Apie dešimt prarastų hektarų

Apie dešimt prarastų hektarų

Parašiau komentarą apie vieną paskutiniųjų incidentų Gruzijoje prie jos Pietų Osetijos ABL – administracinės linijos, skiriančios jos kontroliuojamas ir nekontroliuojamas ribas. Pavadinimas ten – „Naujas Rusijos išbandymas“. Tam tikra prasme jis teisingas, nors ne tikslus – tai besitęsiantis išbandymas. Tekstas toks:

Prieš keletą dienų, liepos 10-ąją, atėjo žinia, jog Gruzijos teritorijoje atsirado du nauji pasienio ženklai, skelbiantys, jog čia prasideda „Pietų Osetijos siena“. Vienas jų nuo ankstesnės savo buvimo „pajudėjo“ kokius tris šimtus metrų gilyn į Tbilisio kontroliuojamą zoną, kitas – apie kilometrą. Naujas žymėjimas iš Gruzijos atėmė apie dešimt hektarų teritorijos.
Vietinės reikšmės įvykis? Mažytė provokacija? Kažko didesnio pradžia? Turbūt viskas kartu. Yra keletas priežasčių, kodėl vėl svarbu atkreipti dėmesį į Gruziją ir šįkart į vieną iš jos prarastų teritorijų – Pietų Osetiją (ir čia net neminėsiu Ukrainos situacijos – pernelyg akivaizdu). Pirma, taktiškai tų kelių hektarų teritorijos praradimas reiškia, jog linija, skirianti du konfliktuojančius darinius kartu su Rusijos pasieniečiais, dabar yra mažiau nei pusė kilometro nuo pagrindinio ir vienintelio Gruzijos rytus ir vakarus jungiančio greitkelio, o Baku-Supsa naftotiekio dalis atsiduria erdvėje, kurios gruzinai negali kontroliuoti. Ne katastrofa, bet saugumo staiga tapo mažiau. Antra, tai nėra pirmas ar retas sienos kūrimo epizodas Pietų Osetijoje. Pastaruosius dvejus metus, nuo 2013 metų, pamažu Pietų Osetija, atkakliai bandydama įrodyti savo valstybingumą, baigia atsitverti nuo Gruzijos vieline tvora. Šiuo metu tankiausiai gyvenamose teritorijose pietuose beveik neįmanoma patekti į Pietų Osetiją ar išvykti iš jos nepastebėtam. O tai buvo įprasta praktika ilgą laiką po 2008 m. karinio konflikto. Žinoma, sienų ir vielų statymas vyksta vienašališkai, sprendimas, kur yra ta linija – taip pat. Formaliai lyg ir vadovaujamasi senais sovietiniais administraciniais žemėlapiais. Bet kaip matome, formalumai gali kisti bet kada.
Ir tai nėra vien rodyklės ir smeigtukai žemėlapyje. Vielos – tai atskirti kaimai, žemės sklypai, net namų kiemai. Tai baimė būti sulaikytam beganant gyvulius ar bedirbant žemę. Net tie patys dešimt prarastų hektarų – tai dirbama žemė ir bent keleto šeimų pragyvenimo šaltinis. Šiemet rusų pasieniečiai pažadėjo leisti nuimti derlių. O kitais metais?

Trečia, ir jau nebegaliu komentuoti toliau nepaminėdama Rusijos. Nepaisant pastangų tapti pripažinta valstybe, Pietų Osetija nėra savarankiškas darinys. Jos biudžetą, ekonomiką ir beveik visus politinius procesus kontroliuoja Rusijos Federacija. Jos pasieniečiai vaikšto ir gaudo pažeidėjus palei teritorijas skiriančią liniją, jos pinigais atsirado ir pasienio ženklai, ir vielinės tvoros, ir prabangi stebėjimo įranga ant medžių. Būtent su Rusijos pasieniečiais, o ne su osetinais kasdienius pasienio konfliktus sprendžia ES stebėjimo misijos patruliai. Ne su kuo kitu, o su Rusija šių metų kovą buvo pasirašyta Sąjungos ir integracijos sutartis, pagal kurią, pavyzdžiui, per 25 m. Pietų Osetijos karinės pajėgos taps RF pajėgų dalimi. Tad Rusija net ir fiziškai visada arti Gruzijos, ir turbūt gerokai tiksliau – Gruzijoje.

Ar Gruzija ką nors apskritai gali padaryti? Deja, jos pasirinkimų paletė prasideda nuo „nieko“ ir baigiasi „beveik nieko“. Sunku supaisyti, kodėl Rusija elgiasi taip kaip elgiasi. Kodėl dabar, kodėl taip.

Galbūt tai nepasitenkinimo išraiška dėl neseniai su prancūzais pasirašyto susitarimo stiprinti Gruzijos gynybinius pajėgumus.

Galbūt tai tiesiog noras sunervinti, paerzinti ar paprovokuoti. Na, kaip jūs manote, kas bus toliau? Spėliok, būk netikras. Prisimink, kad mes galime daugiau. Pavyzdžiui, Abchazijoje. Pavyzdžiui, išnaudodami prorusišką partiją ar armėnų mažumą. Pavyzdžiui, prisimindami Rusijos ir Gruzijos bažnyčių ryšius ir jų abiejų pastangas ginti „tradicines vertybes“. Galimybių daug ir įvairių – spėliokite toliau.

Galbūt tai testas – o ką gi gruzinai darys? Ir, kaip minėjau, jie gali nedaug. Laikydamasi absoliutaus nepripažinimo politikos Gruzija net negali sustiprinti pasienio pajėgų tose teritorijose, nes jai sienos ten nėra. Tad lieka tik garsiai garsiai kalbėti. Reikšti susirūpinimą, piktintis, vadinti veiksmus neteisėtais, nelegaliais, provokuojančiais. Ir dar turint mintyje, kad Gruzijos ir Rusijos santykių normalizacijos idėjos iš Tbilisio pusės neatsisakyta.

Atsakymų, kodėl dabar, kol kas nėra. Tačiau galima neabejoti vienu – tai vis tiek yra patikrinimas. Patikrinimas ne tik pačiai Gruzijai, kuriai budrumo ir nerimo tikrai netrūksta, net jei pastangų ir idėjų, kaip išjudinti sustingusį konfliktą nėra. Patikrinimas visiems aplinkui – tiems, kam dabar vasara ir tingisi gilintis į apšalusį konfliktą, tiems, kas negali atostogauti dėl savų (pvz., graikiškų) problemų, dar kitiems, labiau kaimynams pietuose, kuriems labai nesinori rinktis tarp kaimyno ir didesnio kaimyno.

Ramu? Tylu? Puiku, normalizacija vyksta. Idėja, kad Gruzija atgaus savo 20 proc. teritorijos tampa vis labiau ir labiau iliuzinė. Kaip ir Krymo atveju, ir gal net daug labiau – visi tiesiog pripranta, kad yra taip, kaip yra.

Pirmą kartą pasirodė delfi.lt.

Parašiau per stažuotę pagal ES programą, tad pridedu logo viešumo vardan.

FP7 programa

FP7 programa

Parašykite komentarą

More in Komentarai
Normatyvinė galia prieš informacinę

Bedarydama visokių smulkesnių tekstų inventorizaciją prisiminiau visai neseną, bet mažai kam prieinamą apie vis dar...

Close