Normatyvinė galia prieš informacinę

Bedarydama visokių smulkesnių tekstų inventorizaciją prisiminiau visai neseną, bet mažai kam prieinamą apie vis dar šių dienų aktualijas. Parašytas bendradarbiaujant su Politika.lt, pasirodė jų popieriniame žurnale tokiu pačiu pavadinimu. 

Rytų kaimynystė yra erdvė, kur mažiausiai pastaruosius dešimtį metų vyksta atvira, tiesioginė ir galima sakyti bekompromisė konkurencija tarp dviejų veikėjų – Rusijos ir Europos Sąjungos (ES). Konkuruojama ne tik dėl politinės įtakos, ne tik dėl erdvės kontrolės ar naujų rinkų, visų pirma konkuruojama dėl to, kieno idėjos įsivyraus šiame regione. Abi veikėjos siekia patraukti, suvilioti, įrodyti, kad jos siūloma pasaulėžiūra, gyvenimo būdas ir vertybės yra būtent tos, su kuriomis verta gyventi ir dėl kurių verta pasistengti.

Daugelis yra pastebėję, kad tai daroma visiškai skirtingai – formuluojami skirtingi tikslai, pateikiami skirtingi argumentai ir taikomi skirtingi metodai. Net jei ir yra aptariamos ES ir Rusijos strategijos, kiek mažiau dėmesio skiriama kitam aspektui – šių strategijų palyginimui ir veiksmingumo įvertinimui. Būtent lyginant dvi priešingas strategijas daug geriau išryškėja, kodėl taip sudėtinga ES konkuruoti su Rusija kovoje dėl Rytų Europos kaimynystės. Galima kalbėti apie keturis pagrindinius skirtumus.

1. Skirtingas švelniosios galios supratimas: normatyvinė prieš informacinę

Aiškinimąsi reikėtų pradėti nuo šiaip jau gal gana ir pabodusio švelniosios galios termino. Švelnioji galia pagal šios sąvokos populiarintoją Joseph Nye yra valstybės patrauklumo didinimo strategija, kuri priešpastatoma prievartos ar finansinių paskatų naudojimui. Švelnioji galia remiasi kitiems patrauklia kultūra, skleidžiamomis ir įtvirtinamomis politinėmis vertybėmis ir moralia bei legitymia užsienio politika . Ji veikia, nes ją pripažįstama ir ja žavimasi.

ES, vis dar neturėdama daug įprastų galios komponentų, sukurta visiškai kitokiu pagrindu nei valstybė, savo išorinėje politikoje be ekonominių paskatų iš esmės ir tegali naudoti tik švelniąją galią. Žinomiausią ES galios apibūdinimą yra pateikęs Ianas Mannersas, formuluodamas ES kaip normatyvinės galios koncepciją . Jis atkreipė dėmesį į ES gebėjimą taikiomis priemonėmis ginti savo vertybes. Tai galia, realizuojanti save per idėjas ir nuomones, toks veikėjas yra atsakingas tarptautinės sistemos dalyvis, turintis aiškią normų sklaidos suvokimą: visų pirma liberalios demokratijos principų – įstatymo viršenybės, žmogaus teisės, laisvos rinkos – sklaidą. Tikima, kad tokia galia gali keisti ir pakeisti pasaulį, padaryti jį tokiu „kaip mes“ .

Kita vertus, Nye yra pripažinęs, kad švelnioji galia visgi nėra normatyvinis terminas, o aprašomasis – tai yra valstybių, siekiančių taikyti švelniąją galią, tikslai gali skirtis . Rusijos atvejis kaip tik ir parodo kitą švelniosios galios pusę.

Rusija šią sąvoką atrado sąlyginai neseniai: Vladimiras Putinas ją pavartojo savo 2012 m. prieš prezidento rinkimus. Jis teigė, kad ji yra „įrankių ir priemonių sistema pasiekti užsienio politikos tikslus be ginklų, o naudojant informaciją ir kitus svertus“ . Kitaip tariant šioje interpretacijoje švelnioji galia tampa įrankiu – tai tikslingas darbas su informacija siekiant įprastų užsienio politikos tikslų. Dėl to Rusijos atveju reikia kalbėti visų pirmą apie siekį tapti informacine galia.

Tad abi pusės mąsto švelniosios galios terminais, tačiau ES įrodinėdama patrauklumą skleidžia vertybes, o Rusija skleidžia informaciją.

2. ES universalizmas prieš Rusijos partikuliarizmą

Ir normatyvinė, ir informacinė galia kovoja dėl vertybių, tiksliau, kurios vertybės taps priimtinesnės. Iš ES siūlomas atvirumas, skaidrumas, tinklaveika, kolektyvinis saugumas, neoliberali transatlantinė sistema. Iš Rusijos – tradicija, konservatyvios vertybės, tikroji laisvė veikti, daugiapolė, JAV atsverianti globali sistema, kur kiekviena valstybė pati sprendžia savo pačios reikalus.

Tad ir viena, ir kita pasirinkimą konstruoja kaip arba-arba, pasirinkimas ir-ir nėra įmanomas. Taip vyksta dviejų sistemų susidūrimas, kuriam pati Rusija yra itin linkusi pritaikyti Huntingtono civilizacijų susidūrimo koncepciją, tuo implikuodama pamatinį jų nesuderinamumą.

Tačiau yra ir esminis skirtumas tarp šių vertybių sistemų. ES skleidžia universalizuojantį naratyvą – visi turi tapti tokiais kaip ji, kito pasirinkimo tik priimti, tai kas siūloma, nėra. Taip ES užima mokytojos poziciją, sukurdama asimetrinį santykį su partneriais. Rusija skleidžia partikuliarizmo naratyvą – neapibrėždama tradicijos, (iš dalies ir) konservatyviųjų vertybių, ji tarsi leidžia kiekvienam pasirinkti savo gyvenimo būdą, o skelbdama opoziciją hegemonui tarsi kiekvienam leidžia turėti savą globalios sistemos vaizdinį. Tad jos sistema atrodo lankstesnė ir adaptyvesnė kiekvieno interesams.

3. Rusija ginasi

Dėl šio teiginio sutaria abi veikėjos. Vėlgi skiriasi tik paaiškinimai. ES požiūriu, Rusija nesupranta ar nenori suprasti ES geranoriškumo, noro ieškoti bendrų interesų ir bendros naudos, naudojasi nulinės sumos žaidimo logika, šaltojo karo išsiugdytais mąstymo šablonais, ir dėl to bereikalingai užima gynybinę poziciją. Tuo tarpu ES nenori nieko pulti ar išstumti, ji nori ir siekia dirbti kartu.

Rusijos interpretacijoje informacinė galios didinimas reikalingas siekiant atsilaikyti prieš puolimą, kuris vykdomas prieš Rusiją. Vakarai, kuriuos čia įkūnija ir ES, planingai ir sistemingai nuo pat Sovietų sąjungos žlugimo spaudžia Rusiją, nori ją paversti tokia kaip jie ir paklusti jiems. Dėl to, pavyzdžiui, esą manipuliatyviai yra naudojamasi ir ta pačia švelniąja galia, kai jos metodais provokuojamos ekstremistinės, separatistinės ir nacionalistines pasaulėžiūras, manipuliuojama suverenių valstybių gyventojų nuomone ir panašiai .

Tad Rusija ginasi, o gynyba, kaip žinia, gali būti geriausias puolimas, nekalbant jau apie tai, kad leidžia sukurti nukentėjusios įvaizdį.

4. ES įtikinėja, Rusija kariauja

Pagaliau galima kalbėti ir apie tai, kaip smarkiai skiriasi savo veikimo, taktikos nusakymas: ES taikaus įtikinėjimo (kartais ir spaudimo) priemonės susiduria su Rusijos kariaujamu informaciniu karu. Būtent šis paskutinis skirtumas ryškiausiai leidžia apibendrinti ir parodyti, kaip nepaisant tų pačių švelniosios galios naudojimo paskatų iš abiejų pusių, šių veikėjų – ES ir Rusijos – konkurencija vyksta visiškai skirtingose dimensijose.

Mat jei kariaujama, leistinų priemonių spektras tampa gerokai platesnis: įtakos technikomis gali būti ir dezinformacija, ir demoralizuojanti propaganda, ir krizių valdymo technikos (eskalavimas ir deeskalavimas), netgi šantažas. Nėra būtina įtikinti, reikia išgąsdinti, supainioti pateikiant daug skirtingų naratyvų, na ir, žinoma, naudoti aiškias perskyras, kur yra tik juoda arba balta . Racionalus, ilgesnis, argumentais ar netgi skaičiais besiremiantis kalbėjimas tokiu atveju sunkiai atsispiria prieš emocingąją karinę propagandą.

Matome, kad ES ir Rusijos įtakos didinimo strategijos ir mąstymas skiriasi itin ryškiai ir būtent dėl to gaunamas skirtingas kol kas ES pralaimėjimą rodantis poveikis. Kadangi veikimas vyksta skirtinguose lygmenyse, tiesioginė konkurencija ir veiksmų neutralizavimas bent jau iš ES pusės tampa neįmanomi. ES tiesiog dėl savo prigimties, savo tapatybės ir iš jų kylančių veikimo strategijų kol kas negali atrasti veiksmingo atsako Rusijos siūlomam „švelnumui“.

Pasirodė: Dovilė Jakniūnaitė, Normatyvinė galia prieš informacinę galią: 4 priežastys, kodėl Rusija laimi prieš ES, Politika.lt 2, 2014, p. 29-30. (taip pat ir anglų k.: Normative power against Informational Power: Four reasons why Russia is winning against the EU, Politika.lt 2, 2014, p. 31-33).

Parašykite komentarą

More in Komentarai
Rytinis pasakojimas apie knygą (šiek tiek) ir aktualijas (daug)

Ir toliau senienas kraunu archyvui. Vasario 11 d. nuėjau į LRT "Labas rytas". Tikslas buvo paviešinti...

Close