Neužšaldytas Kalnų Karabachas – ar yra išeitis?

2014 metų vasarą, kai neatostogavusieji atidžiai sekė įvykius Ukrainoje ir svarstė, kaipgi viskas pasisuks po Malaizijos lėktuvo numušimo, mažai kas kreipė dėmesį, kas panašiu metu vyko Kalnų Karabache. Tuomet pačioje liepos pabaigoje smarkiai suintensyvėjo įtampa tarp Azerbaidžano ir nepriklausomybę paskelbusio nepripažinto Kalnų Karabacho. Kariniai veiksmai truko savaitę, nusinešė 30 žmonių gyvybes ir vėl sugrįžo į savo ankstesnę – nei karo, nei taikos – būseną, nustatytą 1994 metų paliaubomis.

Tiesa, tik iš dalies. Nuo to laiko periodiškai atsišaudymai ir pavasarinės įtampos jau pradėjo tapti norma, kol šiais metais pačioje balandžio pradžioje bent vienam savaitgaliui regiono problemos vėl tapo pastebimos pasaulio žiniasklaidoje. Po dviejų dienų susidūrimų lyg ir vėl paskelbtos paliaubos.

Tai reiškia, kad geriausiu atveju kartojasi 2014 metų scenarijus, po kurio viskas vėl grįš į savo „normą“: nematomą, bet pastovią įtampą, periodiškus susirėmimus ir tolesnį santykių tarp Armėnijos ir Azerbaidžano neegzistavimą.

Kitaip tariant, Kalnų Karabachas ir toliau liks konfliktu, kurio nė viena pusė nei gali, nei nori išspręsti.

Yra keturi dalykai, per kuriuos galima atskleisti gana beviltiškas šios teritorijos ir konflikto sprendimo perspektyvas bent jau artimiausioje ateityje.

Pirma, status quo tinka visiems, išskyrus Azerbaidžaną. Nepripažinta, bet de facto beveik valstybė Kalnų Karabachas vargu ar kada nors gautų tarptautinį pripažinimą, tad jų situacija gali tik blogėti. Armėnijai dabartinis „armėniškas“ Kalnų Karabachas yra svarbi jų nacionalinio naratyvo dalis.

Situacijos gerėjimas iš Armėnijos perspektyvos – abiejų teritorijų susijungimas – yra utopinis ir dabartinės pasaulio tvarkos sąlygomis neįmanomas. Todėl visiškai neatsitiktinai ir 2014 metais, ir šių metų konflikto eskalacijos pradininku vienų tiesmukiau, kitų ne taip laikomas Azerbaidžanas.

Šiai šaliai 1994 metų paliaubos įtvirtino jos pralaimėjimą kartu su prarasta teritorija, atsiradusiu separatistiniu dariniu ir demoralizuota kariuomene. Išaugusios naftos kainos reiškė ne tik pagerėjusią šalies ekonominę padėtį, bet keitė ir šalies savivoką.

Dabar Azerbaidžanas laiko save stipresniu politiniu veikėju nei Armėnija ir kai kurių tvirtinimu vien ginklavimuisi išleidžia tiek, kiek visas Armėnijos biudžetas.

Antra, ir Armėnijos, ir Azerbaidžano vadovams Kalnų Karabachas yra puikus vidinės mobilizacijos įrankis savo politiniams režimams konsoliduoti arba bent jau (karts nuo karto) atitraukti dėmesį nuo ekonominių sunkumų, kuriuos šiuo metu išgyvena abi valstybės. Abiejų valstybių pozicijos neturi jokių sąlyčio taškų. Azerbaidžanui Kalnų Karabachas yra jos teritorinio vientisumo klausimas bei nacionalinės garbės atstatymo reikalas.

Lyginant su oficialiu žemėlapiu ji yra praradusi apie penkiolika procentų teritorijos. Tuo tarpu Armėnijai – tai nacionalinės tapatybės dalis, o nemažai jos politinio bei ekonominio elito (vadinamojo „Karabacho“ klanui) – netgi jų kilmės arba gimimo vieta.

Trečia, kaip išryškėjo per keletą karštesnių dienų, abi valstybės užsiimdamos aktyvia propaganda Kalnų Karabacho atvejį bando pateikti kaip globalių veikėjų kovos išraišką regione, parodyti jo tarptautinę svarbą.

Tačiau Kalnų Karabachas ir toliau lieka lokalus konfliktas, kilęs dėl ilgalaikių etninių nuoskaudų, stalininės žemėlapių braižymo politikos ir posovietinės suirutės regione. Tradiciškai įprasta komentuojant Kalnų Karabachą paminėti, jog Azerbaidžaną visada remia Turkija, o Rusija dažniausiai palaiko Armėniją.

Tačiau lygiai taip pat reikia suvokti, kad Turkija, žinoma, retoriškai palaikydama, vargu ar kaip nors kitaip įsitrauktų į konfliktą: kaina būtų itin didelė, o nauda minimali. Rusija šiame konflikte visų pirma siekia būti ne kokios nors pusės palaikytoja (beje, pardavinėjo ginklus ir armėnams, ir azerams), o tarpininke ir taikos saugotoja – statusas, kurį ji mielai jau būtų prisiėmusi, jei būtų pavykę gauti visų pusių sutikimą.

O tradiciškai visuose regiono konfliktuose bandantys ieškoti „Rusijos rankos“ šiame vargu ar daug jos ras. Rusija tikrai nekontroliuoja šio konflikto tiesiogiai: ten nėra jos karių ar bazės, nėra ir jokios rusų ar rusakalbių mažumos, o ir dabartinė eskalacija panašu jos vadovams buvo netikėta.

Ketvirta, konflikto lokalumas nereiškia, kad nėra ar nebūta tarptautinių pastangų jį spręsti. Iki šiol egzistuoja 1992 metais sukurta ESBO Minsko grupė, kurioje tarpininkių vaidmenį yra prisiėmusios JAV, Rusija ir Prancūzija. Yra įvykę nemažai susitarimų, tačiau rezultatų nepavyko pasiekti.

Viena vertus, dėl to, kad derybininkai neturi nei kokio nors aiškaus riestainio, nei nori ar gali panaudoti botagą. Kita vertus, dėl to, kad kiek daugiau suinteresuota spręsti konfliktą yra tik Rusija, kuriai irgi klausimas nėra prioritetinis.

Tarptautinės bendruomenės abejingumą rodo ir paprastas faktas: paliaubų priežiūra Kalnų Karabache rūpinasi tik šeši ESBO stebėtojai, kartą ar du per mėnesį patikrinantys, ar nepažeista kontaktinė linija, skirianti realiai vis dar kovojančias puses.

Taigi Kalnų Karabacho atveju turime ne tiek „įšaldytą“ ir kartu „ramų“ konfliktą, o itin užsitęsusį konfliktą su pastovia įtampa, stiprėjančiu abiejų pusių ginklavimusi, pastoviai abipusiškai palaikomu susipriešinimu, be vidinio bei tarptautinio noro rasti sprendimą.

Visi puikiai supranta, kad bet koks karinių veiksmų paaštrėjimas atneštų daug negandų visoms įsitraukusioms pusėms ir jų žmonėms bei destabilizuotų ir šiaip jau ne itin stabilų Pietų Kaukazą.

Tačiau kol kas priimtiniausia alternatyva, deja, išlieka grįžimas į jau daugiau nei dvidešimt metų palaikomą nei karo, nei taikos būseną.

Tekstas pirmą kartą pasirodė BNS. Dabar jį rasti galima 15min.lt

Parašykite komentarą

More in Komentarai
Apie rožinę spalvą–straipsnis “Manoteises.lt”

Balandžio mėn. pradžioje parašiau tekstą apie rožinę spalvą. Nes rūpėjo ir pačiai išsiaiškinti, ir kitoms/iems,...

Close