Tarptautinė politika pagal Hansą Morgenthau

Prieš daugiau nei penkerius metus į lietuvių kalbą buvo išversta Hanso J. Morgenthau garsioji knyga Politika tarp valstybių (Politics among Nations) – didžiulis traktatas apie tarptautinius santykius, daug gilesnis ir turtingesnis nei vadovėliai, skiriantys Morgenthau pusę puslapio pristato. Dauguma besimokančiųjų priverčiami perskaityti tuos šešis realizmo punktus ir čia sustojama. O paskaičius daugiau nustembi, kad tas klasikiniu vadinamas realizmas pagal Morgenthau gali būti gerokai įdomesnis ir sofistikuotesnis nei galvojai.

Tai verstai knygai parašiau trumpą tekstą apie Morgenthau idėjas. Juo ir dalinuosi – gal ką nors suintriguos ir visą knygą perskaityti. Ar bent jau leis šiek tiek daugiau apie Hansą J. Morgenthau sužinoti. 

******

Tarptautinės politikos teoretikas Hansas J. Morgenthau, Vokietijoje gimęs Jungtinių Valstijų politikos mokslininkas, padarė milžinišką įtaką daugumai Šaltojo karo laikotarpio JAV užsienio politikos sprendimų priėmėjų ir šio procesų dalyvių. Jo knyga Politika tarp valstybių: kova dėl galios ir taikos (angl.k. Politics among Nations: Struggle for Power and Peace) pirmą kartą pasirodžiusi 1948 m. iš viso išleista šešis kartus. Kokius tris dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo ji buvo pagrindinis vadovėlis, studijavusiems tarptautinę politiką ar saugumo studijas JAV bei Vakarų Europoje. Visiems, ir dabar bepradedantiems studijuoti tarptautinių santykių discipliną, iš karto tenka susidurti su šio žmogaus pavarde ir jo teiginiais apie realistinę valstybių užsienio politiką. Kas nėra gilinęsi į tarptautinių santykių teorinius ginčus, tačiau karts nuo karto pasidomi pasaulio politikos aktualijomis, net ir negirdėję šios pavardės, susiduria su šio žmogaus išpopuliarintomis sąvokomis: realistinė užsienio politika, didžiosios valstybės, galia, nacionalinis interesas, galių pusiausvyros politika.

Tiesa, baigiantis Šaltajam karui ir po jo, XX a. pabaigoje, susidomėjimas Morgenthau idėjomis nuslūgo, o madingo ir labiausiai cituojamo akademiko tittulą iš jo perėmė kiti mokslininkai (Kennethas Waltzas, Robertas Keohane’as, o vėliau ir Samuelis Huntingtonas). Tačiau atoslūgis, tarsi dar kartą patvirtindamas, kad “klasika ir lieka klasika”, tebuvo laikinas. Pastaruosius penkerius septynerius jau galima kalbėti apie naują H. Morgenthau idėjų tyrimo bangą. Staiga pasirodė, kad jis nebuvo tik vieno – Šaltojo karo – laikotarpio teoretikas, o apie politikos pasaulį siekė ir turi pasakyti kur kas daugiau nei įsivaizduota skaitant jį dviejų nesuderinamų ideologinių priešininkų varžybų kontekste. Taigi kas yra H. Morgenthau, apie ką jo realistinė tarptautinių santykių teorija ir kokią išmintį jis siūlo dabarties pasaulio politikai?

Hansas Joachimas Morgenthau (1904-1980) gimė ir užaugo Koburge (Coburg), Saxe-Coburg kunigaikštystėje, viduriniosios klasės žydų šeimoje. Morgenthau tėvas, pagal profesiją daktaras, o pagal pažiūras – konservatyvus Vokietijos nacionalistas, Hansui davė antrąjį Joachimo vardą kaizerio jauniausiojo sūnaus garbei. Morgenthau pirmoji gyvenimo dalis ir likimas, kaip ir nemažos dalies kitų Vokietijos žydų intelektualų, neatsiejamas nuo nacizmo Vokietijoje ir visoje Europoje ir jo sukeltų pasekmių. Weimaro respublikos laikais Koburgo miesto politikoje vis smarkėjo įtampa tarp kairiųjų ir nacionalistinės dešinės, o trečiajame dešimtmetyje, kaip ir visoje Vokietijoje, stiprėjo antisemitizmas. 1929 m. Koburgas tapo pirmuoju nacių valdomu Vokietijos miestu. Jaunasis Morgenthau, vienintelis žydas savo gimnazijoje, ištvėrė daug antisemitinių komentarų ir patyčių.

Vėliau jis šias dienas prisimins kaip vienas baisiausių dienų savo gyvenime, o nacizmą laikysis vienu iš didžiųjų moderniosios epochos paklydimų ir išdavų. Jo pateikiamos tragiškos politikos vizijos šaknų irgi reikia ieškoti šiame patyrime.

Nenuostabu, kad H.Morgenthau tik gavęs progą, pasistengė pabėgti iš gimtojo mažojo miesto ir toliau studijavo teisę ir filosofiją Frankfurto, Miuncheno ir Berlyno universitetuose. Vėliau kurį laiką praktikavo baudžiamąją ir darbo teisę Frankfurte, 1931 m. tapo regioninės Darbo teisės teismo prezidentu. 1932 – 1935 m. dėstė viešąją teisę Ženevos universitete, vėliau vengdamas grįžti į nacistinę Vokietiją ir bandydamas gauti vizą išvykti į JAV – dar metus Madride.

1937 m. jam pavyko emigruoti į JAV, kur pradėjo nuo liftininko darbo. Tiesa, ši darbo patirtis buvo trumpa, ir netrukus Morgenthau pradėjo dėstyti Bruklino koledže (1937-1939), tada Kansas City universitete (1939-1943). Nuo 1943 m. jam pavyko gauti darbą Čikagos universitete, kuriame jis įsitvirtino ir praleido savo produktyviausius ir sėkmingiausius metus. Čia jis gavo Alberto A. Michelsono Distinguished Professor vardą ir buvo laikomas itin svarbiu ir įtakingu viso universiteto intelektualu. Savo karjeros pabaigoje Morgenthau dar dėstė Niujorko miesto koledže (1971-1975) ir Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje (New Schoool for Social Research, 1975-1980).

Visą savo gyvenimą Morgenthau nesiliovę rašęs knygas, esė, straipsnius ir komentarus. Ankstyvieji rašiniai Vokietijoje buvo pašvęsti įvairioms tarptautinės teisės problemoms. Po Antrojo pasaulinio karo jo dėmesys nukrypo į tarptautinės politikos klausimus, tuometinius JAV užsienio politikos iššūkius bei kitokio, ne tokio tragiško tarptautinio pasaulio vizijų svarstymus. Žinoma, jo įtakingiausia, žinomiausia ir garsiausia knyga yra jau minėtoji ir čia pristatoma Politika tarp valstybių (1948). Kiti svarbūs jo darbai yra Mokslo žmogus ir galios politika (Scientific Man vs. Power Politics, 1946), Ginant nacionalinį interesą (In Defense of National Interest, 1951), Amerikos politikos tikslas (The Purpose of American Policy, 1960).

Politika tarp valstybių į lietuvių kalbą išversta pagal šeštąjį knygos leidimą, pasirodžiusį 1985 m., jau po H.Morgenthau mirties (tai kiek trumpesnė veikalo versija nei pradinė). Jį peržiūrėjo vienas iš žymesnių jo mokinių ir pats reikšmingas ir produktyvus tarptautinės ir JAV užsienio politikos tyrėjas Kennethas W. Thompsonas. Jis adaptavo H.Morgenthau mintis pakitusiems laikams, pašalino pasenusius pavyzdžius bei papildė tekstą vėlesnėmis tiek publikuotomis, tiek tik rankraščiuose užrašytomis mintimis.

Knyga yra plati ir išsami Antrojo pasaulinio karo pabaigos vilčių kritika. Vilčių, kad tarptautinė teisė ir tarptautinės institucijos padės išvengti esminės tarptautinės politikos savybės – kovos dėl galios – ir šios kovos pasekmių – karų ir konfliktų. Jis siūlo tokių vilčių atsikratyti ir realistiškai žiūrint į realybę elgtis pagal pasaulio politikos dėsnius. Tam H.Morgenthau pateikia savo tarptautinių santykių teoriją, pristatančią ir pagrindžiančią realistinės valstybių užsienio politikos nuostatas.

Aiškinantis Morgenthau požiūrį į tarptautinę politiką būtina pradėti nuo trijų sąvokų – galios, galių pusiausvyros ir moralės vaidmens tarptautinėje politikoje. Apie jas sukasi didžioji dalis šio autoriaus argumentų ir samprotavimų.

Galia yra pamatinė sąvoka, atskleidžianti ne tik tarptautinių santykių, bet viso socialinio gyvenimo esminę savybę. Bet kuris individas, bet kuri žmonių grupė, bet kuri valstybė visų pirma rūpinasi savo galia ir arba siekia ją išlaikyti, arba ją padidinti, arba ją pademonstruoti. Kitaip tariant, politika – tai kova tarp tų, kurie nori daugiau, ir tų, kurie nori išlaikyti tai, ką turi. Tai neatsiejama žmonių ir jų socialinio gyvenimo dalis, jos neįmanoma išvengti, ją įmanoma tik kiek suvaržyti. Tik suvokus ir pripažinus tokią žmogaus prigimtį įmanomas realistinis politinio pasaulio suvokimas.

Visuomenės viduje normos, institucijos, įstatymai leidžia kovą dėl galios ritualizuoti, paverčia ją priimtina socialinės veiklos forma (pavyzdžiui, per rinkimus). Tačiau tarptautiniuose santykiuose galios siekimą yra daug sunkiau suvaldyti. Čia ir glūdi didžioji tarptautinių santykių problema ir tragedija. Ypač dėl to, kad ne visi nori ar gali šį faktą pripažinti ir ieško utopinių ir dažniausiai tik pavojų žmonijai keliančių sprendimų, neatitinkančių pasaulio politikos dėsnių. Morgenthau tai itin akivaizdžiai įrodė Antrasis pasaulinis karas, dėl kurio jam kaltas buvo ir naivus tikėjimas, kad užtenka vien institucijų žmogaus žemiausiems troškimams suvaldyti.

Toks požiūris kyla iš pesimistinio socialinio pasaulio prigimties suvokimo. Pasaulyje nuo amžių vyksta kova tarp gėrio ir blogio. Viena vertus, modernus žmogus ieško, tiria, atranda. Kita vertus, jis baiminasi pokyčių, nepažįstamų, yra netolerantiškas ir uždaras, savanaudis ir godus. Per daug pasitikėti mąstymu nevalia, privalu visada prisiminti tamsiąją žmogaus pusę, nesitikėti gėrio pergalės ir pažangos. Toks naivumas sukelia pražūtingas pasekmes kitiems ir taikai.

Kaip kad galios siekimas universalus, taip ir galios pusiausvyra yra natūralus socialinis reiškinys. Tarptautinėje sistemoje visada bus siekiama išsaugoti esamą padėtį ir suvaržyti kiekvieną valstybę, norinčią ją sugriauti. Tačiau ši politika gali būti ir gera, ir bloga. Jos siekiančios valstybės gali padėti išsaugoti taiką, tačiau lygiai taip pat tokie bandymai gali pasibaigti karu. Viskas priklauso nuo politikos tikslų ir priemonių.

Morgenthau nebuvo itin nuoseklus ir savo darbe naudojo kelis galios pusiausvyros apibrėžimus. Jis tai ir pats pripažino. Viena vertus, galių pusiausvyra vadintas bet koks galių pasiskirstymas tarp valstybių tam tikru istoriniu laikotarpiu. Kartais šia sąvoka aprašyta konkreti pusiausvyra tarp esamą padėtį išlaikyti ir ją sugriauti siekiančių valstybių (jas Morgenthau atitinkamai vadina status quo ir imperialistinėmis valstybėmis). Tačiau kartais galių pusiausvyra vadintas ir pranašumas, esantis status quo valstybių pusėje. Pagaliau galių pusiausvyra yra įvardijama ir sąmoninga valstybių užsienio politikos strategija, siekiant stabilumo tarptautinėje sistemoje. Todėl skaitytojui vertėtų būti atidžiam ir atsirinkti skirtingas galios pusiausvyros reikšmes.

Pagal Morgenthau idealus galios pusiausvyros politikos taikymo laikotarpis yra XVII-XIX amžiai, kai Europoje sąmoningai taikoma politika leido išsilaikyti to meto tarptautinei sistemai. Sistema turėjo du privalumus. Pirma, kadangi sistemoje veikė daugybė mažų, vidutinių ir didelių valstybių, jos galėjo sudarinėti ir keisti sąjungas. Šioje sąjungų politikoje Didžioji Britanija vaidino pagrindinio pusiausvyros palaikytojo vaidmenį, nuosekliai prisijungdama prie tos sąjungos, kuri tuomet atrodydavo silpniausia.

Antra, tuometinė europinė sistema nebuvo tik autonomiškų, suverenių, interesų valdomų darinių rinkinys. Čia buvo susiformavusi bendruomenė, kurią jungė menas, teisė, etiketas, bendra teisingumo samprata ir garbės jausmas. Kad ir kaip smarkiai norėta siekti galios kaimynų sąskaita, tačiau visgi egzistavo pripažinimas, kad ir kitas turi teisę egzistuoti. Taigi to laikotarpio Europos galių pusiausvyros sėkmę (išskyrus laikotarpį tarp Lenkijos – Lietuvos valstybės padalijimo ir Napoleono karų pabaigos) lėmė ne tiek pajėgumų pasiskirstymas kiek bendros vertybės ir bendruomeniškumas.

Tad Morgenthau nesivadovavo tiesmukiška materialistine galios samprata, kur tik turimi pajėgumai lemia esamos tarptautinės sistemos santykius. Siekiant išlaikyti tarptautinės sistemos stabilumą, pasiekti taiką ir saugumą, mechaninio galių pasiskirstymo neužtenka, tam būtinos bendros moralinės nuostatos ir politiniai principai. Deja, XX a. viduryje bet koks sutarimas dėl bendros moralės ir politikos veikimo principų buvo visiškai žlugęs. Pasaulis buvo padalintas į dvi ideologines stovyklas, kurios negalėjo ir nenorėjo kalbėtis ir kūrė nestabilią ir nesaugią tarptautinę aplinką (”primityvus dviejų milžinų spektaklis”, teigė Morgenthau). Tad nenuostabu, kad moralė ir svarstymas apie ją Morgenthau teorijoje vaidina itin didelį vaidmenį.

Galia nėra vien žaidimas pajėgumais, ar galimybių išnaudojimas (tai vėliau įrodinėjo kitos realizmo atšakos). Užsienio politikos sėkmę ne mažiau, o gal net daugiau lemia diplomatija, atsižvelgianti į moralę. Galima kalbėti apie dvi radikaliai skirtingas moralės tarptautinėje politikoje sampratas. Pirmoji jų atskiria privačią moralę nuo viešosios ir sutinka, kad valstybės gerovės vardan galima nekreipti dėmesio į moralines ar teisines normas, o vadovautis savo interesu. Kita samprata teigia, kad žmonės negali veikti politinėje erdvėje kaip tinkami. Valstybės veiksmai turi būti vertinami pagal moralės standartus, o ne pagal interesus.

Morgenthau dažnai, tačiau klaidingai priskiriamas pirmajai stovyklai. Jis manė, kad privati ir viešoji (politinė) moralė neturi skirtis ir dvigubiems standartams vietos neturėtų būti. Tam tikro istorinio laikotarpio moralė riboja ir siekiamus tikslus, ir priemones. Be to, politinio veiksmo moralumas paverčia jį priimtinu ir legitimiu. Iš tiesų valstybės savo praktikoje itin dažnai pasirenka veikti pagal moralės normas, net jei tai ir prieštarauja interesams ar galios skaičiavimams.

Tačiau kodėl tada Morgenthau kritikuoja Woodrow Wilsoną už jo bandymus po Pirmojo pasaulinio karo priversti valstybes elgtis moraliai ir atsakingai? Kritiškas jis, nes mano, kad Wilsonas nesuvokė žmogaus prigimties ir galios vaidmens tarptautinėje, o ir vidaus politikoje. Tinkama, reikalinga ir realistiška laikytis moralės, tačiau naivu tikėtis, kad moralės nuostatos įtvirtintos tarptautinėje teisėje ir tarptautinėse institucijose gali kaip nors sumažinti norus siekti pranašumo. Taip Morgenthau siūlo saugotis dviejų kraštutinumų – viena vertus, pervertinti moralės reikšmę, kita vertus, manyti, kad diplomatai ir valstybininkai nesirūpina niekuo kitu tik materialios galios įgijimu.

Kita moralės problemos politikoje pusė – tai stipriųjų siekiai savo moralę paversti universalia pasaulio morale. Taikos pasaulyje pagrindas – bendri moralės ir politikos principai. Ir pagal Morgenthau, kaip minėta, tokia situacija egzistavo XVIII-XIX amžių Europos žemyne. Tačiau kai pasaulis tapo padalintas į skirtingas ideologines-moralines stovyklas, Morgenthau turėjo labai mažai vilties, kad įmanoma pasiekti bendrus moralinius susitarimus. Tai jau šiuolaikinės valstybės drama – ją sukūręs nacionalizmas virto nacionalistiniu universalizmu.

XIX-jo amžiaus nacionalizmas paspartino ir paskatino naujų valstybių kūrimąsi, tai buvo puiki varomoji jėga mobilizuoti gyventojus, išlaisvinti išnaudojamas tautas ir kurti vienodų politinių darinių bendriją. Tačiau XX amžiuje nacionalizmas virto nacionalistiniu universalizmu – ideologine pozicija, kad mano bendruomenės normos yra vienintelės teisingos, universalios ir turi būti taikomos globaliai. Bolševizmas ir nacizmas nacionalistinio universalizmo tendencijas išnaudojo idealiai. Tačiau ir dviejų supervalstybių konkurencija Šaltojo karo metais priskirtina šiam ideologijos tipui, kai jokios gilesnės derybos buvo neįmanomos dėl priešiškų vertybinių pozicijų. Nemažai ir dabarties politinių procesų yra susiję su šia negatyvias pasekmes kuriančia nacionalizmo forma, kur realistinę ir racionalią galios politiką pakeičia misionieriška kova tarp gėrio ir blogio, o kompromisas tampa išdavyste. Ir tai daroma dėl tariamai universalių, tačiau iš tiesų lokalių vertybių. Taip išnyksta vidurio kelio paieškos, tampa neįmanomi subtilūs skirtumai ir kompleksiniai pasirinkimai ar atsargios manipuliacijos. O pagal Morgenthau kaip tai ir yra tikroji užsienio politikos esmė.

Morgenthau dažnai kritikuojamas kaip “grynas” realistas, pasisakantis už savanaudišką nacionaliniais interesais grįstą valstybės galios siekimą. Ši jo teorijos dalis tikrai yra populiariausia. Bet negalima nepastebėti ir jo bandymų rasti išeitį iš dabartinės tarptautinės sistemos bėdų. Morgenthau galų gale nepabėga nuo svarstymo ir vilčių apie geresnę ateitį, o vėliau netgi sąmoningai pradeda keisti savo poziciją, tapdamas gerokai optimistiškesniu valstybių bendradarbiavimo galimybių atžvilgiu.

Juk net jei ir laikysime W.Wilsono idėjas po Pirmojo pasaulinio karo utopinėmis, tačiau sunku dabar nepripažinti, kad demokratinių institucijų, tarptautinių organizacijų plėtra, kolektyvinio saugumo sistemų diegimas, kad ir kokios jos atrodė neatitinkančios realybės, rado savo vietą pasaulio politiniuose procesuose ir daug prisidėjo prie įvykusių pokyčių. Lygiai taip pat gana skeptiškai iš pat pradžių vertinti supranacionalizmo galimybės pasaulyje apskritai, ir integracijos bandymai Europoje konkrečiai, septintojo dešimtmečio pabaigoje jau nebeatrodė taip neįtikėtini.

Tad Morgenthau neįmanoma laikyti paprastu realistu, nematančiu jokių galimybių, jog valstybės galėtų ilgą laiką bendradarbiauti ir įsipareigoti viena kitai, net jei tai ir pakeičia galių pasiskirstymą jų nenaudai. Valstybės gali turėti kitokius nacionalinius interesus, suprastus ne per galią, o būti moraliam valstybininkui nėra nuodėmė ar politiko silpnybė.

Mažiau su tarptautinių santykių disciplinos žodynu susipažinusiam gali pasirodyti keistas realizmo sąvokos naudojimas apibūdinti tokią aiškiai normatyvinę teoriją apie tai, kokia turėtų būti racionali ir išmintinga valstybės užsienio politika. Juk “realybėje” valstybių lyderiai ne visada, o ir nedažniausiai vadovaujasi “realistine” politika. Tačiau tai ir nėra svarbu. Pagal Morgenthau teorija yra kriterijus, kuriuo remiantis vertintina valstybių užsienio politika ir priimami sprendimai. Nurodyti, koks pasaulis turėtų būti, nėra teorijos pagrindinis tikslas. Teorija turi pradėti nuo aiškaus ir realaus pasaulio suvokimo, pasidalinti šiomis žiniomis ir padėti rasti kitokį tarptautinių santykių sutvarkymą, kuris leistų turėti radikaliai kitokią, geresnę tarptautinę tvarką nei ta, kuri yra dabar.

Morgenthau ragina neužmiršti, iš kur ateina žmonija ir kokia pastarąjį šimtmetį buvo tarptautinė politika – tik nuolat prisimindami tragiškų įvykių tragiškas pasekmes galime bandyti kurti taikų ir saugų pasaulį. Tad nors ir pradėdamas nuo siūlymų atsisakyti bereikalingų vilčių, Morgenthau vis tiek šitam tragiškai sutvarkytam pasauliui paliko geresnio gyvenimo viltį.

Bibliografinė nuoroda:

Jakniūnaitė, D. (2011). Tragiška politikos vizija pagal Hansą Morgenthau, Hans Morgenthau, Politika tarp valstybių: kova dėl galios ir taikos, Vilnius: Margi raštai, pp. 11-16.

Skanuota teksto versija

Parašykite komentarą

More in Straipsnis
H.Morgenthau knygos "Politika tarp valstybių" viršelis
H. Morgenthau lietuviškai

Bent šešis 2011 metų mėnesius atidaviau H.Morgenthau knygos "Politika tarp valstybių" ("Politics among Nations") akademiniam...

Close