<?xml version="1.0" encoding="utf-8" standalone="yes"?><rss version="2.0" xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"><channel><title>Dovilė Jakniūnaitė</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/</link><atom:link href="https://www.jakniunaite.lt/lt/index.xml" rel="self" type="application/rss+xml"/><description>Dovilė Jakniūnaitė</description><generator>HugoBlox Kit (https://hugoblox.com)</generator><language>lt</language><image><url>https://www.jakniunaite.lt/media/icon_hu_596d18512ec1c274.png</url><title>Dovilė Jakniūnaitė</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/</link></image><item><title>Feminizmas: tekstai ir praktika</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/feminizmas-tekstai-praktikos/</link><pubDate>Sun, 11 Oct 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/feminizmas-tekstai-praktikos/</guid><description>&lt;p&gt;Dalyką dėsčiau kartu su
dėstytas nuo 2017 m. iki 2024 m. Jis buvo pasirenkamas, politikos mokslų bakalauro studentėms/ams.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Supažindiname su feminizmo (ir aktyvizmo, ir teorijos) istorija; teikėme instrumentų analizuoti įvairialypius galios santykius per socialinės lyties (&lt;em&gt;gender&lt;/em&gt;) prizmę; mokėme formuluoti ir analizuoti socialines ir politines problemas iš feminizmo perspektyvos. Skaitėme:&lt;/p&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;Virgiania Woolf, &lt;em&gt;Savas kambarys&lt;/em&gt;&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Simone de Beauvoir, &lt;em&gt;Antroji lytis&lt;/em&gt; (išraukas)&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Linda Nochlin,
(1971)&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Gale Rubin&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Andrea Dworkin, iš
&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Iris Marion Young,
(1980)&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Laura Mulvey&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Judith Butler,
, angl.
&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;
&lt;p&gt;Savo patyrimu pasidalinome &amp;ldquo;Literatūroje ir mene&amp;rdquo; -
(2025 m. gegužė)&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Narrating Unity, Defending Order: Western Narratives After February 24, 2022</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/giedraitytejakniunaite2026narratingunity/</link><pubDate>Tue, 06 Oct 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/giedraitytejakniunaite2026narratingunity/</guid><description/></item><item><title>Rusijos įtaka Europos periferijoje: tarpusavio priklausomybė, naratyvai, galia (INFLUENCE DN)</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/influence-dn/</link><pubDate>Fri, 03 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/influence-dn/</guid><description>&lt;p&gt;Doktorantūros tinklas „Rusijos įtaka Europos periferijoje: tarpusavio priklausomybė, naratyvai, galia“ (INFLUENCE DN) vykdomas pagal ES bendrąją mokslinių tyrimų ir inovacijų programą „Europos horizontas“, „Marie Skłodowskos-Curie veiksmų“ doktorantūros tinklų programą (MSCA-DN).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Projekto Nr.:&lt;/strong&gt; 101312705.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2027-02-01 – 2031-01-31.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; projekto vadovė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;INFLUENCE – tarptautinis doktorantūros tinklas, kurio tikslas – visapusiškai analizuoti Rusijos užsienio įtakos formas ir veikimą Baltijos ir Vakarų Balkanų valstybėse. Vykdant šį projektą bus ugdoma nauja dešimties tyrėjų karta, kuri įgis tarpdisciplininių žinių ir gebėjimų analizuoti užsienio valstybių įtaką bei praktinių bendrųjų įgūdžių. Projektu taip pat bus siekiama gerinti doktorantūros studijų kokybę, aktualumą ir tvarumą dalyvaujančiuose universitetuose, plėtoti bendradarbiavimą su neakademiniu sektoriumi bei gilinti ekspertines viešąsias diskusijas apie Rusijos veikimą ir užsienio politiką.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Projekto mokslinių tyrimų programa remiasi trimis tarpusavyje susijusiais Rusijos įtakos vektoriais – tarpusavio priklausomybės, naratyvų ir galios. Tarpusavio priklausomybės analizė apima ekonominius, energetinius ir skaitmeninius ryšius bei būdus, kuriais priklausomybės gali būti kuriamos, palaikomos ir išnaudojamos. Naratyvų vektorius nagrinėja idėjų, pasakojimų ir visuomenės susiskaldymo vaidmenį formuojant visuomenės nuostatas, o galios vektorius kreipia dėmesį į tiesioginę įtaką politiniams veikėjams, sprendimų priėmimui, rinkimų procesams bei vidaus ir tarptautinėms institucijoms.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;10 individualių doktorantūros projektų apims tyrimus, kurie nagrinės energetines ir ekonomines tarpusavio priklausomybes, skaitmeninių platformų išnaudojimą, antivakarietiškų naratyvų radimąsi ir sklaidą, „rusofobijos“ diskursus, migracijos instrumentalizavimą, neliberalaus valdymo modelių sklaidą, subversyvias veiklas kaip užsienio politikos įrankį, analizuos kišimosi į rinkimų procesus modelius bei Rusijos strategijas tarptautinėse institucijose. Projekte taip pat numatytos stažuotės akademinėse ir neakademinėse organizacijose, bendri mokymai ir įvairios žinių bei tyrimų rezultatų sklaidos veiklos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dalyvaujančios institucijos:&lt;/p&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;Vilniaus universitetas (Lietuva);&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Glazgo universitetas (Jungtinė Karalystė);&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Helsinkio universitetas (Suomija);&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Sarajevo universitetas (Bosnija ir Hercegovina);&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Varšuvos universitetas (Lenkija).&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;</description></item><item><title>Beieškant pripažinimo: Lietuvos užsienio politika 2015-2024 m.</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/beieskant-pripazinimo/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/beieskant-pripazinimo/</guid><description>&lt;p&gt;Šio projekto tikslas – remiantis statuso siekimo analize bei ontologinio saugumo teorija, išanalizuoti 2015–2024 m. Lietuvos užsienio politiką ir pademonstruoti, kaip maža valstybė, atsižvelgdama į tarptautinės aplinkos apribojimus ir grėsmes bei siekdama įveikti ontologinį nerimą, formuoja aktyvistinę užsienio politiką.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Finansuoja:&lt;/strong&gt; Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. S-MIP-24-109 (Mokslininkų iniciatyvų programa)&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2024-2027 m.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; projekto vadovė&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kartu su Justinu Lingevičiumi, Valentinu Beržiūnu ir Pijumi Domantu Petrošiumi&lt;/p&gt;</description></item><item><title>EU Survey on Whole-of-Government Approaches</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/bertelsmann-whole-of-government/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/bertelsmann-whole-of-government/</guid><description>&lt;p&gt;Bertelsmann vykdytas projektas „EU Survey on Whole-of-Government Approaches to External Conflict and Crisis“ analizavo, kaip Europos valstybės organizuoja atsaką į išorinius konfliktus ir krizes.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Finansavo:&lt;/strong&gt; Die Bertelsmann Stiftung&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2020 m.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; projekto vykdytoja&lt;/p&gt;</description></item><item><title>EU-STRAT</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/eu-strat/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/eu-strat/</guid><description>&lt;p&gt;ES bendrosios tyrimų programos Horizontas 2020 projektas „Europos Sąjunga ir Rytų partnerystės šalys: vidaus ir išorės analizė bei strateginis įvertinimas“ (EU-STRAT)&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Projektas tyrė ES ir Rytų partnerystės šalių santykius, vidaus pokyčius ir išorinės politikos aplinką.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2016-2019 m.
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; projekto vykdytoja.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>How to Think Like a Social Scientist</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/how-to-think-like-a-social-scientist/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/how-to-think-like-a-social-scientist/</guid><description>&lt;p&gt;An undergraduate course designed to introduce first-year students to the core habits of mind in social sciences: critical reading, formulating research questions, deep processing, analytical note-making, constructing reasoned arguments, and developing effective self-directed study strategies.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Lietuvos užsienio politika po 2004 m.</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/lietuvos-uzsienio-politika-po-2004/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/lietuvos-uzsienio-politika-po-2004/</guid><description>&lt;p&gt;Projektas „Lietuvos užsienio politika po 2004 m.: tarp pokyčių ir stabilumo“ nagrinėjo Lietuvos užsienio politikos kryptis po įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Finansavo:&lt;/strong&gt; Lietuvos mokslo taryba.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2013-2014 m.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; projekto vadovė.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Mažųjų Europos valstybių įtakos matavimas: indekso konstravimas (LTgalia)</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/ltgalia/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/ltgalia/</guid><description>&lt;p&gt;Projekto tikslas – sukurti Europos mažųjų valstybių įtakos tarptautinėje erdvėje matavimo indeksą, kuris leistų sistemiškai įvertinti Lietuvos užsienio politikos strateginius pasirinkimus, jų efektyvumą bei Lietuvos poziciją tarptautinėje aplinkoje kitų mažųjų valstybių kontekste.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tyrimo metu keliami šie uždaviniai:&lt;/p&gt;
&lt;ol&gt;
&lt;li&gt;atlikti akademinės literatūros analizę, siekiant nustatyti pagrindines valstybių galios (įtakos) tyrimų tendencijas;&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;išanalizuoti esamus valstybės galios ar įtakos indeksus, įvertinti jų metodologiją, duomenų šaltinius bei išryškinti jų privalumus ir trūkumus;&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;identifikuo tinkamas galios ir įtakos matavimo kategorijas bei kriterijus, integruojant juos į kuriamą įtakos matavimo indeksą;&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;parengti aiškinamąją ir metodinę medžiagą, skirtą mažųjų valstybių įtakos indekso reguliariam taikymui ir tobulinimui.&lt;/li&gt;
&lt;/ol&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Finansuoja:&lt;/strong&gt; Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-REP-25-6 (Reikminių tyrimų programa)
&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2025 m. spalio 1 d. – 2027 m. kovo 31 d.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; projekto vadovė
&lt;strong&gt;Projekto dalyviai:&lt;/strong&gt; Gary Uzonyi, Justinas Mickus&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Mobilumas, migracija ir COVID-19 pandemija</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/daina2-mobilumas-migracija-covid/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/daina2-mobilumas-migracija-covid/</guid><description>&lt;p&gt;Projektas „Mobilumas, migracija ir COVID-19 pandemija: ypatingos padėties valdysena Lietuvoje ir Lenkijoje“ buvo vykdomas kartu su Varšuvos universitetu.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Finansavo&lt;/strong&gt; Lietuvos mokslo taryba ir Lenkijos nacionalinis mokslo centras (Lietuvos Lenkijos tyrimų programa DAINA2), sutarties Nr. S-LL-21-11&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2021-2024 m.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; Vilniaus universiteto grupės vadovė&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Varšuvos universiteto komandos vadovė:&lt;/strong&gt; dr. Marta Jaroszevicz&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Sienų konceptualizacijos XXI amžiuje</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/sienu-konceptualizacijos/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/sienu-konceptualizacijos/</guid><description>&lt;p&gt;Projektas „Sienų konceptualizacijos XXI amžiuje: diskusijos ir praktikos Vidurio Rytų Europoje“ analizavo, kaip sienos suprantamos, ginčijamos ir praktiškai kuriamos regione.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Finansavo:&lt;/strong&gt; Lietuvos mokslo taryba.
&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2015-2017 m.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; projekto vadovė.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Simbolinės galios formos</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/simbolines-galios-formos/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/simbolines-galios-formos/</guid><description>&lt;p&gt;VU TSPMI
.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tai įvadas į kai kurias šiuolaikines socialies teorijas, žvelgiant per galios analizę ir jos raišką. Dėstau kartu su Jūrate Kavaliauskaite. Mano dalis apima studentų įvedimą į diskusijas apie galią politinėje ir socialinėje teorijoje, atskleidžiant pagrindines teorines ir metodologines skirtis, paskui jau pereiname prie konkrečių teoretikų analizės, pradedant K.Marksu, M.Weberiu, peršokant prie S.Lukes, M.Foucault, P.Bourdieu, J.Butler. Esu dar eksperimentavusi su E.Laclau ir C.Mouffe, P.Virilio, A.Giddensu. Pagrindinė užduotis įprasta ir kartu sunki – parodyti, kaip tai, ką teoretikai rašo, yra prasminga suprantant ir aiškinant, kas vyksta aplink, ypač medijinėje erdvėje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;(Kurse analizuojama galios prigimtis ir jos raiškos formos: nuo klasikinių (K. Marx, M. Weber, S. Lukes) galios sampratų iki P. Bourdieu simbolinės galios, M. Foucault diskurso ir žinojimo ryšio bei šiuolaikinių reprezentacijos, afektų, statuso ir pripažinimo teorijų. Kursas sieja teorinių tekstų analizę su šiuolaikinės mediatizuotos politikos empiriniais pavyzdžiais.)&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Tarptautinių santykių teorijos (BA)</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/tarptautiniu-santykiu-teorijos-b/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/tarptautiniu-santykiu-teorijos-b/</guid><description>&lt;p&gt;Kurse gilinamasi į šiuolaikines tarptautinių santykių teorines tradicijas, jų ontologines bei epistemologines prielaidas ir metodologinius ginčus.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Tarptautinių santykių teorijos (MA)</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/tarptautiniu-santykiu-teorijos/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/tarptautiniu-santykiu-teorijos/</guid><description>&lt;p&gt;Kurse gilinamasi į šiuolaikines tarptautinių santykių teorines tradicijas, jų ontologines bei epistemologines prielaidas ir metodologinius ginčus. Greta tradicinių požiūrių nagrinėjamos kritinės perspektyvos: istorinis materializmas, tarptautinių institucijų analizė, tinklų teorija, lyčių ir feministinės teorijos, poststruktūralizmas, posthumanizmas, pokolonijinė kritika, technologijų (įskaitant DI) vaidmuo bei planetinės/ekologinės dimensijos tarptautinėje politikoje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kurse analizuojama galios prigimtis ir jos raiškos formos: nuo klasikinių (K. Marx, M. Weber, S. Lukes) galios sampratų iki P. Bourdieu simbolinės galios, M. Foucault diskurso ir žinojimo ryšio bei šiuolaikinių reprezentacijos, afektų, statuso ir pripažinimo teorijų. Kursas sieja teorinių tekstų analizę su šiuolaikinės mediatizuotos politikos empiriniais pavyzdžiais.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Užsienio politikos analizė</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/uzsienio-politikos-analize/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/uzsienio-politikos-analize/</guid><description>&lt;p&gt;Vienas seniausiai mano dėstomų dalykų.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Privalomas dalykas VU TSPMI Tarptautinių santykių ir diplomatijos magristro programoje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Čia siekiu supažindinti studentus su pagrindinėmis užsienio politikos analizės teorijomis ir metodais. Seminaruose studentai nagrinėja užsienio politikos studijų raidą, svarbiausias teorines pozicijas, taikydami skirtingus teorinius požiūrius, išmoksta analizuoti konkrečius užsienio politikos reiškinius.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Analizuojame, kaip užsienio politika tirti žvelgiant iš skirtingų perspektyvų: asmeninės (lyderio), organizacinės, nacionalinės bei tarptautinės/globalios. Didžiausią dėmesį skiriu teorijoms, kurios aiškina, kaip sprendimų priėmėjai formuluoja ir įgyvendina savo politikos tikslus bei su kokiais iššūkiais susiduria. Taip pat kurse vertiname visuomenės nuomonės, žiniasklaidos vaidmenį formuojant valstybės užsienio politiką, gilinamės į tapatybių analizę, diskurso analizės galimybes suprantant užsienio politikos procesą, diskutuojame apie teorijų naudą praktikams bei politikos prognozavimo galimybes.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Socialinių mokslų tyrimų logika</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/socialiniu-moksly-tyrimu-logika/</link><pubDate>Wed, 01 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/socialiniu-moksly-tyrimu-logika/</guid><description>&lt;p&gt;Dalykas politikos mokslų doktorantams. Esu dalyko koordinatorė ir modulio „Socialinių mokslų filosofija (arba kaip mąstyti apie socialinius mokslus)“ dėstytoja.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dėstau: nuo 2022 m.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Seeing Like a Train: the viapolitics of emergency mobilities during Russia’s war against Ukraine</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jaroszewicz2025-seeing-like-a-train/</link><pubDate>Thu, 01 Jan 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jaroszewicz2025-seeing-like-a-train/</guid><description/></item><item><title>Apie perspektyvos turėjimą</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-perspektyvos-turejima/</link><pubDate>Mon, 03 Mar 2025 11:31:26 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-perspektyvos-turejima/</guid><description>&lt;p&gt;Šis tekstas parašytas po skandalingojo Zelenskio ir Trumpo susitikimo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kitą dieną po JAV prezidento rinkimų dalyvavau LRT laidoje apie rezultatus ir būsimą Trumpo prezidentavimą. Laidos pabaigoje vedėja paprašė visų pasakyti vieną dalyką, dėl ko galima džiaugtis Trumpo išrinkimu. Atsakiau paprastai: nieko gero negaliu sugalvoti. Vėliau gailėjausi tik dėl vieno – kad nesugalvojau nieko šmaikštaus. Bet ta nuomonė visgi pasirodė ne per pesimistiška.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Per pastaruosius mėnesius visiems teko daug rašyti ir komentuoti šia tema. Skaitant kitų apžvalgininkų tekstus, nuolat stebino tie, kurie bandydavo įžvelgti kažką pozityvaus JAV žiniose apie Ukrainą. Arba tie, kurie po kiekvieno Trumpo ar jo komandos pareiškimo staiga nušvisdavo ir rašydavo: „Laikas pripažinti, kad Trumpas yra toks blogas, kaip baimintasi&amp;quot;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Po penktadieninio skandalo lygiai taip pat nuostabą kelia komentarai apie žlugusias taikos derybas ar nebeįvyksiančias paliaubas. Realybė yra tokia: derybos nebuvo prasidėjusios, o Rusija apie paliaubas prieš sėdant prie derybų stalo net neužsimena, nes neketina sustoti ar dayti nuolaidų. Ukrainos padėtis tapo kritinė ne vakar, o tuomet, kai buvo paskelbta apie Trumpo ir Putino skambutį ir susitarimą derėtis – susitarimą, apie kurį Ukraina nebuvo informuota, o tiesiog pastatyta prieš įvykusį faktą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Todėl iš minėto penktadieninio susitikimo, net jeigu jis būtų pasibaigęs sklandžiai ir Zelenskis būtų elgęsis diplomatiškai, nesitikėjau nieko pozityvaus. Mano požiūriu, susitikimo tikslas buvo vienintelis – priversti Zelenskį paklusti dabartinės JAV administracijos norams. O tas garsiai aptarinėjamas susitarimas dėl išteklių, jei jis iš tiesų toks, kaip aprašomas viešuose šaltiniuose, iš esmės nieko nesprendžia. Jame nėra nieko, kas galėtų realiai pagelbėti dabartinei Ukrainos situacijai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Įtampa galiausiai sprogo skandalingai ir įsimintinai. Tačiau net jei viskas būtų vykę kitaip, rezultatas išliktų tas pats: Ukraina arba turėtų besąlygiškai pasiduoti Rusijos reikalavimams, arba, kaip matome dabar, JAV ir Rusija greičiausiai tęs derybas apie savo reikalus. Galbūt Putinui pavyks sužavėti Trumpą, o galbūt ne. Bet aišku – Rusija savo noru nepasitrauks iš Ukrainos teritorijos, ir Trumpas nepasirūpins jokia prasminga taika, net jei Zelenskis nusilenks ir atsiprašys.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Remiantis „Wall Street Journal&amp;quot; informacija, Ukraina turi pajėgumų tęsti karą dabartinėmis sąlygomis iki vasaros. Europos šalių karinė parama, kuri, beje, praėjusiais metais bendrai skaičiuojant viršijo JAV paramą, neabejotinai tęsis ir greičiausiai dar labiau išaugs. Amerikos atsitraukimo, tiesa, tai negalės pakankamai kompensuoti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad netikrumo daug, bet kada jo buvo mažiau? O dar Trumpo ir Putino susitikimas neįvyko, dar muitų karai neprasidėjo, dar migracija nesustabdyta ir narkobaronai nesunaikinti, Marco Rubio niekaip nesulaukia, kada pagaliau leis su Kinija susitvarkyti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Bet tai nereiškia, kad reikia nepastebėti, jog pagal kalendorių – jau pavasaris. Tuoj šiltnamius kasti reikės, sodybose langus plauti ir nepamiršti, kad pasaulio problemų Facebooke neišsprendė dar niekas. Ir jei tai ne jūsų tiesioginis darbas – pasirūpinkite savo informacine dieta atsakingiau. Ne visi blogi dalykai pasaulyje mums tiesiogiai atneš negandas, net jei šiandien taip ir neatrodo. Gaila tik, kad ukrainiečiams negaliu to pasakyti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Tekstas parašytas 2025-03-01, šeštadienį, iš pradžių pasirodė Facebooke.&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Apie Europos lyderystę</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-europos-lyderyste/</link><pubDate>Tue, 18 Feb 2025 11:31:51 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-europos-lyderyste/</guid><description>&lt;p&gt;Europai nereikia lyderio ir nebus tokio dalyko kaip „Europa pagaliau apsisprendė&amp;quot;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Viena iš didžiausių iliuzijų šiuo metu rašomų JAV-ES santykių ir Rusijos karo Ukrainoje kontekste yra tikėjimas, kad mus, Europą ir Lietuvą, išgelbės kažkoks mistinis lyderis ar valstybė, rodanti lyderystę. Visa Europos istorija rodo, kad dominuojančio žmogaus/valstybės atsiradimas Europoje arba atneša daug bėdų, įtampų ir nelaimių, arba/ir ilgai netrunka.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kaip realiai kartojantys šią mantrą įsivaizduoja, ta lyderystė turi atsirasti? Atsiranda kažkas, kas taip gerai moka trankyti kumščiu į stalą kaip Trumpas? Ar kažkas turi išrinkti/paskirti? Pamenat, kaip Macronas skambino Putinui pirmais karo mėnesiais? Lietuviškas FB plaukus rovėsi. O ten gi buvo lyderystė, tik ne tokia ir ne taip, kaip mums atrodė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Šita idėja, kad Europa gali greitai susitarti, „Europa turi apsispręsti&amp;quot;, kaip mėgsta ir mūsų politikai/-ės kartoti, yra ydinga ir klaidinanti, nes ji remiasi utopine idėja, kurios niekada nebuvo ir nereikia, kad būtų. Visi integraciniai, naudą nešantys procesai Europos Sąjungoje radosi po ilgų derybų, kaip institucinių inkrementinių (mažų, bet nuoseklių) sprendimų ir pokyčių rezultatas. O saugumo politikoje – tik tada, kai kitos išeities nebebuvo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dabar situacija daugeliui Europos politikų ir žmonių tokia neatrodo. O gal tiksliau – kitiems atrodo, kad grėsmės kitos ir nerimaujama dėl visai kitų dalykų (Kinijos, migrantų, muitų karų, gerovės, beprasmybės ir t. t.).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nes Europa yra įvairi, pasidalinusi, susitarimai vyksta lėtai, pokyčiai ateina dar lėčiau. Būtent prie tokios ir prisijungta. Ir verta vėl ir vėl priminti, kad Lietuva kaip tik buvo viena aistringiausių bendros saugumo ir užsienio politikos gilinimo ir tvirtinimo priešininkių.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Bet dabar norisi „naujo vado&amp;quot;, kuris iš kažkur atsirastų ir išgelbėtų. Ir dar taip, kaip mums norisi. Kai kurie dalykai nesikeičia nei vidaus, nei užsienio politikoje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nesakau, kad nereikia nieko daryti ir tik desperatiškai dūsauti. Aš labai norėčiau gyventi gerovės valstybės su visiems teisingais politikais ir saugioje Europoje be Rusijos pašonėje. Bet visgi svarbu mums, stebintiems, susidėlioti lūkesčius bent jau kažkokios apčiuopiamesnės realybės kontekste. „Europos lyderis&amp;quot; tikrai nėra tai, kas bus tvaru ar kas mus išgelbės.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Tekstas iš pradžių parašytas Facebooke, 2025-02-17.&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Įtikti Trumpui</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/itikti-trumpui/</link><pubDate>Fri, 14 Feb 2025 11:33:54 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/itikti-trumpui/</guid><description>&lt;p&gt;Naujasis senasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas dar tik mėnuo valdžioje, tačiau jau spėjo sukelti nemažai nerimo ir krūpčiojimo tiek Amerikoje, tiek už jos ribų. Trumpas siekia parodyti pasauliui savo ir JAV stiprybę grasinimais, ekspansijos idėjomis ir ultimatyvių sąlygų primetimu. Pirminė reakcija Europoje, Lietuvoje ypač, – rasti būdų, kaip patikti ir įtikti Trumpui, kad tik jis mažiau žalos pridarytų.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kuo tokia strategija problemiška ir trumpalaikė &lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2486684/dovile-jakniunaite-itikti-trumpui" target="_blank" rel="noopener"&gt;komentare lrt.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Raganos, smėlis Lukiškių aikštėje ir kiti pavojingi dalykai</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apiemoralinepanika/</link><pubDate>Sun, 11 Aug 2024 19:37:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apiemoralinepanika/</guid><description>&lt;p&gt;Tekstas apie moralinę paniką ir jos kilmę.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2333564/dovile-jakniunaite-raganos-smelis-lukiskiu-aiksteje-ir-kiti-pavojingi-dalykai" target="_blank" rel="noopener"&gt;Skaityti lrt.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>The Chain of Emergencies: Routinisation of the Migration Emergency Governance in Lithuania and Poland in 2020–2023</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/the-chain-of-emergencies-routinisation-of-the-migration-emergency-governance-in-lithuania-and-poland-in-20202023/</link><pubDate>Sat, 01 Jun 2024 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/the-chain-of-emergencies-routinisation-of-the-migration-emergency-governance-in-lithuania-and-poland-in-20202023/</guid><description/></item><item><title>Experience</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/experience/</link><pubDate>Tue, 24 Oct 2023 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/experience/</guid><description/></item><item><title>Utopinės Rusijos žlugimo viltys</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/utopines-rusijos-zlugimo-viltys/</link><pubDate>Sat, 15 Jul 2023 19:39:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/utopines-rusijos-zlugimo-viltys/</guid><description>&lt;p&gt;Kodėl idėjos apie Rusijos surimą yra naivios.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Apie tai parašiau &lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2030995/dovile-jakniunaite-utopines-rusijos-zlugimo-viltys" target="_blank" rel="noopener"&gt;LRT portalui&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kam prisireikė feministinės užsienio politikos?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/feministineup/</link><pubDate>Mon, 20 Mar 2023 19:41:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/feministineup/</guid><description>&lt;p&gt;Trumpas įvadas į feministinę užsienio politiką. Skaityti &lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1935765/dovile-jakniunaite-kam-prisireike-feministines-uzsienio-politikos" target="_blank" rel="noopener"&gt;lrt.lt portale&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kiek dar su pirmosiomis poniomis?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kiek-dar-su-pirmosiomis-poniomis/</link><pubDate>Tue, 03 Jan 2023 11:47:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kiek-dar-su-pirmosiomis-poniomis/</guid><description>&lt;p&gt;„Pirmosios ponios&amp;quot; yra tapusios, kaip mėgstu sakyti, mano akademiniu hobiu. Kai kurias mintis sudėjau į komentarą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1855162/dovile-jakniunaite-kiek-dar-su-pirmosiomis-poniomis" target="_blank" rel="noopener"&gt;Visas tekstas lrt.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Besipiktinančiųjų visuomenė</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/besipiktinanciuju-visuomene/</link><pubDate>Sat, 10 Dec 2022 11:52:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/besipiktinanciuju-visuomene/</guid><description>&lt;p&gt;Pasipiktinti šiais laikais randame galybę progų: negražiai atrodančia eglute, ministro megztinuku ar premjerės kostiumėliu, ne ten, ne tiek, ne taip pasodintais arba kertamais medžiais, nenupjauta ar nupjauta žole, išplatintomis ar susiaurintomis gatvėmis, blogai auklėjamais vaikais, nebesimokančiais paaugliais, opozicijos kritika, atsilikusiais mokytojais, kokiu nors rusiškos propagandos nusišnekėjimu, vyriausybės komunikacija ir, žinoma, miegančiais kelininkais.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1836663/dovile-jakniunaite-besipiktinanciuju-visuomene" target="_blank" rel="noopener"&gt;Visas tekstas lrt.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Ko Amerika nori iš pasaulio?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/ko-amerika-nori-is-pasaulio/</link><pubDate>Wed, 02 Nov 2022 11:54:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/ko-amerika-nori-is-pasaulio/</guid><description>&lt;p&gt;„Era po Šaltojo karo tikrai baigėsi&amp;quot;, – paskelbė JAV prezidento Joe Bideno administracija savo neseniai pasirodžiusioje Nacionalinio saugumo strategijoje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tekstas apie J.Bideno 2022 metų pabaigoje paskelbtą JAV Nacionalinio saugumo strategiją. &lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1810145/dovile-jakniunaite-ko-amerika-nori-is-pasaulio" target="_blank" rel="noopener"&gt;Visas jis lrt.lt portale&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Pakelto antakio ilgesys</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/pakeltoantakioilgesys/</link><pubDate>Wed, 28 Sep 2022 19:30:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/pakeltoantakioilgesys/</guid><description>&lt;p&gt;Komentaras, kuriame apmąstau, kodėl ir kaip mane ir mus paveikė karalienės Elžbietos mirtis ir jos laidotuvių ceremonija.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pavadinimo prasmė tampa aiški perskaičius tekstą, &lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1787980/dovile-jakniunaite-pakelto-antakio-ilgesys" target="_blank" rel="noopener"&gt;kuris pasirodė lrt.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Diplomatija karo metu</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/diplomatijakarometu/</link><pubDate>Mon, 29 Aug 2022 19:24:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/diplomatijakarometu/</guid><description>&lt;p&gt;Parašiau dar vieną komentarą LRT interneto portalui. Pabandžiau atsakyti į dar vieną dažnai keltą klausimą – „kodėl Macronas skambina?&amp;quot; (Putinui).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kaip visada, &lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1766756/dovile-jakniunaite-diplomatija-karo-metu-arba-kodel-macronas-skambina" target="_blank" rel="noopener"&gt;visas tekstas lrt.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kas atsitiko Sakartvelui?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kasatsitikosakartvelui/</link><pubDate>Tue, 05 Jul 2022 19:22:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kasatsitikosakartvelui/</guid><description>&lt;p&gt;Komentaras apie Gruziją/Sakartvelą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1732072/dovile-jakniunaite-kas-atsitiko-sakartvelui" target="_blank" rel="noopener"&gt;Skaityti lrt.lt portale.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>COST Action CA17119 „ES užsienio politika, susidurianti su nauja tikrove“</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/cost-ca17119/</link><pubDate>Wed, 01 Jun 2022 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/cost-ca17119/</guid><description>&lt;p&gt;COST Action CA17119 „ES užsienio politika, susidurianti su nauja tikrove“ jungė mokslininkus iš kelių Europos šalių.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2018–2022 m.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; valdymo komiteto narė.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Vakarai ir visi kiti</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/vakarai-ir-visi-kiti/</link><pubDate>Wed, 25 May 2022 19:18:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/vakarai-ir-visi-kiti/</guid><description>&lt;p&gt;Dar vienas tekstas, pasirodęs lrt.lt portale su paantrašte „apie pasaulį, kuriam Rusijos agresija ne pati svarbiausia&amp;quot;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1698587/dovile-jakniunaite-vakarai-ir-visi-kiti-apie-pasauli-kuriam-rusijos-agresija-ne-pati-svarbiausia" target="_blank" rel="noopener"&gt;Skaityti.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kolektyvinė rusų kaltė</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kolektyvinekalte/</link><pubDate>Sun, 03 Apr 2022 19:14:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kolektyvinekalte/</guid><description>&lt;p&gt;Kas yra ir kaip kalbėti apie kolektyvinę tautos ar žmonių grupių kaltę ir atsakomybę. Antrasis komentaras &lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1658227/dovile-jakniunaite-kolektyvine-rusu-atsakomybe-kalte" target="_blank" rel="noopener"&gt;lrt.lt portalui apie tai&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kodėl jie neprotestuoja?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kodel-jie-neprotestuoja/</link><pubDate>Thu, 10 Mar 2022 19:07:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kodel-jie-neprotestuoja/</guid><description>&lt;p&gt;Pradėjau nuosekliau rašyti komentarus LRT.lt portalo Nuomonėms. Pirmasis – apie dažnai keltą, atrodytų, retorinį klausimą – kodėl rusai neprotestuoja prieš savo valdžios politiką.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1638601/dovile-jakniunaite-kodel-jie-neprotestuoja" target="_blank" rel="noopener"&gt;Tekstą skaityti Lrt.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Politikos mokslų teorijos</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/politikos-moksly-teorijos/</link><pubDate>Wed, 01 Sep 2021 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/politikos-moksly-teorijos/</guid><description>&lt;p&gt;Dalykas politikos mokslų doktorantams.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dėsčiau 2011–2016 m. kartu su prof. Aine Ramonaite, 2017–2021 m. kartu su doc. Žilvinu Martinaičiu.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Digital Geopolitical Competition in the Age of Artificial Intelligence: The Visions of the United States, China, and the European Union</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2021digitalgeopoliticalcompetition/</link><pubDate>Fri, 01 Jan 2021 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2021digitalgeopoliticalcompetition/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė, and Justinas Lingevičius. 2021. “Skaitmeninė geopolitinė konkurencija dirbtinio intelekto amžiuje: Jungtinių Amerikos Valstijų, Kinijos ir Europos Sąjungos vizijos.” &lt;em&gt;Darbai ir dienos&lt;/em&gt; 76.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Nuo stabiliai blogų prie jokių: Lietuvos ir Rusijos santykiai 2004-2021 metais</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2021lietuvosrusijossantykiai/</link><pubDate>Fri, 01 Jan 2021 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2021lietuvosrusijossantykiai/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2021. “Nuo stabiliai blogų prie jokių: Lietuvos ir Rusijos santykiai 2004-2021 metais.” &lt;em&gt;Lietuvos ir Rusijos sutartis: dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų&lt;/em&gt;, sudarė Vytautas Sinkevičius and Vladimir Jarmolenko, 163–83. Vilnius: Mykolo Riomerio Universitetas.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Russia and the Baltic States after Regaining Independence</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaiteberziunas2021russiabalticstates/</link><pubDate>Fri, 01 Jan 2021 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaiteberziunas2021russiabalticstates/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė, and Valentinas Beržiūnas. 2021. “Russia and the Baltic States after Regaining Independence.” In &lt;em&gt;The Withdrawal of Soviet Troops from East Central Europe: National Perspectives in Comparison&lt;/em&gt;, edited by Christoph Meißner and Jörg Morré, 263–78. Göttingen: Vanderhoeck &amp;amp; Ruprecht.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Susceptibility of Ukrainian and Belarussian Domestic Actors to External Actors' Approaches: Puzzling Patterns of Transition</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/vilpisauskasetal2020susceptibility/</link><pubDate>Fri, 01 Jan 2021 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/vilpisauskasetal2020susceptibility/</guid><description>&lt;p&gt;Vilpišauskas, R., Jakniūnaitė, D., Jaroszewicz, M., &amp;amp; Jonavičius, L. (2021). Susceptibility of Ukrainian and Belarusian domestic actors to external actors’ approaches: puzzling patterns of transition. East European Politics, 37(1), 65–88.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>The Baltic States, Poland, and the Protests in Belarus: The Case for the Unconditional Love?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2021balticstatespolandprotestsbelarus/</link><pubDate>Fri, 01 Jan 2021 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2021balticstatespolandprotestsbelarus/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2021. “The Baltic States, Poland, and the Protests in Belarus: The Case for the Unconditional Love?” In &lt;em&gt;The Russia Conference Papers 2021&lt;/em&gt;, edited by Sandis Šraders and Viljar Veebel. Tartu: University of Tartu Press.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Lithuania</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2020lithuaniacrisismanagement/</link><pubDate>Wed, 01 Jan 2020 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2020lithuaniacrisismanagement/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2020. “Lithuania.” In &lt;em&gt;Europe’s Coherence Gap in External Crisis and Conflict Management: Political Rhetoric and Institutional Practives in the EU and Its Member States&lt;/em&gt;, edited by Bertelsmann Stiftung, 224–36. Bertelsmann Stiftung.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Permanent Periphery of the Baltic States</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2020balticstatespermanentperiphery/</link><pubDate>Wed, 01 Jan 2020 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2020balticstatespermanentperiphery/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2020. “Permanent Periphery of the Baltic States.” In &lt;em&gt;Centres and Peripheries in the Post-Soviet Space: Relevance and Meanings of Classical Distinction&lt;/em&gt;, edited by Alexander Filippov, Nicolas Hayoz, and Jens Herlth, 223–42. Berlin: Peter Lang.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Pamirštas jubiliejus</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/pamirstas-jubiliejus/</link><pubDate>Wed, 05 Dec 2018 10:28:23 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/pamirstas-jubiliejus/</guid><description>&lt;p&gt;&lt;em&gt;Komentaras, pasirodęs &lt;a href="https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/dovile-jakniunaite-pamirstas-jubiliejus-18-1053028" target="_blank" rel="noopener"&gt;15min.lt&lt;/a&gt;, primenantis apie balsavimo teisės moterims suteikimо Lietuvoje šimtmetį.&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Valstybingumo pamatus padėjome prieš šimtą metų – vasario 16 d. Tačiau demokratijos gimimas Lietuvoje įvyko vėliau – 1918-ųjų lapkričio 2 d. Tai diena, kai buvo priimti Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, kuriuose paskelbta, kad Lietuvos Respublikoje rinkimų teisę turės visi – ir moterys, ir vyrai – be jokių tautybės, tikėjimo, turto ir, žinoma, lyties apribojimų.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Taigi Lietuvoje balsavimo teisė moterims suteikta prieš šimtą metų. Nes būtent joms, o ne vyrams dėl šios teisės dalyvauti nepriklausomos valstybės politiniame gyvenime teko kovoti. Juk nė minties nebuvo, kad pastarieji galėtų šios teisės neturėti. Galbūt dėl to šimtmečio metais valstybės vadovams pasimiršo šis jubiliejus – trispalvių fone bendros šnekos apie išorinius išnaudotojus yra paprastesnės nei konkretus kalbėjimas apie savo vidines kovas ir išbandymus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;O kova nebuvo nei lengva, nei savaime suprantama.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Lietuvos valstybingumo judėjime dalyvavo tikrai daug aktyvių ir pasišventusių moterų – jų dėka 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime prabilta ir apie būtinybę siekti lygių balsavimo teisių vyrams ir moterims Lietuvoje. Tas pats siekis išsakytas ir 1917 m. Rusijos lietuvių suvažiavime Petrapilyje. Tačiau deklaracijos nevirto į greitą politinį pripažinimą: kai 1917 m. rudenį rinkta Lietuvių taryba – joje moterims vietos nebuvo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Būtent dėl to ir vasario 16 d. signatarų nuotrauka yra tokia, kokią turime. Nuotraukos pasakojama valstybingumo radimosi istorija yra ne tik nepilna, ji iškreipusi mūsų optiką. Juk dabar ši, taip smarkiai ištiražuota nuotrauka reprezentuoja ankstyvuosius valstybingumo didvyrius ir pameta, pavyzdžiui, Feliciją Bortkevičienę, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Oną Mašiotienę, Liudą Purėnienę ar Jadvygą Chodakauskaitę-Tūbelienę.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kai Mykolas Šleževičius, II Vyriausybės ministras pirmininkas norėjo paskirti F.Bortkevičienę – itin talentingą organizatorę ir vadybininkę – viena savo kabineto ministrių, pagrindinis pasipriešinusiųjų argumentas buvo jos lytis, kartu atsikalbinėjant, jog ne vyriausybėje, o Steigiamajame Seime klausimas dėl moterų dalyvavimo politikoje turi būti sprendžiamas. Ir bendrai, kaip pastebi istorikė Virginija Jurėnienė, to meto pagrindiniai valstybės vyrai moterims, kalbančioms apie politines teises, siūlė užsiimti humanitarine labdaringa veikla, nes esą ten „reikalingas ypatingas taktas, užuojauta ir patyrimas“ (cit. iš Virginijos Jūrėnienės straipsnio „Lietuvos moterų judėjimas XIX a. pabaigoje XX a. Viduryje“). Tad neabejotinai, dalis visuomenės bei politinio elito tikrai nebuvo nei „pribrendę“, nei „pasiruošę“.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tačiau nacionalinės valstybės kūrimas atkaklių aktyvisčių ir aktyvistų dėka jau buvo susietas su demokratinės valstybės kūrimu – kitoks sprendimas jau galbūt buvo nebeįmanomas. Išorinis kontekstas sprendimui irgi buvo palankus – maždaug tuo pat metu tokie pat sprendimai buvo padaryti Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Austrijoje. Tuo metu moterims JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ar Šveicarijoje teko laukti ilgiau. Neabejotinai tai, kad buvo kuriama nauja valstybė, padėjo – draudimus daug sunkiau panaikinti, nei jų neįvesti. Tai, beje, dar viena nuolatinė pamoka mūsų XXI amžiaus demokratijai. Tad pasaulinis Zeitgeist irgi buvo palankus tiek spausti, tiek apsispręsti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad 1920 m. Steigiamojo seimo rinkimuose moterys ir dalyvavo, ir kandidatavo, penkios jų pateko į Seimą, o iš viso Steigiamajame Seime besikeičiant jo nariams dirbo aštuonios. Steigiamojo Seimo pirmajam posėdžiui pirmininkavo G.Petkevičaitė-Bitė, sekretore ji pasirinko O.Muraškaitę-Račiukaitienę – vieną jauniausių Seimo narių. Tai buvo graži simbolinė diena ir neįprastas vaizdas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, anot Kazio Griniaus, „pasaulinė sensacija“. Norėdami pasidžiaugti Lietuvos pažangumu mes ir dabar mėgstame prisiminti šį faktą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Reikia prisiminti ir tai, kad po to proginio posėdžio moterų svarbiausiuose valstybės postuose nei Seime, nei Vyriausybėje neatsirado. Kitame, 1923 m. Seime, jų liko jau tik trys, dar vėlesniuose – keturios, o paskutiniajame, išrinktame 1936 m. – nė vienos. Po perversmo prezidento postą užėmęs Antanas Smetona viename iš moterų kongresų jau aiškino, kad „ne politikoje ir viešame gyvenime didysis moterų pašaukimas. Šeimos židinyje pasireiškia šviesi ir įvairi moters galybė“ (cit. Iš ten pat). Tautiniam autoritarizmui moterys buvo reikalingos tik kaip motinos ir namų šeimininkės.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Būtent dėl to lapkričio 2 d. yra išskirtinė proga – tai ne tik diena, kai moterys Lietuvoje gavo teisę balsuoti, tai kartu ir diena, kuri primena, kad apie savo turimas teises būtina nuolat galvoti ir būti pasirengus jas ginti, kad demokratija nėra vien tik Konstitucijos tekstas, bet ir kasdienė veikla ir įsitraukimas tam, kad viskas, kas joje užrašyta, būtų praktikuojama ir su tuo gyvenama.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Galbūt dėl to balsavimo teisių šimtmetis ir nėra valstybės lygiu minimas, nes tada tektų kalbėti ne tik apie gražią ir sėkmingą istorijos dalį, bet ir apie Lietuvos dabartį, apie savo poziciją lyčių lygybės klausimu, gal reikėtų net ištarti žodį „feminizmas“. Tada reiktų pamatyti Lietuvą, kurioje kovą su smurtu lyties pagrindu gali nutildyti bažnyčia, kurioje bijomasi seksualinio švietimo, kurioje vis dar galima baimintis abortų draudimo, ir kurioje leidžiami vadovėliai apie moteriškus ir vyriškus darbus ir daiktus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pasidžiaugti, beje, taip pat būtų kuo – bet panašu, kad nesinorėjo ir apie tai pagalvoti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt; &lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kam atsidaro ES durys?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kam-atsidaro-es-durys/</link><pubDate>Mon, 01 Oct 2018 10:09:39 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kam-atsidaro-es-durys/</guid><description>&lt;p&gt;Europos Sąjunga ieško savęs, ją ištiko krizė, ateitis neaiški. Tai pastaraisiais metais atsikartojančios temos. Ir tai tiesa – ES reikia sustiprėti, atgauti pasitikėjimą, o ES valstybėms narėms suprasti, kas joms ES reikalinga. Tačiau žvilgtelėję už ES sienų pamatysime, kad ne visus jaudina tikra ar tariama ES krizė: šiuo metu yra bent dešimt valstybių, siekiančių tapti ES dalimi. Ir dauguma jų to siekia ne teoriškai, „ant popieriaus“, o primygtinai ir vis garsiau.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinome ir tai, kad 2014 m. rudenį, tapęs Europos Komisijos (EK) vadovu, Jeanas Claude’as Junkeris pranešė, kad jo Komisijos kadencijos metu ES nesiplės. Šį pažadą ištesėjo: naujų narių neturime, jokių galutinių sprendimų dėl būsimų narių nedaryta.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Komisija padarė tik vieną dalyką – kadencijai artėjant į pabaigą, prieš pusmetį, pasirodė nauja ES plėtros strategija, kurioje atsirado ir konkreti galimos naujos plėtros data – 2025-ieji metai. Kam gi šios durys prasivėrė?&lt;/p&gt;
&lt;!--more Skaityti toliau--&gt;
&lt;h4 id="rytinės-partnerės-es-šviečia-bet-nekviečia"&gt;&lt;strong&gt;Rytinės partnerės: ES šviečia, bet nekviečia&lt;/strong&gt;&lt;/h4&gt;
&lt;p&gt;Pradėkime nuo valstybių, kurios Lietuvos užsienio politikai artimiausios ir kurių europiniai siekiai mums aktualiausi – Ukrainos, Gruzijos, Moldovos. Nė viena jų plėtros planuose neminima ir nesvarstoma. Tą supranta ir priima net patys besąlygiškiausi Ukrainos ar Gruzijos rėmėjai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Suprantama, kad šioms valstybėms dar daug reikia padaryti reformuojantis, demokratėjant, kuriant stiprią valstybę. Jų visų pasirašyti Asociacijos susitarimai ir sutartys dėl laisvos prekybos nurodo kelią, reikalavimus ir parodo kliūtis. Politinio elito reformų politikai iššūkius kelia ir jų pačių valia, interesai, o kartais ir gyventojų besikeičiančios nuotaikos. Tačiau esminės tolimõs, vidutiniu laikotarpiu negalimõs narystės priežastys glūdi ne čia.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirma, šios valstybės dalyvauja ES Rytų partnerystės iniciatyvoje, o pastaroji yra ES kaimynystės politikos dalis. Šios politikos esminis tikslas – regiono stabilumas ir saugumas. Kitaip tariant, ES siekia patikimos ir saugios erdvės už savų sienų. Šitokia institucinė struktūra nenumato integracijos, net jei kai kurie bendradarbiavimo mechanizmai ir panašūs į tuos, kurie taikyti ankstesnėse ES plėtrose.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Prie šio apribojimo pridėkime dar tai, kad daliai ES valstybių narių Ukrainos priartėjimas prie ES jau kelia siaubą (puikus pavyzdys yra Olandija, 2016 m. referendume pasipriešinusi Asociacijos sutarčiai su Ukraina), o Gruzija atrodo esanti kitame pasaulio krašte. Tad nei pati ES, nei valstybių narių dalis dar negreit bus pasiruošusi diskutuoti apie atsiveriančias duris šio regiono valstybėms.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Antroji esminė kliūtis, bendra visoms trims Rytų partnerėms, – teritoriniai konfliktai: Gruzijai – Pietų Osetija ir Abchazija, Moldovai – Padniestrė, o Ukrainai – Rytų Ukrainoje respublikomis pasiskelbusios teritorijos. Tokių konfliktų nebuvimas yra pirmoji prielaida, jei norima bent užsiminti apie narystę. Kad jie būtų pradėti spręsti, reikia, kad įsitraukimo į juos atsisakytų Rusija. Šioje vietoje daugiau galima ir nespekuliuoti. Mažiausiai iki 2024 m.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nors narystė ES šioms valstybėms atrodo kaip išsigelbėjimas, tačiau jokio kviečiančio signalo ES nesiunčia ir negreitai pasiųs – Rytuose durys neatsidaro.&lt;/p&gt;
&lt;h4 id="vakarų-balkanai-ir-es-šviesa-ilgo-tunelio-gale"&gt;&lt;strong&gt;Vakarų Balkanai ir ES: šviesa ilgo tunelio gale&lt;/strong&gt;&lt;/h4&gt;
&lt;p&gt;ES durys veriasi kitoje pusėje – Vakarų Balkanuose. Iš septynių ES narystės siekiančių ir dar šiame komentare neaptartų šešios yra ten. Ne Balkanuose esanti Turkija – vis dar kandidatė, ir nors smarkiai lėtina savo siekius, bet statuso neatsisako. Tai kitoks ir komplikuotas atvejis, šįkart jį praleiskime.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;ES plėtros strategijoje minimi 2025-ieji skirti Serbijai ir Juodkalnijai – valstybėms, labiausiai pažengusioms derybose dėl narystės. Tačiau EK ir kitoms regiono valstybėms – Makedonijai, Albanijai, Bosnijai ir Herzegovinai, Kosovui – žada „patikimą (credible) plėtros perspektyvą“ ir „padidintą (enhanced) ES įsitraukimą“. Visi šie pažadai tam, kad, ES komisaro, atsakingo už plėtrą, Johanneso Hahno teigimu, ES galėtų eksportuoti stabilumą į regioną, o ne importuotų nestabilumo į ES.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tvarkytis Vakarų Balkanų valstybėms yra su kuo. Visų pirma savo viduje. Visose valstybėse korupcija, organizuotas nusikalstamumas ir jo ryšiai su politika, silpni teismai, kontroliuojama žiniasklaida, privačių ir viešų interesų susipynimas nurodomi kaip esminės spręstinos problemos. Ekonomikos sektorius laukia struktūrinių reformų, o žmonės darbo. Ir tai yra trumputė santrauka to, ką dar, anot ES, reikia padaryti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Antra, kandidatės turi išspręsti ginčus su kaimynais. Didžiausias ES galvos skausmas šioje srityje – Serbijos ir Kosovo santykiai. Serbija, labiausiai priartėjusi prie narystės, žinoma, atsisako pripažinti Kosovą. Dabartinė šalies vadovybė gudraudama žada, jog preliminarus susitarimas galimas, jei ES mainais suteiks narystės pažadą. ES tuo tarpu nori tvirto, įpareigojančio susitarimo ir netgi dar daugiau – kad Serbija pritartų būsimai Kosovo narystei ES, kad ir kokia tolima tokia ateitis būtų. ES dėka šalių dialogas vyksta, ką buvo sunku įsivaizduoti 2008 m. Kosovui paskelbus nepriklausomybę, net pradėta svarstyti kontraversiška apsikeitimo teritorijomis idėja. Procesas lėtas, o Serbijos politikai kol kas viešai net užsiminti bijo apie Kosovo pripažinimą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kitas regioną seniai kamavęs ginčas – Makedonijos ir Graikijos dėl pirmosios pavadinimo – šiais metais pajudėjo iš vietos. Nuolaidas padarė abi pusės, ir Makedonija pasiruošusi tapti Šiaurės Makedonijos respublika. Sprendimui šį savaitgalį dar turi pritarti Makedonijos gyventojai, o vėliau ir Graikijos vyriausybė. Jei vardo pakeitimas įvyks, šalis greitai taps NATO nare. O narystei ES dar teks įgyvendinti daug vidinių reformų ir suvaldyti vidinį susipriešinimą dėl vardo pakeitimo ir politinio susiskaidymo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Juodkalnija ir Albanija, matyt, mažiausiai išorinių problemų turinčios valstybės regione. Tačiau Juodkalnijos, turtingiausios regiono valstybės, problema yra Serbija, privalanti išspręsti Kosovo klausimą. Be to, nedidelė tikimybė, kad ES atskirai priims mažą ne ES valstybių apsuptą šalį. Albanijos laukia ilgas kelias, apie jos prasidėsiančias derybas paskelbta tik šių metų liepą ir dar daug reikės padaryti. Bosnija ir Herzegovina tuo tarpu vis dar ieško savo valstybės vizijos, kaip galėtų sugyventi daugiaetninė ir daugiakonfesinė šalis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Šis greitas perbėgimas per Balkanų valstybių problemas leidžia suprasti, kad artimiausiu laiku atitikti ES standartus bus sunku ir 2025-ieji metai yra itin ambicingi. Taip, ES yra priėmusi valstybių su ne iki galo patenkinamais rezultatais ir dėl to jau jaučiasi nudegusi. Vargu ar būtų taip surizikuota artimiausioje ateityje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tačiau lygiai taip pat yra suvokiama, kad planas „kada nors ateityje“ nėra gera paskata klausyti ES. Dėl to ir atsirado konkretus skaičius – tam, kad būtų konkretu, atrodytų pasiekiama, net jei ir nerealistiška. Be to, su tokiais pažadais tvarkytis teks jau kitai Komisijai. Kitaip tariant, nežadama trumpinti kelio ar atidaryti duris automatiškai, tiesiog norima, kad ES šviesa šviestų kiek smarkėliau. O per tą laiką gal ir ES vieną kitą krizę pavyks išspręsti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Šis komentaras pasirodė BNS 2018 m. rugsėjo 28 d&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Prezidentė ir moterys</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/prezidente-ir-moterys/</link><pubDate>Thu, 07 Jun 2018 19:55:32 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/prezidente-ir-moterys/</guid><description>&lt;p&gt;Lyčių lygybė. Klausimas, vienu mirksniu įaudrinantis, verčiantis užimti ir pareikšti poziciją. Pridėkime nuomones dėl priekabiavimo, diskusijas apie seksizmą, stereotipus, diskriminaciją ir turime mišinį, bet kada pasiruošusį išsprogdinti viešąją erdvę. Ši tema kelia iššūkių ir pagrindiniam mūsų valstybės žmogui – Prezidentei. Ne dėl to, kad ši tema jai visiškai nepatiktų, ir ne dėl to, kad ji yra aistringa moterų teisių gynėja. O dėl to, kad mes šiuo klausimu turime dvi prezidentes.&lt;/p&gt;
&lt;!--more Skaityti toliau--&gt;
&lt;h4&gt;&lt;/h4&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Entuziazmas užsienyje ir nuosaikumas namie&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Moterų vadovių pasaulio politikoje nedaug: kiek daugiau nei 20 moterų, vadovaujančių valstybei ar vyriausybei, apie 23 procentus parlamentarių (duomenys &lt;a href="https://www.unwomen.org/en/articles/facts-and-figures/facts-and-figures-womens-leadership-and-political-participation" target="_blank" rel="noreferrer noopener"&gt;čia&lt;/a&gt; ir &lt;a href="https://www.pewresearch.org/short-reads/2017/03/08/women-leaders-around-the-world/" target="_blank" rel="noreferrer noopener"&gt;čia&lt;/a&gt;). Tad kiekviena ryški, stipri ir charakteringa politikė dėl šių savo savybių, o ne tik dėl valstybės politikos susilaukia didelio dėmesio tarptautinėje bendruomenėje, gauna dažnų pakvietimų dalyvauti konferencijose, diskusijose ir susitikimuose, kuriuose kalbama apie moteris politikoje, moteris lyderes, lyčių lygybę pasaulyje. Taip jau yra, kad dažniausiai pačioms moterims šie klausimai ir rūpi.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tapusi Lietuvos Prezidente Dalia Grybauskaitė įsijungė į šią moterų politikių bendruomenę ir įvaldė jų viešąją retoriką. Viename kreipimesi į Jungtines tautas (JT) ji kviečia „daryti viską, kas įmanoma, kad būtų išnaikinta [lyčių] netolerancija ir diskriminacija, kurios taip dažnai yra pagrindinė tiek daug pasaulyje kylančių konfliktų priežastis“ (&lt;a href="https://web.archive.org/web/20190520000000/https://www.lrp.lt/lt/prezidentes-veikla/kalbos/lietuvos-respublikos-prezidentes-dalios-grybauskaites-kalba-jt-generalines-asamblejos-65-osios-sesijos-bendruosiuose-debatuose/9571" target="_blank" rel="noreferrer noopener"&gt;2010&lt;/a&gt;). Ten pat, tik kitais metais, kalba, kad „nė vienam čia esančių nereikia įrodinėti, kokią žalą diskriminacija daro mūsų visuomenės gerovei“, ir „tik tvirti veiksmai galiausiai panaikins lyčių diskriminaciją“ (&lt;a href="https://web.archive.org/web/20190520000000/https://www.lrp.lt/lt/prezidentes-veikla/kalbos/lietuvos-respublikos-prezidentes-dalios-grybauskaites-kalba-moteru-pasaulio-lyderiu-renginyje-brazilijoje/13893" target="_blank" rel="noreferrer noopener"&gt;2012&lt;/a&gt;). O Pasaulio ekonomikos forumui rašo apie didelius lyčių nelygybės kaštus ir primena, kad nelygybei įveikti reikia tikros politinės valios ir lyderių bei sprendimų priėmėjų atsakomybės to siekti (&lt;a href="https://www.weforum.org/agenda/2014/10/afford-ignore-gender-gap/" target="_blank" rel="noreferrer noopener"&gt;2014&lt;/a&gt;). Primena, kad „labai sunku užtikrinti demokratiją, ekonomikos augimą ir tvarią taiką, jeigu šiame procese nedalyvauja pusė pasaulio gyventojų“, todėl nebijo teigti, kad „kiekviena iš mūsų turi ypatingą atsakomybę įkvėpti būsimų moterų lyderių kartą“ (viename iš globalių moterų politinių forumų &lt;a href="https://web.archive.org/web/20190520000000/https://www.lrp.lt/lt/prezidentes-veikla/kalbos/lietuvos-respublikos-prezidentes-dalios-grybauskaites-kalba-pasaulineje-auksto-lygio-konferencijoje-moterys-politikoje-spartesne-pazanga/25127" target="_blank" rel="noreferrer noopener"&gt;2016&lt;/a&gt;).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tai tik keletas pavyzdžių iš įvairiausių kalbų, skirtų lyčių lygybei ir moterų teisėms, pasakytų Lietuvos Respublikos Prezidentės. Greičiausiai nedaug yra skaitę ar girdėję tokius žodžius. Priežastis paprasta – mes ją dažniausiai girdime kalbančią Lietuvoje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kalbėdama Lietuvoje Prezidentė lakoniškesnė, kalbų apie žmogaus teises, lyčių lygybę negausu, jose žymiai mažiau polėkio, bandymo įkvėpti, raginti ir siūlyti, nerasime minčių apie moterų lyderystę, asmeninę atsakomybę ir lygybės siekimą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Smurto prieš moteris problema yra esminė šioje srityje, ties ja Prezidentė daugiausiai dirba, jos sprendimų paieškose intensyviai dalyvavo. Tai iš tiesų skubiausias spręstinas moterų teisių klausimas ir jam tenka Prezidentės dėmesio. Tiesa, pastarųjų metų iniciatyvose prezidentinėje retorikoje smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje yra tapęs visuomeninio saugumo problema, kurią valstybės institucijos sprendžia menkai, tad reikia visos visuomenės paramos. Šios problemos ryšys su lyties problema ir vyriškumo bei moteriškumo stereotipais apeinamas, ignoruojant esminę struktūrinę smurto priežastį.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;O daugiau? Peržvelgus kalbas per devynerius valdymo metus, pavyko rasti Prezidentės kartą išsakytą poziciją dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje, vadinamosios Stambulo (per kanceliarijos pareiškimą &lt;a href="https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/d-grybauskaite-skatina-greitai-ratifikuoti-konvencija-del-smurto-pries-moteris-n723688" target="_blank" rel="noreferrer noopener"&gt;(2013)&lt;/a&gt; ji teigia, kad Konvencijos pasirašymui „užtrukus nepateisinamai ilgai, bus reikalaujama nedelsti“). Taip pat aiškią nuostatą dėl abortų draudimo, tiesa, pasakytą per rinkiminius debatus. Paklausta atsakė ir apie seksualinio priekabiavimo skandalus, yra kalbėjusi apie lyčių nelygybę valstybės tarnyboje, 2010 m. rastume ir kalbą, kurioje minimos su lyčių lygybe susijusios problemos ar didžiuojamasi pasiekimais toje srityje. Tiesa, tada aukštus postus užėmė daugiau moterų, dabar pagrindo liko mažiau. Tačiau tokių minčių viena kita, pasimetanti proginių kalbų tekstuose, tarp kitų interviu klausimų ar biurokratiniuose atsakymuose.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Prezidentė yra perskaičiusi aštuonis metinius pranešimus, skirtus apžvelgti pagrindinius Lietuvos iššūkius, vidaus ir užsienio politiką. Tai galimybė pasakyti savo viziją ir kas rūpi. Iki pat 2016 m. nė karto klausimai, svarbūs „pusei žmonijos“ nebuvo aptariami. Tik &lt;a href="https://web.archive.org/web/20190520000000/https://www.lrp.lt/lt/kalbos/metiniai-pranesimai/2016-m./25366" target="_blank" rel="noreferrer noopener"&gt;2016-aisiais&lt;/a&gt; vienintelį kartą trumpu sakiniu paminėtas vienas iš moterų teisių aspektas – smurto prieš moteris statistika Lietuvoje.&lt;/p&gt;
&lt;h4 id="tarp-čia-ir-ten"&gt;&lt;strong&gt;Tarp čia ir ten&lt;/strong&gt;&lt;/h4&gt;
&lt;p&gt;Kaip suprasti šį pasirinkimą taikyti dvi visiškai skirtingas retorines ir politines strategijas? Vieną – skirtą jiems, kitą – skirtą mums.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Didelė prezidentinio darbo dalis yra komunikuoti, o komunikacijos svarba dažnai yra simbolinė – tvirtinti ir rodyti valstybės statusą, savo vaidmenį valstybės politikoje, vietą tarptautinėje bendruomenėje, kalbėti apie save, apie pasaulį, apie kitus. Tokios simbolinės kalbos ypač svarbios tarptautinės politikos oficialiuose žaidimuose, kai valstybės vadovas ne tik atstovauja valstybei, bet kartu prisijungia prie nedidelės politinės klasės – aukščiausiųjų valstybės vadovų grupės. Ši grupė turi savo bendravimo ritualus, socializacijos formas, statuso įtvirtinimo strategijas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Buvimas moterimi politike nesukuria jokio įsipareigojimo lyčių lygybės diskursui. Tačiau ko tarptautinė bendruomenė tikisi iš demokratinės šalies išrinktos prezidentės moters? Ne, feministe ji neprivalo vadintis, bet siekti lyčių lygybės pasaulyje ir ginti moterų teises – pageidautina, toks lūkestis yra. Ypač, jei esi Moterų pasaulio lyderių tarybos pirmininkė. Tokį vaidmenį Prezidentė, kaip matėme, puikiai atlieka.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Be to, visos ankščiau suminėtos užsienyje pasakytos mintys yra iš proginių aukšto lygio kalbų, dažniausiai arba JT formatuose, arba renginiuose, skirtuose moterims politikėms, moterų lyderystei ar lyčių lygybei. Tokiuose kontekstuose jau nereikia įrodinėti temos svarbos, aktualumo ir kalbėjimo apie ją reikalingumo. Yra tikimasi tam tikrų žodžių, teiginių, ir jie yra pasakomi.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Lietuvos vidaus politikoje prezidento institucijos funkcijos kitos ir lietuviška auditorija yra kitokia. Proginis „apie moteris“ renginio formatas yra palankesnis kalbėti šiomis temomis, bet retai pasitaiko. Platesnė auditorija Lietuvoje nebūtinai bus dosni, suprantanti, priimanti kalbėjimą, kuris yra savaime suprantamas kitoje erdvėje. Čia auditorija marga, turinti skirtingų prioritetų, tad nėra paprasta ir saugu deklaruoti kitur savaime aiškus dalykus. Reikia „atstovėti“ savo poziciją, dėstyti argumentus, reikia veltis į diskusijas, klausyti, ko nesinori girdėti, – visa tai nėra malonu, ir to mūsų prezidentė nemėgsta.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kalbėjimas tarptautinėje aplinkoje atstovaujant Lietuvai, turi ir kitą privalumą. Ten tikslus ir uždavinius keli kitiems, iš skurdo trauki Nigerijos moteris, rūpiniesi Afganistano mergaičių švietimu ar Ukrainos moterų saugumu. Tada galima skatinti „moteris drąsiai svajoti ir reikalauti užimti teisėtą vietą nacionaliniuose parlamentuose, mokslo laboratorijose ir įmonių valdybose“ (&lt;a href="https://web.archive.org/web/20190520000000/https://www.lrp.lt/lt/prezidentes-veikla/kalbos/lietuvos-respublikos-prezidentes-dalios-grybauskaites-kalba-jungtiniu-tautu-generalineje-asamblejoje/26200" target="_blank" rel="noreferrer noopener"&gt;JT 2016&lt;/a&gt;) ir skelbti, kad „tvirti veiksmai galiausiai panaikins lyčių diskriminaciją“ (JT &lt;a href="https://web.archive.org/web/20190520000000/https://www.lrp.lt/lt/prezidentes-veikla/kalbos/lietuvos-respublikos-prezidentes-dalios-grybauskaites-kalba-moteru-pasaulio-lyderiu-renginyje-brazilijoje/13893" target="_blank" rel="noreferrer noopener"&gt;2012&lt;/a&gt;). Tokios teisingos kalbos retai susijusios su tiesiogine atsakomybe, nesėkmės nėra „mūsų“ ar „mano“, jos yra kitų – kitų visuomenių, tarptautinių organizacijų ar tarptautinės bendruomenės. Tai etiškai ir politiškai graži pozicija, gal net su įdomiomis ir svarbiomis iniciatyvomis, tačiau, pripažinkime, ji nereikalauja daug drąsos, ryžto ir atskaitomybės.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Bent jau palyginus su tuo, kokių pastangų ir kokios atsakomybės reikėtų imtis Lietuvoje, jei užsienyje sakoma retorika būtų tiesiogiai perkelta pas mus. Čia mes lauktume (tiesa, dalis gal ir ne), kad visą įkvepiančią ir įgalinančią retoriką lydėtų konkretūs politiniai siūlymai, sprendimai. Žinoma, nuo to neatsiejamas konfliktas su aistringais tradicijų gynėjais, grėsmių ieškotojais ir bažnyčios lobistais.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad taip ir turime, kaip dainavo Vytautas Kernagis, „kažkam žirgas, o kažkam tik kamanos“.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Sakysite, nepervertinkime politik(i)ų retorikos. Politikai dažnai vieniems viena, kitiems kita šneka. Žiūrėkime į darbus, ne į žodžius. Yra svarbesnių dalykų. Bet ar tikrai?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Juk Prezidentės žodžiai ir pozicija yra svarbūs ir girdimi, o teisingumo ir lygybės tikslai negali nebūti prioritetu. Juo labiau, kad palaikymas, pritarimas lyčių lygybei ir, atrodytų, supratimas apie ją yra. Tik jis gyvena kitoje, paralelinėje dimensijoje, nepasiekiančioje mūsų. Tad kada?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Už pagalbą rengiant komentarą dėkoju Monikai Miniotaitei.&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Komentaras pasirodė 15min.lt ir &lt;a href="https://manoteises.lt/straipsnis/prezidente-ir-moterys/" target="_blank"&gt;manoteises.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Filmai apie tarptautinius santykius -- sunkiau nei atrodo</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/filmai-apie-tarptautinius-santykius-sunkiau-nei-atrodo/</link><pubDate>Mon, 02 Apr 2018 11:45:38 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/filmai-apie-tarptautinius-santykius-sunkiau-nei-atrodo/</guid><description>&lt;p&gt;Prieina prie manęs po kažkurios paskaitos Gytis iš VU TSPMI SMD: „norim filmų rekomendacijų“. Norėjo apie Rusiją, ne, sakau, aš geriau jums apie tarptautinę politiką parinksiu.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pažadėjau, pasigailėjau, bet galų gale surašiau. Nesinorėjo, kad jie visi būtų apie karą (buvo sunku), ir norėjosi, kad būtų būtent apie tarptautiškumą – tai, ką taip sunku apibrėžti, bet ką laikykime santykiais tarp valstybių, tarp žmonių, kuriuos skiria tų valstybių sienos, ir pastangas (dažnai nesėkmingas) tas skirtis įveikti. Įtariu, užmiršau keliskart tiek. O nematytų šimtai.  Eilės tvarka nereikšminga&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb, 1964 &lt;a href="https://www.imdb.com/title/tt0057012/" target="_blank"&gt;(IMDB)&lt;/a&gt;&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Mačiau šį filmą kokius penkis kartus, ir gerai prisimenu, kad žiūrėdama pirmą kartą negalėjau atsistebėti, kaip gali būti taip juokinga ir baisu vienu metu. Man tai geriausia politinė satyra, o Stanley Kubriko man ilgai joks režisierius negalėjo nukonkuruoti. Kartu tai taikli šaltojo karo kritika, atgrasymo politikos paradoksų ir saugumo dilemos iliustracija.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Mandarinai – Tangerines, 2013 &lt;a href="https://www.imdb.com/title/tt2991224/" target="_blank"&gt;(IMDB)&lt;/a&gt;&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Šį filmą nusprendžiau žiūrėti dėl to, kad jis apie Gruziją – šalį, kurią pastaruosius dvejus metus analizavau, ir dėl to, kad filmo anonse perskaičiau apie estų gyvenvietes Abchazijoje – keistas iki tol negirdėtas faktas. O įstrigo tiek, kad įtraukiau į savo rekomendacijas. Daug filmų yra apie karo beprasmybę ir absurdą, asmenines dramas, bet šis man kažkaip buvo itin suprantamas – gal dėl pažįstamo landšafto, o gal dėl pagrindinio herojaus esto, vis besitikinčio parduoti tuos mandarinus ir galvojančio, kad galima išlikti, jei tik laikysiesi atokiau.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;**In the Loop, 2009 &lt;a href="https://www.imdb.com/title/tt1226774/" target="_blank"&gt;(IMDB)&lt;/a&gt;&lt;br&gt;
**&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Be titrų pirmą pusvalandį šio filmo pirmąkart negalėjau žiūrėti – juokelių ir pašaipos kiekio kitaip negalėjau atlaikyti. Tai dar viena politinė satyra mano sąraše, šįkart britiško humoro – kandaus, vulgaraus ir dideliais kiekiais, nuo kurio nesinori kikenti. Filmas, neabejotinai kritikuojantis britų sprendimą įsitraukti į 2003 m. karą Irake. Bet jis ne apie karą, jis apie sprendimų priėmimą, apie panikas ir baimes, apie informacijos bei dezinformacijos politiką. Kitaip tariant, apie mūsų visų tarptautinę dabartį.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Battle of Algiers 1966, &lt;a href="https://www.imdb.com/title/tt0058946/" target="_blank"&gt;(IMDB)&lt;/a&gt;&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Iš visų išvardintų tai filmas kurį vėliausiai pamačiau. Jo tema – tai karas Alžyre (1954-1962) ir Prancūzijos vaidmuo jame (Prancūzijoje leidimas jam rodyti buvo gautas tik 1971 m., praėjus penkeriems metams po jo pasirodymo). Tiksliau būtų pasakyti, kad tai filmas apie maištą, pilietinį karą, kolonializmą, partizanus mieste ir apie siekį suprasti, kodėl žmonės priešinasi ir kada smurtas gali būti pateisinamas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Valsas su Baširu – Waltz with Bashir, 2008 &lt;a href="https://www.imdb.com/title/tt1185616/" target="_blank"&gt;(IMDB)&lt;/a&gt;&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Apibūdinant filmą sakoma, kad tai animacinė dokumentika, tad pagal mano susigalvotus kriterijus, lyg ir neturėjo patekti. Jo istorija nuveda į 1982 m. Izraelio karą su Libanu, tačiau aš jį prisimenu kaip jautrų ir negailestingą filmą apie atmintį – savo ir bendrą – po karo, kuris niekada negali būti „cool“.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Apie valstybių sienas su Laurynu Jonavičiumi (Žinių radijuje)</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-valstybiu-sienas-su-laurynu-jonaviciumi-ziniu-radijuje/</link><pubDate>Tue, 20 Mar 2018 13:27:21 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-valstybiu-sienas-su-laurynu-jonaviciumi-ziniu-radijuje/</guid><description>&lt;p&gt;„Pasaulio žemėlapis“ – kurį laiką Žinių radijuje egzistavusi laida, kurta kartu su VU TSPMI. Ją vedė mano kolega Laurynas Jonavičius, su juo ir pašnekėjome apie teritorijas, sienas ir geografijos svarbą XXI amžiuje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="https://www.ziniuradijas.lt/laidos/pasaulio-zemelapis/kam-valstybems-reikalingos-sienos?video=1" target="_blank"&gt;Įrašas (su mūsų judančiais veidais ir lūpomis) yra čia.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>When States Lose Territory: Georgia's Post-2008 Adjustment</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2018whenstatesloseterritory/</link><pubDate>Thu, 01 Feb 2018 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2018whenstatesloseterritory/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2018. “When States Lose Territory: Georgia’s Post-2008 Adjustment.” &lt;em&gt;Baltic Journal of Political Science&lt;/em&gt; 6: 60-74.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Tai apie ką knyga? -- Interviu 15min.lt</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/tai-apie-ka-knyga-interviu-15min-lt/</link><pubDate>Sun, 10 Dec 2017 19:13:45 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/tai-apie-ka-knyga-interviu-15min-lt/</guid><description>&lt;p&gt;Knygos pasirodymo proga Paulius Gritėnas  iš 15min.lt pakalbino ir apie knygą, ir apie Gruziją.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Išėjo ilgas – &lt;a href="C:\Users\Dovile\Dropbox\KNYGA\Iliustracijos\Civil.ge%20Monica Ellena\17-SOssetiaABL.jpg" target="_blank"&gt;skaityti čia&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Revoliucija, kurios nereikia</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/revoliucija-kurios-nereikia/</link><pubDate>Wed, 15 Nov 2017 19:52:40 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/revoliucija-kurios-nereikia/</guid><description>&lt;p&gt;Šį komentarą FB parašiau lapkričio 7 d. – tą dieną kalbėjo ir minėjo bolševikinės revoliucijos šimtmetį.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Šiandien – Spalio revoliucijos šimtmetis, daug kas kalba, visaip, o manęs LRT radijas šįryt paklausė apie dabartinės Rusijos valdžios santykį su ta revoliucija. Sumąsčiau štai ką.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Visi pastebėjo V.Putino ir kitų politikų santūrumą ir aiškaus ir skambaus santykio su revoliucija neturėjimą. Yra keturi svarbūs aspektai, kodėl taip yra.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirma, bendrai pati revoliucija dabartinėje Rusijoje nėra teigiamas reiškinys. Tai yra tai, kas atneša suirutę, kataklizmus ir nelaimes, o dabartinis Rusijos valstybingumas statomas ant stabilumo ir aiškumo idėjos, čia ne naujos revoliucingos idėjos, o valstybės nešama tvarka yra svarbiausia. Juk revoliucijos XXI a. tai yra „spalvotosios“, „Arabų pavasaris“, „Euromaidanas“ – išorės jėgų sukurti protesto judėjimai, po kurių viskas tik pablogėja.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Antra, sovietmečio traktavimas irgi neleidžia turėti aiškaus santykio. Viena vertus, yra pripažįstama, jog dėl revoliucijos šalis išgyveno pilietinį karą, chaosą, politines represijas, yra netgi daromi tam tikri veiksmai iš valdžios pusės prisiminti, pripažinti tai. Naujasis Rusijos valstybingumas, nors mažai kas nori prisiminti, rėmėsi irgi kategoriška komunistinių idėjų kritika. Kita vertus, viešojoje ir populiariojoje erdvėje daug remiamasi brežnevine nostalgija su jos estetika ir stilistika, ir čia jei ne turiniu, tai forma sovietmetis tampa pozityvia nuoroda. Dar galima ir dviprasmišką Stalino vietą prisiminti: taip, represavo daug žmonių, bet atvedė šalį prie pergalės. Tad daug dviprasmybių, todėl ir santykis atsargus, todėl ir didelio minėjimo nesinori daryti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Trečia, Rusijos valdžiai reikalinga didinga, pergalinga istorija, kuria Spalio revoliucija nėra, per daug negatyvių dalykų su ja susiję. Esminis pagrindinis, reikšmingiausias, pasididžiavimo vertas istorinis įvykis Rusijai yra Antrasis pasaulinis karas ir pergalė jame. Jo pergales minint aišku, ką ir kaip sakyti, patosą daug lengviau pagaminti ir į dviprasmybes nesigilinti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ketvirta, visuomenės nuomonės apklausos, ir Levados, ir provyriausybinio VCIOMO, rodo, jog yra pasidalinta per maždaug pusę, supaprastintai tariant tarp tų, kurie revoliucijoje mato daugiau teigiamų dalykų, ir tarp tų, kurie mato daugiau neigiamų. Tokiame kontekste, prasidėję svarstymai sukeltų daug, valdžiai nereikalingų, diskusijų. Dėl to Putinas, kai mini Spalio revoliuciją, šneka apie politinio elito atsakomybę (supraskite, kas čia pas mus atsakingas), apie pasidalijimo įveikimą ir brūkšnio užbrėžimą bei naują pradžią.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kitaip tariant dabartinėje oficialiojoje Rusijoje revoliucija yra tolimas įvykis, ir geriau toks liktų. Šiemet tam trukdo visų įprotis minėti apvalias datas, na ir Vakarams Spalio revoliucija yra svarbus XX a. pradžios įvykis, formavęs paskui visą amžių ir politine, ir socialine, ir kultūrine prasme. Tad ignoruoti neišėjo, tačiau šimtmetis būna tik kartą, kitais metais šios priverstinės refleksijos jau nebereikės daryti, kaip nereikės ir dar, ir dar kitais metais.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>EU-PREACC: Vidurio ir Rytų Europos pasirengimo stoti į ES patirties perkėlimas</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/eu-preacc/</link><pubDate>Thu, 01 Jun 2017 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/eu-preacc/</guid><description>&lt;p&gt;Projektas „EU-PREACC – Possibilities and Limits, Challenges and Obstacles of Transferring CEE EU Pre-accession Best Practices and Experience to Moldova’s and Georgia’s Pre-accession Process“ buvo 7-osios Bendrosios programos mobilumo ir tinklaveikos projektas. Projekto koordinatorius – Tartu universitetas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2013–2017 m.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; VU projekto koordinatorė.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Tarptautinė politika pagal Hansą Morgenthau</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-morgenthau/</link><pubDate>Fri, 31 Mar 2017 13:00:22 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-morgenthau/</guid><description>&lt;p&gt;Prieš daugiau nei penkerius metus į lietuvių kalbą buvo išversta &lt;a href="https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/morgenthau/" target="_blank"&gt;Hanso J. Morgenthau garsioji knyga &lt;em&gt;Politika tarp valstybių&lt;/em&gt; (&lt;em&gt;Politics among Nations&lt;/em&gt;)&lt;/a&gt; – didžiulis traktatas apie tarptautinius santykius, daug gilesnis ir turtingesnis nei vadovėliai, skiriantys Morgenthau pusę puslapio pristato. Dauguma besimokančiųjų priverčiami perskaityti tuos šešis realizmo punktus ir čia sustojama. O paskaičius daugiau nustembi, kad tas klasikiniu vadinamas realizmas pagal Morgenthau gali būti gerokai įdomesnis ir sofistikuotesnis nei galvojai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tai verstai knygai parašiau trumpą tekstą apie Morgenthau idėjas. Juo ir dalinuosi – gal ką nors suintriguos ir visą knygą perskaityti. Ar bent jau leis šiek tiek daugiau apie Hansą J. Morgenthau sužinoti. &lt;/p&gt;
&lt;p&gt;*&lt;strong&gt;*&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tarptautinės politikos teoretikas Hansas J. Morgenthau, Vokietijoje gimęs Jungtinių Valstijų politikos mokslininkas, padarė milžinišką įtaką daugumai Šaltojo karo laikotarpio JAV užsienio politikos sprendimų priėmėjų ir šio procesų dalyvių. Jo knyga &lt;em&gt;Politika tarp valstybių: kova dėl galios ir taikos&lt;/em&gt; (angl.k. &lt;em&gt;Politics among Nations: Struggle for Power and Peace&lt;/em&gt;) pirmą kartą pasirodžiusi 1948 m. iš viso išleista šešis kartus. Kokius tris dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo ji buvo pagrindinis vadovėlis, studijavusiems tarptautinę politiką ar saugumo studijas JAV bei Vakarų Europoje. Visiems, ir dabar bepradedantiems studijuoti tarptautinių santykių discipliną, iš karto tenka susidurti su šio žmogaus pavarde ir jo teiginiais apie realistinę valstybių užsienio politiką. Kas nėra gilinęsi į tarptautinių santykių teorinius ginčus, tačiau karts nuo karto pasidomi pasaulio politikos aktualijomis, net ir negirdėję šios pavardės, susiduria su šio žmogaus išpopuliarintomis sąvokomis: realistinė užsienio politika, didžiosios valstybės, galia, nacionalinis interesas, galių pusiausvyros politika.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tiesa, baigiantis Šaltajam karui ir po jo, XX a. pabaigoje, susidomėjimas Morgenthau idėjomis nuslūgo, o madingo ir labiausiai cituojamo akademiko tittulą iš jo perėmė kiti mokslininkai (Kennethas Waltzas, Robertas Keohane’as, o vėliau ir Samuelis Huntingtonas). Tačiau atoslūgis, tarsi dar kartą patvirtindamas, kad “klasika ir lieka klasika”, tebuvo laikinas. Pastaruosius penkerius septynerius jau galima kalbėti apie naują H. Morgenthau idėjų tyrimo bangą. Staiga pasirodė, kad jis nebuvo tik vieno – Šaltojo karo – laikotarpio teoretikas, o apie politikos pasaulį siekė ir turi pasakyti kur kas daugiau nei įsivaizduota skaitant jį dviejų nesuderinamų ideologinių priešininkų varžybų kontekste. Taigi kas yra H. Morgenthau, apie ką jo realistinė tarptautinių santykių teorija ir kokią išmintį jis siūlo dabarties pasaulio politikai?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Hansas Joachimas Morgenthau (1904-1980) gimė ir užaugo Koburge (Coburg), Saxe-Coburg kunigaikštystėje, viduriniosios klasės žydų šeimoje. Morgenthau tėvas, pagal profesiją daktaras, o pagal pažiūras – konservatyvus Vokietijos nacionalistas, Hansui davė antrąjį Joachimo vardą kaizerio jauniausiojo sūnaus garbei. Morgenthau pirmoji gyvenimo dalis ir likimas, kaip ir nemažos dalies kitų Vokietijos žydų intelektualų, neatsiejamas nuo nacizmo Vokietijoje ir visoje Europoje ir jo sukeltų pasekmių. Weimaro respublikos laikais Koburgo miesto politikoje vis smarkėjo įtampa tarp kairiųjų ir nacionalistinės dešinės, o trečiajame dešimtmetyje, kaip ir visoje Vokietijoje, stiprėjo antisemitizmas. 1929 m. Koburgas tapo pirmuoju nacių valdomu Vokietijos miestu. Jaunasis Morgenthau, vienintelis žydas savo gimnazijoje, ištvėrė daug antisemitinių komentarų ir patyčių.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Vėliau jis šias dienas prisimins kaip vienas baisiausių dienų savo gyvenime, o nacizmą laikysis vienu iš didžiųjų moderniosios epochos paklydimų ir išdavų. Jo pateikiamos tragiškos politikos vizijos šaknų irgi reikia ieškoti šiame patyrime.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nenuostabu, kad H.Morgenthau tik gavęs progą, pasistengė pabėgti iš gimtojo mažojo miesto ir toliau studijavo teisę ir filosofiją Frankfurto, Miuncheno ir Berlyno universitetuose. Vėliau kurį laiką praktikavo baudžiamąją ir darbo teisę Frankfurte, 1931 m. tapo regioninės Darbo teisės teismo prezidentu. 1932 – 1935 m. dėstė viešąją teisę Ženevos universitete, vėliau vengdamas grįžti į nacistinę Vokietiją ir bandydamas gauti vizą išvykti į JAV – dar metus Madride.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;1937 m. jam pavyko emigruoti į JAV, kur pradėjo nuo liftininko darbo. Tiesa, ši darbo patirtis buvo trumpa, ir netrukus Morgenthau pradėjo dėstyti Bruklino koledže (1937-1939), tada Kansas City universitete (1939-1943). Nuo 1943 m. jam pavyko gauti darbą Čikagos universitete, kuriame jis įsitvirtino ir praleido savo produktyviausius ir sėkmingiausius metus. Čia jis gavo &lt;em&gt;Alberto A. Michelsono Distinguished Professor&lt;/em&gt; vardą ir buvo laikomas itin svarbiu ir įtakingu viso universiteto intelektualu. Savo karjeros pabaigoje Morgenthau dar dėstė Niujorko miesto koledže (1971-1975) ir Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje (New Schoool for Social Research, 1975-1980).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Visą savo gyvenimą Morgenthau nesiliovę rašęs knygas, esė, straipsnius ir komentarus. Ankstyvieji rašiniai Vokietijoje buvo pašvęsti įvairioms tarptautinės teisės problemoms. Po Antrojo pasaulinio karo jo dėmesys nukrypo į tarptautinės politikos klausimus, tuometinius JAV užsienio politikos iššūkius bei kitokio, ne tokio tragiško tarptautinio pasaulio vizijų svarstymus. Žinoma, jo įtakingiausia, žinomiausia ir garsiausia knyga yra jau minėtoji ir čia pristatoma &lt;em&gt;Politika tarp valstybių&lt;/em&gt; (1948). Kiti svarbūs jo darbai yra &lt;em&gt;Mokslo žmogus ir galios politika (Scientific Man vs. Power Politics,&lt;/em&gt; 1946), &lt;em&gt;Ginant nacionalinį interesą (In Defense of National Interest,&lt;/em&gt; 1951), &lt;em&gt;Amerikos politikos tikslas (The Purpose of American Policy,&lt;/em&gt; 1960).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Politika tarp valstybių į lietuvių kalbą išversta pagal šeštąjį knygos leidimą, pasirodžiusį 1985 m., jau po H.Morgenthau mirties (tai kiek trumpesnė veikalo versija nei pradinė). Jį peržiūrėjo vienas iš žymesnių jo mokinių ir pats reikšmingas ir produktyvus tarptautinės ir JAV užsienio politikos tyrėjas Kennethas W. Thompsonas. Jis adaptavo H.Morgenthau mintis pakitusiems laikams, pašalino pasenusius pavyzdžius bei papildė tekstą vėlesnėmis tiek publikuotomis, tiek tik rankraščiuose užrašytomis mintimis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Knyga yra plati ir išsami Antrojo pasaulinio karo pabaigos vilčių kritika. Vilčių, kad tarptautinė teisė ir tarptautinės institucijos padės išvengti esminės tarptautinės politikos savybės – kovos dėl galios – ir šios kovos pasekmių – karų ir konfliktų. Jis siūlo tokių vilčių atsikratyti ir realistiškai žiūrint į realybę elgtis pagal pasaulio politikos dėsnius. Tam H.Morgenthau pateikia savo tarptautinių santykių teoriją, pristatančią ir pagrindžiančią realistinės valstybių užsienio politikos nuostatas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Aiškinantis Morgenthau požiūrį į tarptautinę politiką būtina pradėti nuo trijų sąvokų – galios, galių pusiausvyros ir moralės vaidmens tarptautinėje politikoje. Apie jas sukasi didžioji dalis šio autoriaus argumentų ir samprotavimų.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Galia yra pamatinė sąvoka, atskleidžianti ne tik tarptautinių santykių, bet viso socialinio gyvenimo esminę savybę. Bet kuris individas, bet kuri žmonių grupė, bet kuri valstybė visų pirma rūpinasi savo galia ir arba siekia ją išlaikyti, arba ją padidinti, arba ją pademonstruoti. Kitaip tariant, politika – tai kova tarp tų, kurie nori daugiau, ir tų, kurie nori išlaikyti tai, ką turi. Tai neatsiejama žmonių ir jų socialinio gyvenimo dalis, jos neįmanoma išvengti, ją įmanoma tik kiek suvaržyti. Tik suvokus ir pripažinus tokią žmogaus prigimtį įmanomas realistinis politinio pasaulio suvokimas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Visuomenės viduje normos, institucijos, įstatymai leidžia kovą dėl galios ritualizuoti, paverčia ją priimtina socialinės veiklos forma (pavyzdžiui, per rinkimus). Tačiau tarptautiniuose santykiuose galios siekimą yra daug sunkiau suvaldyti. Čia ir glūdi didžioji tarptautinių santykių problema ir tragedija. Ypač dėl to, kad ne visi nori ar gali šį faktą pripažinti ir ieško utopinių ir dažniausiai tik pavojų žmonijai keliančių sprendimų, neatitinkančių pasaulio politikos dėsnių. Morgenthau tai itin akivaizdžiai įrodė Antrasis pasaulinis karas, dėl kurio jam kaltas buvo ir naivus tikėjimas, kad užtenka vien institucijų žmogaus žemiausiems troškimams suvaldyti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Toks požiūris kyla iš pesimistinio socialinio pasaulio prigimties suvokimo. Pasaulyje nuo amžių vyksta kova tarp gėrio ir blogio. Viena vertus, modernus žmogus ieško, tiria, atranda. Kita vertus, jis baiminasi pokyčių, nepažįstamų, yra netolerantiškas ir uždaras, savanaudis ir godus. Per daug pasitikėti mąstymu nevalia, privalu visada prisiminti tamsiąją žmogaus pusę, nesitikėti gėrio pergalės ir pažangos. Toks naivumas sukelia pražūtingas pasekmes kitiems ir taikai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kaip kad galios siekimas universalus, taip ir galios pusiausvyra yra natūralus socialinis reiškinys. Tarptautinėje sistemoje visada bus siekiama išsaugoti esamą padėtį ir suvaržyti kiekvieną valstybę, norinčią ją sugriauti. Tačiau ši politika gali būti ir gera, ir bloga. Jos siekiančios valstybės gali padėti išsaugoti taiką, tačiau lygiai taip pat tokie bandymai gali pasibaigti karu. Viskas priklauso nuo politikos tikslų ir priemonių.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Morgenthau nebuvo itin nuoseklus ir savo darbe naudojo kelis galios pusiausvyros apibrėžimus. Jis tai ir pats pripažino. Viena vertus, galių pusiausvyra vadintas bet koks galių pasiskirstymas tarp valstybių tam tikru istoriniu laikotarpiu. Kartais šia sąvoka aprašyta konkreti pusiausvyra tarp esamą padėtį išlaikyti ir ją sugriauti siekiančių valstybių (jas Morgenthau atitinkamai vadina status quo ir imperialistinėmis valstybėmis). Tačiau kartais galių pusiausvyra vadintas ir pranašumas, esantis status quo valstybių pusėje. Pagaliau galių pusiausvyra yra įvardijama ir sąmoninga valstybių užsienio politikos strategija, siekiant stabilumo tarptautinėje sistemoje. Todėl skaitytojui vertėtų būti atidžiam ir atsirinkti skirtingas galios pusiausvyros reikšmes.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pagal Morgenthau idealus galios pusiausvyros politikos taikymo laikotarpis yra XVII-XIX amžiai, kai Europoje sąmoningai taikoma politika leido išsilaikyti to meto tarptautinei sistemai. Sistema turėjo du privalumus. Pirma, kadangi sistemoje veikė daugybė mažų, vidutinių ir didelių valstybių, jos galėjo sudarinėti ir keisti sąjungas. Šioje sąjungų politikoje Didžioji Britanija vaidino pagrindinio pusiausvyros palaikytojo vaidmenį, nuosekliai prisijungdama prie tos sąjungos, kuri tuomet atrodydavo silpniausia.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Antra, tuometinė europinė sistema nebuvo tik autonomiškų, suverenių, interesų valdomų darinių rinkinys. Čia buvo susiformavusi bendruomenė, kurią jungė menas, teisė, etiketas, bendra teisingumo samprata ir garbės jausmas. Kad ir kaip smarkiai norėta siekti galios kaimynų sąskaita, tačiau visgi egzistavo pripažinimas, kad ir kitas turi teisę egzistuoti. Taigi to laikotarpio Europos galių pusiausvyros sėkmę (išskyrus laikotarpį tarp Lenkijos – Lietuvos valstybės padalijimo ir Napoleono karų pabaigos) lėmė ne tiek pajėgumų pasiskirstymas kiek bendros vertybės ir bendruomeniškumas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad Morgenthau nesivadovavo tiesmukiška materialistine galios samprata, kur tik turimi pajėgumai lemia esamos tarptautinės sistemos santykius. Siekiant išlaikyti tarptautinės sistemos stabilumą, pasiekti taiką ir saugumą, mechaninio galių pasiskirstymo neužtenka, tam būtinos bendros moralinės nuostatos ir politiniai principai. Deja, XX a. viduryje bet koks sutarimas dėl bendros moralės ir politikos veikimo principų buvo visiškai žlugęs. Pasaulis buvo padalintas į dvi ideologines stovyklas, kurios negalėjo ir nenorėjo kalbėtis ir kūrė nestabilią ir nesaugią tarptautinę aplinką (”primityvus dviejų milžinų spektaklis”, teigė Morgenthau). Tad nenuostabu, kad moralė ir svarstymas apie ją Morgenthau teorijoje vaidina itin didelį vaidmenį.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Galia nėra vien žaidimas pajėgumais, ar galimybių išnaudojimas (tai vėliau įrodinėjo kitos realizmo atšakos). Užsienio politikos sėkmę ne mažiau, o gal net daugiau lemia diplomatija, atsižvelgianti į moralę. Galima kalbėti apie dvi radikaliai skirtingas moralės tarptautinėje politikoje sampratas. Pirmoji jų atskiria privačią moralę nuo viešosios ir sutinka, kad valstybės gerovės vardan galima nekreipti dėmesio į moralines ar teisines normas, o vadovautis savo interesu. Kita samprata teigia, kad žmonės negali veikti politinėje erdvėje kaip tinkami. Valstybės veiksmai turi būti vertinami pagal moralės standartus, o ne pagal interesus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Morgenthau dažnai, tačiau klaidingai priskiriamas pirmajai stovyklai. Jis manė, kad privati ir viešoji (politinė) moralė neturi skirtis ir dvigubiems standartams vietos neturėtų būti. Tam tikro istorinio laikotarpio moralė riboja ir siekiamus tikslus, ir priemones. Be to, politinio veiksmo moralumas paverčia jį priimtinu ir legitimiu. Iš tiesų valstybės savo praktikoje itin dažnai pasirenka veikti pagal moralės normas, net jei tai ir prieštarauja interesams ar galios skaičiavimams.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tačiau kodėl tada Morgenthau kritikuoja Woodrow Wilsoną už jo bandymus po Pirmojo pasaulinio karo priversti valstybes elgtis moraliai ir atsakingai? Kritiškas jis, nes mano, kad Wilsonas nesuvokė žmogaus prigimties ir galios vaidmens tarptautinėje, o ir vidaus politikoje. Tinkama, reikalinga ir realistiška laikytis moralės, tačiau naivu tikėtis, kad moralės nuostatos įtvirtintos tarptautinėje teisėje ir tarptautinėse institucijose gali kaip nors sumažinti norus siekti pranašumo. Taip Morgenthau siūlo saugotis dviejų kraštutinumų – viena vertus, pervertinti moralės reikšmę, kita vertus, manyti, kad diplomatai ir valstybininkai nesirūpina niekuo kitu tik materialios galios įgijimu.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kita moralės problemos politikoje pusė – tai stipriųjų siekiai savo moralę paversti universalia pasaulio morale. Taikos pasaulyje pagrindas – bendri moralės ir politikos principai. Ir pagal Morgenthau, kaip minėta, tokia situacija egzistavo XVIII-XIX amžių Europos žemyne. Tačiau kai pasaulis tapo padalintas į skirtingas ideologines-moralines stovyklas, Morgenthau turėjo labai mažai vilties, kad įmanoma pasiekti bendrus moralinius susitarimus. Tai jau šiuolaikinės valstybės drama – ją sukūręs nacionalizmas virto nacionalistiniu universalizmu.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;XIX-jo amžiaus nacionalizmas paspartino ir paskatino naujų valstybių kūrimąsi, tai buvo puiki varomoji jėga mobilizuoti gyventojus, išlaisvinti išnaudojamas tautas ir kurti vienodų politinių darinių bendriją. Tačiau XX amžiuje nacionalizmas virto nacionalistiniu universalizmu – ideologine pozicija, kad mano bendruomenės normos yra vienintelės teisingos, universalios ir turi būti taikomos globaliai. Bolševizmas ir nacizmas nacionalistinio universalizmo tendencijas išnaudojo idealiai. Tačiau ir dviejų supervalstybių konkurencija Šaltojo karo metais priskirtina šiam ideologijos tipui, kai jokios gilesnės derybos buvo neįmanomos dėl priešiškų vertybinių pozicijų. Nemažai ir dabarties politinių procesų yra susiję su šia negatyvias pasekmes kuriančia nacionalizmo forma, kur realistinę ir racionalią galios politiką pakeičia misionieriška kova tarp gėrio ir blogio, o kompromisas tampa išdavyste. Ir tai daroma dėl tariamai universalių, tačiau iš tiesų lokalių vertybių. Taip išnyksta vidurio kelio paieškos, tampa neįmanomi subtilūs skirtumai ir kompleksiniai pasirinkimai ar atsargios manipuliacijos. O pagal Morgenthau kaip tai ir yra tikroji užsienio politikos esmė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Morgenthau dažnai kritikuojamas kaip “grynas” realistas, pasisakantis už savanaudišką nacionaliniais interesais grįstą valstybės galios siekimą. Ši jo teorijos dalis tikrai yra populiariausia. Bet negalima nepastebėti ir jo bandymų rasti išeitį iš dabartinės tarptautinės sistemos bėdų. Morgenthau galų gale nepabėga nuo svarstymo ir vilčių apie geresnę ateitį, o vėliau netgi sąmoningai pradeda keisti savo poziciją, tapdamas gerokai optimistiškesniu valstybių bendradarbiavimo galimybių atžvilgiu.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Juk net jei ir laikysime W.Wilsono idėjas po Pirmojo pasaulinio karo utopinėmis, tačiau sunku dabar nepripažinti, kad demokratinių institucijų, tarptautinių organizacijų plėtra, kolektyvinio saugumo sistemų diegimas, kad ir kokios jos atrodė neatitinkančios realybės, rado savo vietą pasaulio politiniuose procesuose ir daug prisidėjo prie įvykusių pokyčių. Lygiai taip pat gana skeptiškai iš pat pradžių vertinti supranacionalizmo galimybės pasaulyje apskritai, ir integracijos bandymai Europoje konkrečiai, septintojo dešimtmečio pabaigoje jau nebeatrodė taip neįtikėtini.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad Morgenthau neįmanoma laikyti paprastu realistu, nematančiu jokių galimybių, jog valstybės galėtų ilgą laiką bendradarbiauti ir įsipareigoti viena kitai, net jei tai ir pakeičia galių pasiskirstymą jų nenaudai. Valstybės gali turėti kitokius nacionalinius interesus, suprastus ne per galią, o būti moraliam valstybininkui nėra nuodėmė ar politiko silpnybė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Mažiau su tarptautinių santykių disciplinos žodynu susipažinusiam gali pasirodyti keistas realizmo sąvokos naudojimas apibūdinti tokią aiškiai normatyvinę teoriją apie tai, kokia turėtų būti racionali ir išmintinga valstybės užsienio politika. Juk “realybėje” valstybių lyderiai ne visada, o ir nedažniausiai vadovaujasi “realistine” politika. Tačiau tai ir nėra svarbu. Pagal Morgenthau teorija yra kriterijus, kuriuo remiantis vertintina valstybių užsienio politika ir priimami sprendimai. Nurodyti, koks pasaulis turėtų būti, nėra teorijos pagrindinis tikslas. Teorija turi pradėti nuo aiškaus ir realaus pasaulio suvokimo, pasidalinti šiomis žiniomis ir padėti rasti kitokį tarptautinių santykių sutvarkymą, kuris leistų turėti radikaliai kitokią, geresnę tarptautinę tvarką nei ta, kuri yra dabar.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Morgenthau ragina neužmiršti, iš kur ateina žmonija ir kokia pastarąjį šimtmetį buvo tarptautinė politika – tik nuolat prisimindami tragiškų įvykių tragiškas pasekmes galime bandyti kurti taikų ir saugų pasaulį. Tad nors ir pradėdamas nuo siūlymų atsisakyti bereikalingų vilčių, Morgenthau vis tiek šitam tragiškai sutvarkytam pasauliui paliko geresnio gyvenimo viltį.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Bibliografinė nuoroda:&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Jakniūnaitė, D. (2011). Tragiška politikos vizija pagal Hansą Morgenthau, Hans Morgenthau, &lt;em&gt;Politika tarp valstybių: kova dėl galios ir taikos&lt;/em&gt;, Vilnius: Margi raštai, pp. 11-16.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="https://www.jakniunaite.lt/wp-content/uploads/2012/08/jakniunaite-tragiska-politikos-vizija-2011.pdf" target="_blank"&gt;Skanuota teksto versija&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Mes tai galime?! Apie feministinį (ir ne tik) įgalinimą</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/mes-tai-galime-apie-feministini-ir-ne-tik-igalinima/</link><pubDate>Sat, 25 Mar 2017 22:31:34 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/mes-tai-galime-apie-feministini-ir-ne-tik-igalinima/</guid><description>&lt;p&gt;Tekstas, kurį parašiau po &lt;a href="https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/emancipaciniai-projektai-ir-diskursai/"&gt;Emancipacinių diskursų renginio&lt;/a&gt;, pasirodė portale manoteises.lt.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;„Mes tai galime!“ – skelbė Antrojo pasaulinio karo plakatas, kabėjęs vienoje JAV gamykloje ir turėjęs stiprinti darbuotojų moralę sunkiais karo metais. Tikrai matėte &lt;a href="https://catalog.archives.gov/id/535413" target="_blank"&gt;šią darbininkę&lt;/a&gt;, raginančią galėti kažką daryti, įvairiausiuose kontekstuose – ir agitaciniuose, ir ironizuojančiuose, ir marketinginiuose. Nieko apie šį plakatą dabar nežinotume, jei jis devintajame dešimtmetyje nebūtų ištrauktas, parodytas parodoje ir tapęs feministinės įgalinimo politikos simboliu. Kaip ir tada kitoje šalyje, kitose feministinėse diskusijose, taip ir dabar klausimas „Moterys gali ką?“ nėra paprastas, ypač jei dar pridėsime „gali kaip?“.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Feminizmas, dažnai manoma, kalba visų pirma apie moterų įgalinimą. Štai trys tipiški moterų įgalinimo projektų pavyzdžiai Lietuvoje. Jų dar nėra gausu, nors pamažu vis atsiranda. Vienas jų vadinasi „&lt;a href="https://www.facebook.com/Go-Forward-481171208747811/" target="_blank"&gt;Go forward!&lt;/a&gt;”. Tai ciklas renginių, skirtų „pasidalinti daug pasiekusių profesionalų istorijomis ir įkvėpti moteris drąsiai siekti karjeros iššūkių“. Gausiai lankomuose renginiuose galima išgirsti verslininkių, visuomeninkių, vizionierių ar kaip nors paprasčiau prisistatančių kalbėtojų, pasakojančių savo sėkmės istorijas.&lt;/p&gt;
&lt;pre&gt;&lt;code&gt;Kitas pavyzdys – tai „&amp;lt;a href=&amp;quot;https://www.womengotech.lt/&amp;quot; target=&amp;quot;_blank&amp;quot;&amp;gt;Women go tech&amp;lt;/a&amp;gt;“ mentorystės programa, besiskelbianti pirmąja tokia Lietuvoje. Ji skirta „studentėms ir profesinį kelią pradėjusioms moterims, kurias domina karjera technologijų sektoriuje“. Žadama karjeros patarimų ir raginama nebijoti „žengti į TECH sritį“. Šis projektas neabejotinai yra vis stiprėjančios bangos skatinti moteris programuoti dalis.
Pagaliau trečiuoju noriu paminėti kiek kitokius tikslus sau keliančią „&amp;lt;a href=&amp;quot;https://www.facebook.com/MoterysKalba/&amp;quot; target=&amp;quot;_blank&amp;quot;&amp;gt;Moterys kalba&amp;lt;/a&amp;gt;“ iniciatyvą. Ja norima šviesti visuomenę, skleisti lyčių lygybės idėjas. Tarp konkretesnių tikslų paminėtas noras „stiprinti moterų pasitikėjimą savimi“, „moterų tarpusavio solidarumą“ bei „įgalinti moteris būti drąsiomis ir savarankiškomis“.
Visų trijų projektų idėja yra panaši: pripažįstama, kad esama situacija kažkuo nėra draugiška, palanki moterims ir siūloma burtis, kalbėtis, gauti patarimų, pajusti bendrumą ir taip tapti labiau pasitikinčiomis, daugiau žinančiomis. Tai turi (padėti) atvesti prie sėkmės, drąsos ir savarankiškumo. Šiais projektais parodomos galimybės, kurių gal nežinota, apie jas nepagalvota, kartais atveriamos, atrodytų, tvirtai užvertos erdvės, pasakoma, ko verta norėti. Tad sakoma: jūs/mes tai galite/me. Moterys gali viską, tik reikia tai suvokti, kitaip tariant į(si)galinti.
&lt;/code&gt;&lt;/pre&gt;
&lt;h2 id="kas-yra-įgalinimas"&gt;Kas yra įgalinimas?&lt;/h2&gt;
&lt;pre&gt;&lt;code&gt;Politinis įgalinimas yra svarbi feministinių ir emancipacinių projektų dalis, bene svarbiausia politinė strategija, leidžianti pasiekti radikalų pokytį visuomenėje. Pokyčiams, žinoma, reikia sąlygų ir dažniausiai įgalinimo politika prasideda nuo įtraukimo (priėjimo prie išteklių, arba „patekimo į kambarį“) politikos, tačiau nesibaigia ja.
Pokyčiams dar reikia, kad žmonės mokėtų ir galėtų veikti politinėje, socialinėje erdvėje. Tad dažniausiai sutinkama, kad įgalinimo politika yra susijusi su sąmoningėjimu, reflektyvumo stiprinimu, įvairių gebėjimų atsiradimu bei veikimo (protestinio, aktyvistinio) mobilizavimu. Kaip užšifruota pačiame žodyje, tai yra galios siekimo strategija, kuria siekiama transformuoti socialinę sistemą, darant ją atviresne ir lygesne. Svarbu ir tai, kad galios siekimas yra įmanomas tik per asmeninės galios į(si)gijimą.
Galima kalbėti apie du įgalinimo politikos aspektus. Pirmasis pripažįsta, kad politinė ir socialinė erdvės nėra nešališkos, neutralios, tam tikra dalis žmonių yra paraštėse, nedalyvauja joje bei negauna dalykų, kuriuos teisingesnėje visuomenėje gautų. Tad reikia suvokti sistemos neteisingumą ir siekti sąmoningo, aktyvaus ir sąžiningo tokių žmonių į(si)traukimo. Antruoju atkreipiamas dėmesys, kad buvimas tam tikroje neprivilegijuotoje padėtyje nereiškia, kad visada būsi silpna/s, kad negali turėti svajonių ar kad negali jų pasiekti. Kitaip tariant, nuostatą apie sistemos nesąžiningumą ir tvirtumą lydi tikėjimas, kad ji nėra monolitiška, kad ją galima įveikti.
## Patirtys ir galimybės
Prisimenant straipsnio pradžioje minėtus įgalinimo projektus, išskirčiau du dalykus, kurie daro juos patraukliais.
Pirma, tokie susibūrimai skatina kalbėtis ir dalintis patirtimi. Dalindamasi(s) savo istorijomis, klausydamasi(s) kitų supranti, kad individuali patirtis yra bendra, kad savas patyrimas nėra unikalus, kad yra kažkokia jungianti grandis, dažniausiai tam tikras neteisybės jausmas, kuris sieja. Daug moterų, įsitraukusių į Vakaruose vykusį feministinį aktyvizmą aštuntajame dešimtmetyje, dalijimąsi patirtimi ir jausmą, kad nesi viena, įvardija kaip labiausiai išlaisvinusi. Tad ne atsitiktinai pasirinktas ir pavadinimas „Moterys kalba“ – gebėjimas prakalbėti, išgirsti istorijas ir pajusti bendrumą daugeliui vis dar lieka stiprus bei išlaisvinantis patyrimas.
Antra, įgalinimo politikos stiprybė yra sąlygų veikimui, savirealizacijai sukūrimas. Tai gali reikšti tam tikrų įgūdžių, kurių neturėjai ar negalvojai, kad gali turėti, įgijimą. Iniciatyvos „mokykime/skatinkime mergaites“ programuoti yra kaip tik apie tai. Tai gali būti tam tikras durų, kurios atrodė uždarytos (mentorystės, karjeros patarimų renginiai), atvėrimas. Pagaliau – tai ir suvokimas, kad tiesiog gali, nes kita buvo panašioje padėtyje, štai padarė tiek visko; iki šiol aš svajojau apie tai, bet nedrįsau, o, pasirodo, galiu („įkvepiančių istorijų, susitikimų“ žanras). Taigi įgyjamas tikslas, įrodymas, kad moterys gali daug daugiau nei stereotipai ar įprastos normos sufleruoja.
Savo galimybių pajutimas bei galėjimas kalbėti ir dalintis yra stiprios paskatos, atrodo, tik teigiamai raginančios galvoti apie įgalinančias iniciatyvas.
&lt;/code&gt;&lt;/pre&gt;
&lt;h2 id="madingasis-įgalinimas"&gt;Madingasis įgalinimas&lt;/h2&gt;
&lt;pre&gt;&lt;code&gt;Kaip ir daugelis socialinės kritikos ir reformavimo idėjų, įgalinimo projektai yra sena politinė socialinė strategija, kaip minėta, buvusi svarbi daugeliui ankstesnių protestinių judėjimų ar reformų siekiams. Tiek pažįstama, kad JAV satyrinis tinklaraštis „The Onion“ 2003 m. paskyrė straipsnį „&amp;lt;a href=&amp;quot;https://theonion.com/women-now-empowered-by-everything-a-woman-does-1819566748/&amp;quot; target=&amp;quot;_blank&amp;quot;&amp;gt;Moterys dabar yra įgalintos visko, ką moteris daro&amp;lt;/a&amp;gt;“. „Pradedant tuo, ką ji valgo pusryčiams, ir baigiant tuo, kaip ji tvarko namus, šiandieninis moters gyvenimas yra nuolatinis įgalinimas“, – rašo „The Onion“. Tekste tvirtinama, kad itin galingai veikia batų pirkimas, apšnekinėjimas, ypač apie vyrus, svorio auginimas ir svorio metimas.
Šitaip mūsų visų, skaitančiųjų, klausiama – jei mes taip džiaugiamės tuo, ką tam tikra mažiau privilegijuota grupė gali daryti, kas gi tokiu atveju nėra įgalinimas? „The Onion“ jau prieš gerus dešimt metų pastebėjo, jog įgalinimo diskursas tapo madingas. Tai yra jau nebe politinių aktyvisčių strategija, tai viena iš marketingo strategijų ar savipagalbos bei asmeninių tobulėjimo projektų pratimas.
Štai pardavinėjantys „Dove“ kosmetiką ir higienos produktus sako „&amp;lt;a href=&amp;quot;https://www.youtube.com/watch?v=XpaOjMXyJGk&amp;quot; target=&amp;quot;_blank&amp;quot;&amp;gt;Tu esi gražesnė nei tau atrodo&amp;lt;/a&amp;gt;“ , tarsi siekdami padidinti moterų savivertę. „Nike“ Rusijoje paleidžia reklamą „&amp;lt;a href=&amp;quot;https://www.youtube.com/watch?v=xifSHMbGSKI&amp;quot; target=&amp;quot;_blank&amp;quot;&amp;gt;Iš ko padarytos mūsų mergaitės&amp;lt;/a&amp;gt;“, tarsi skatindama mergaites užsiimti „nemoterišku“ sportu. Arba karts nuo karto socialiniuose tinkluose nuvilnija tokios „socialinės“ akcijos, kaip „nusifotografuok be makiažo“ (#MakeUpFree) ar pasirodo idėjų, kad &amp;lt;a href=&amp;quot;https://time.com/3099103/feminist-selfies-uglyfeminists-iwokeuplikedis/&amp;quot; target=&amp;quot;_blank&amp;quot;&amp;gt;„selfie“ gali būti feministinis veiksmas&amp;lt;/a&amp;gt;. Ir ne, čia ne „Тhe Onion“, čia iš tiesų yra kalbama apie &amp;lt;a href=&amp;quot;https://www.nylon.com/articles/feminist-lingerie&amp;quot; target=&amp;quot;_blank&amp;quot;&amp;gt;įgalinančius apatinius&amp;lt;/a&amp;gt;. Savęs tobulinimu ir sąmoningomis galios siekimo strategijomis siūlo užsiimti buvusi viena iš „Facebook“ vadovių Sheryl Sandber, pradėjusi „&amp;lt;a href=&amp;quot;https://leanin.org/&amp;quot; target=&amp;quot;_blank&amp;quot;&amp;gt;LeanIn&amp;lt;/a&amp;gt;” programą, kuri moko moteris išlikti versle ir daryti jame karjerą, o Amy Cudy ragina mokytis &amp;lt;a href=&amp;quot;https://www.ted.com/talks/amy_cuddy_your_body_language_shapes_who_you_are?language=en&amp;quot; target=&amp;quot;_blank&amp;quot;&amp;gt;„galios pozų“ (power posing)&amp;lt;/a&amp;gt;.
Žinoma, tokie projektai nebūtinai pasivadintų feministiniais, nors, spėju, dauguma nebėgtų nuo šios etiketės. Ir neabejotinai verta klausti ir įvertinti, kiek tokie pavyzdžiai ir projektai yra feministiniai. Bet čia man labiau rūpi, kuo tokia transformacija pakeičia pačią įgalinimo idėją.
&lt;/code&gt;&lt;/pre&gt;
&lt;h1 id="asmeninio-pasirinkimo-galia"&gt;Asmeninio pasirinkimo galia?&lt;/h1&gt;
&lt;pre&gt;&lt;code&gt;Komodifikacija yra akivaizdžiausia, bet kartu ir paviršutiniškiausia problema. Suprantama, kad korporacijos nori pelnytis iš moterų-vartotojų, kad ieško naujų pardavimo žinučių, eksploatuoja negatyvias patirtis ir siekia, kad mes pasijaustume geriau, kad ir kaip tą gerumą konkrečiu atveju suprastume. Matyt, mažai kas ginčytųsi, jog kompanijai „Nike“, ką tik pranešusiai, kad &amp;lt;a href=&amp;quot;https://www.theguardian.com/business/2017/mar/08/nike-launches-hijab-for-female-muslim-athletes&amp;quot; target=&amp;quot;_blank&amp;quot;&amp;gt;pradeda liniją &amp;lt;/a&amp;gt;galvos apdangalams, skirtiems musulmonėms (Pro Hijab), rūpi naujos turtingos rinkos, o ne moterų padėtis tose valstybėse.
„Madingo“ įgalinimo sklaida išryškina gilesnę problemą – koncentravimąsi į individualų į(si)galinimą. Tai būdinga ir tiems trims mano paminėtiems projektams straipsnio pradžioje. Mes čia kalbame ir galvojame apie individualų žmogų, jos gyvenimo strategijas, problemas ir pasirinkimus, mąstome apie geresnes sąlygų jai reikštis ir gyventi. Mes kalbame apie asmeninį pasirinkimą, apsisprendimą ir, galų gale, nesėkmės atveju – apie asmeninę nesėkmę.
Prisiminkime du įgalinimo politikos aspektus, minėtus anksčiau: a) idėją, jog veikia tam tikras sisteminis išstūmimo procesas ir b) suvokimą, kad nepaisant struktūrinių sąlygų įmanoma įgyvendinti savo tikslus ir svajones. Visi minimi pavyzdžiai dirba tik su šiuo antruoju aspektu – mintimi, kad sėkmė, galia, naujų erdvių užvaldymas yra valios ir atkaklių pastangų reikalas. Stenkis, dirbk daug, nuosekliai ir visko pasieksi. Kiek kartų yra tekę girdėti iš karjeros siekiančių ir pasiekusių moterų: „Reikia tik labai daug dirbti ir tave įvertins/pastebės“, „Svarbiausia suprasti, ko nori ir to smarkiai smarkai siekti“?
Ši prielaida apie asmeninės pastangos galią klaidina. Ji kuria iliuziją, kad viskas įmanoma, nepaisant institucinių apribojimų, nusistovėjusių praktikų, nuostatų ir iki tol egzistavusių tinklų ir paskatų struktūrų. Kad užtenka pradėti kalbėti, atverti duris, pasakyti, kaip daryti, ir to užteks. Net ir įėjus į namą, nebūtinai reikš, kad gali patekti į visus jo kambarius, nekalbant jau apie tai, kad gali pakeisti baldų išsidėstymą ar net pačius baldus. Ar vien išdrįsti užtenka?
&lt;/code&gt;&lt;/pre&gt;
&lt;h2 id="sprendimų-priėmimo-galia"&gt;Sprendimų priėmimo galia&lt;/h2&gt;
&lt;pre&gt;&lt;code&gt;Neteigiu, kad įkvepiančių renginių organizatorės nesupranta, kad egzistuoja nesąžininga sistema, ar kad skatinantys merginas programuoti nepripažįsta, jog IT sektorius garsėja savo sisteminiu seksizmu. Tai labai gerai suvokiama, tačiau priemonės spręsti problemas lieka individualiame lygmenyje. Daroma prielaida, kad didesnis skaičius moterų kažkurioje srityje reikš ir tai, kad įvyks pokytis, naikinant lyčių nelygybę. Kad kiekybinis pokytis atves prie kokybinio.
Užtenka anekdotinių pavyzdžių. Prezidentė, dvi Seimo pirmininkės ir kelios ministrės nepakeitė Lietuvos politinės erdvės taip, kad moteris politikė taptų įprasta šios veiklos dalimi, vertinama pagal tuos pačius standartus ar kad lyčių politikos klausimai būtų politinėje dienotvarkėje. Lygiai taip pat moteris vadovė nereiškia draugiškesnės darbo aplinkos. Tai yra, prisitaikymas, išmokimas išgyventi nereiškia, jog kitoms, ateinančioms paskui bus lengviau, paprasčiau ir sąžiningiau.
Pokyčiams reikia daugiau. Tam reikia suvokimo, kad sistemoje yra tam tikra neteisybė. Ir ji nėra vien tik lyties pagrindu, negalia, pavyzdžiui, yra dar labiau nematoma sisteminė kliūtis. Suvokimo, kad tą sistemą palaiko mūsų pačių (visų) praktikos, kasdieniai pasirinkimai.
Įgalinimo politika yra ne tik apie galėjimą ir bendras patirtis, ji yra ir apie galėjimą būti išgirstai. Kalbėti(s) yra gerai, tačiau dar svarbiau, kad tave girdi, kad kalbi ne sau. „Let’s make some noise“, – skelbė britų sufražistės, nes kalbėjimas tik sau sistemos nekeičia. Būtent dėl to ir „&amp;lt;a href=&amp;quot;https://web.archive.org/web/20170301000000/https://www.womensmarch.com/sisters/&amp;quot; target=&amp;quot;_blank&amp;quot;&amp;gt;Sister Marches&amp;lt;/a&amp;gt;”, organizuoti 2017 m. sausio 21 d. daugelyje JAV ir pasaulio miestų, buvo tokie galingi ir paveikūs: jie buvo apie garsų kalbėjimą. Tai reiškia netylėti, kai matai neteisybę, ne tik tada, kai ją patiri, bet ir tada, kai ją patiria kiti.
Balso turėjimas turi ir kitą reikšmę – balsuoti, tai yra dalyvauti sprendimų priėmime, derantis, kokių taisyklių laikomasi, kas yra priimtina ir kas ne. Tai ne klausimas, ar aš randu vietą sistemoje, tai klausimas, kaip aš galiu prisidėti, kad ji keistųsi.
Kitaip tariant, galia yra ne tik daugiau žinių, drąsos, lyderystės, tai suvokimas, kaip ta galia veikia, bei pasiryžimas keisti ne tik savo padėtį, bet ir savo aplinką.
&amp;lt;a href=&amp;quot;https://manoteises.lt/straipsnis/mes-tai-galime-apie-feministini-ir-ne-tik-igalinima/&amp;quot; target=&amp;quot;_blank&amp;quot;&amp;gt;Mes tai galime?! Apie feministinį (ir ne tik) įgalinimą&amp;lt;/a&amp;gt;
&lt;/code&gt;&lt;/pre&gt;</description></item><item><title>Premjera – Dovilė šneka rusiškai</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-rusofobija-su-aleksandru-morozovu-delfi-tv/</link><pubDate>Tue, 28 Feb 2017 20:36:23 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-rusofobija-su-aleksandru-morozovu-delfi-tv/</guid><description>&lt;p&gt;Visai sau netikėtai buvau įkalbinta sudalyvauti &lt;a href="http://ru.delfi.lt/news/live/rusofobiya-s-chem-imeem-delo.d?id=73749768" target="_blank" rel="noopener"&gt;diskusijoje rusų kalba&lt;/a&gt; – DelfiTV (2017 m. vasario 14 d.). Sutikau, nes gavau progą susipažinti su Aleksandru Morozovu – Rusijos politikos apžvalgininku, kurio komentarus FB (o dar kiek anksčiau ir LiveJournal) vis paskaitau. Dabr jis Lietuvoje gyvena, tad anksčiau ar vėliau pažintis turėjo įvykti. O diskusija visai pavyko.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="http://ru.delfi.lt/news/live/rusofobiya-s-chem-imeem-delo.d?id=73749768" target="_blank" rel="noopener"&gt;„Русофобия&amp;quot; – с чем имеем дело?&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nuotrauka: Andrius Ufartas (Delfi)&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Emancipaciniai projektai ir diskursai</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/emancipaciniai-projektai-ir-diskursai/</link><pubDate>Wed, 22 Feb 2017 20:17:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/emancipaciniai-projektai-ir-diskursai/</guid><description>&lt;p&gt;Reikės kada plačiau atsisėsti ir aprašyti visą projektą ir jo kontekstą, bet dabar tiesiog kronikai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Metų pradžioje prisidėjau prie man svarbaus renginio organizavimo – diskusijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje&amp;quot; (&lt;a href="https://www.facebook.com/events/591747771021171/" target="_blank" rel="noopener"&gt;FB renginio aprašymas&lt;/a&gt;). Organizavome kartu su Margarita Jankauskaite, Jūrate Juškaite ir Laima Kreivyte. Kartu sugalvojome, kad jau antrą kartą tai darome ir tą pačią dieną, paeksperimentuoti ir kartu paraginti galvoti ir apie Nacionalinę emancipacijos dieną, &lt;a href="http://manoteises.lt/peticija/vasario-17-oji-nacionaline-emancipacijos-diena/" target="_blank" rel="noopener"&gt;pasiūlydamos pasirašyti kreipimąsi dėl šios idėjos.&lt;/a&gt; Na, ir kartu kiekviena paaiškinome, ką turime mintyje &lt;a href="http://manoteises.lt/straipsnis/vasario-17-aja-siulo-pavadinti-nacionaline-emancipacijos-diena/" target="_blank" rel="noopener"&gt;šiame tekste&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Netikėtai tą dieną nemažai žiniasklaidos žmonių užsikabino už šios idėjos – klausinėjo mūsų visų, kas ir kaip. Dar vienas intensyvus ir savotiškas patyrimas, kurį vis dar reikia suvirškinti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;O pats renginys irgi įvyko (&lt;a href="https://www.facebook.com/pg/emancipacijosdiena/photos/?tab=album&amp;album_id=713617585467061" target="_blank" rel="noopener"&gt;nuotraukos čia&lt;/a&gt;), pranešimus paskaitėme, žmonių atėjo ir, atrodė, klausėsi, dauguma ištvėrė visas tris valandas be pertraukos. Pasiekimas irgi nemažas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Keletas pranešimų tekstų, kurie paskui pasirodė:&lt;/p&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;Natalija Arlauskaitė, &lt;a href="http://manoteises.lt/straipsnis/natalija-arlauskaite-truksta-zodziu/" target="_blank" rel="noopener"&gt;Trūksta žodžių&lt;/a&gt;&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Margarita Jankauskaitė, &lt;a href="http://manoteises.lt/straipsnis/kaip-neoliberalizmas-grobe-feminizmo-idejas/" target="_blank" rel="noopener"&gt;Kaip neoliberalizmas grobė feminizmo idėjas&lt;/a&gt;&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Donatas Paulauskas, &lt;a href="http://manoteises.lt/straipsnis/auksinis-seksizmas/" target="_blank" rel="noopener"&gt;Auksinis seksizmas&lt;/a&gt;&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Laura Galdikienė, &lt;a href="http://manoteises.lt/straipsnis/moterys-potencialios-ateities-bedarbes/" target="_blank" rel="noopener"&gt;Moterys – potencialios ateities bedarbės?&lt;/a&gt;&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Ugnė Marija Andrijauskaitė, &lt;a href="http://manoteises.lt/straipsnis/emancipacija-per-revoliucija-radikaliai-kitokios-lietuvos-moteru-istorijos/" target="_blank" rel="noopener"&gt;Emancipacija per revoliuciją: radikaliai kitokios Lietuvos moterų istorijos&lt;/a&gt;&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Dovilė Jakniūnaitė, &lt;a href="http://manoteises.lt/straipsnis/mes-tai-galime-apie-feministini-ir-ne-tik-igalinima/" target="_blank" rel="noopener"&gt;Mes tai galime?! Apie feministinį (ir ne tik) įgalinimą&lt;/a&gt; (gerokai išsamiau ir struktūruočiau viską surašiau nei kalbėjau)&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;
&lt;p&gt;(atnaujinta: 2017-03-25)&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Rusijos užsienio politika 2017 – deeskalacijos link</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/rusijos-uzsienio-politika-2017-deeskalacijos-link/</link><pubDate>Mon, 02 Jan 2017 21:00:01 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/rusijos-uzsienio-politika-2017-deeskalacijos-link/</guid><description>&lt;p&gt;Prieš metų galą kiek daugiau pagalvojau apie Rusijos užsienio politiką – viskas komentare, kurį parašiau BNS (2016 gruodžio 15).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ko laukti kitais metais – klausimas, kurį artimiausias dvi tris savaites uždavinėsime įvairiais pavidalais. Kol išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas po truputį pateikinėja mums savo atsakymus apie Jungtines Valstijas, klausimus ir atsakymus apie kitą mums rūpimą šalį – Rusiją – tenka aiškintis patiems.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Apie Rusiją galima prisiskaityti galybę pasakų. Štai vieniems ji atrodo silpna ir nereikšminga ir ekonomine, ir geopolitine prasme, mirštanti ir mažėjanti šalis, kuri pralaimėtų bet kokį karą, ir dabar matome tik beviltiškus, nors ir skausmingus, bandymus pasirodyti svarbia. Kitiems Rusija yra didžiulė ir įtakinga šalis, kuri tenori užkariauti viską aplinkui, renka ir JAV, ir Prancūzijos, ir, matyt, tuoj jau ir Vokietijos vadovus ir kurios propaganda tokia galinga, kad tuoj visi neturės kito pasirinkimo, tik pamilti šią šalį. Ar galima tarp šių dviejų kraštutinių – Rusijos nuosmukio ir Rusijos neišvengiamos grėsmės – mitų, kurie čia, žinoma, šaržuojami, rasti būdų paaiškinti jos strategiją?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;2014-ieji metai, atnešę visų pirma Krymo okupaciją, žinoma, buvo lūžis ir pasaulio, ir pačios Rusijos politikoje. Ir dabar jau praėję treji metai leidžia pastebėti kai kurias tendencijas, kurias verta turėti mintyje bandant kalbėti apie Rusijos užsienio politiką 2017 m. Manau, kad ypač verta atkreipti dėmesį į tris dalykus. 2004-2008 m. dominavo aiškiai pragmatinė nuostata su idėjomis apie energetinę galybę, tai dabar pagrindiniu tikslu tapo siekis sukurti daugiapolę pasaulio tvarką.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirma, Rusijos užsienio politika turi aiškią ideologinę poziciją, kaip turi atrodyti tarptautiniai santykiai ir kokia jos vieta ten. Pasaulis turi būti daugiapolis, ir jame kelios didžiosios valstybės (Rusija viena jų) sprendžia globalios politikos klausimus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinoma, tai nėra nauja idėja, ją dar devyniasdešimtųjų viduryje skelbė garsusis Rusijos diplomatas Jevgenijus Primakovas. Nauja yra šios nuostatos absoliutus prioritetas. Jei, pavyzdžiui, 2004-2008 m. dominavo aiškiai pragmatinė nuostata su idėjomis apie energetinę galybę, tai dabar pagrindiniu tikslu tapo siekis sukurti daugiapolę pasaulio tvarką, kuri reiškia ne tik didžiųjų valstybių dominavimą, bet ir atvirą specifinių regioninių interesų buvimo pripažinimą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tokia tvarka pasiekiama tik įrodžius Rusijos svarbą pasaulyje. Rusijai neužtenka nei ekonominio pajėgumo, nei politinio statuso, tad belieka (ir buvo pasirinkta) demonstruoti ir naudoti karinę galią. Ir kuo daugiau visi aplinkui skelbia apie Rusijos karinį pavojų, kuo labiau jį ruošiasi atremti, tuo geriau. Tai ir reikia įrodyti – į Rusiją dėmesio negalima nekreipti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Reikia pastebėti, kad karinės priemonės yra tik įrankis, iš daugiapoliškumo idėjos palaikymo neseka būtent tokia strategija. Tiesiog šiuo metu ji pasirodė veiksmingiausia.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Būtent dėl to santykiai su JAV yra esminiai. Per šiuos metus tapo akivaizdu, kad radikali konfrontacinė strategija nebuvo sėkminga: kreipti dėmesį gal ir privertė, bet gerbti nepradėjo daugiau. Tačiau idėja apie kelių didžiųjų valstybių valdomą pasaulį remiasi prielaida, kad tos didžiosios valstybės gali susitarti. Būtent to, o ne didžios meilės ar draugystės dabar tikimasi iš naujojo JAV prezidento. Reikia administracijos, su kuria galima kalbėtis ir kuri sutiktų tai daryti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Antrasis dėmuo, kurį reikia prisiminti, galvojant apie Rusiją 2017-aisiais, susijęs su vidaus procesais. Tiksliau faktu, kad užsienio politika tapo neatsiejama vidaus politikos dalimi. Gerai žinoma, kad Rusijos viešojoje erdvėje yra aiškus priešas – JAV, arba apskritai bet kokia įtaka iš Vakarų. Šis priešiškumas išorei buvo susijęs su nerimu dėl sistemos stabilumo, kurį sukėlė du patirti šokai: 2011-2012 m., kai Rusijoje žmonės nusprendė parodyti nepasitenkinimą protestuodami, ir 2014 m., kai Ukrainoje žlugo Viktoro Janukovičiaus režimas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Krymo „atsiėmimas“ kaip tik ir buvo tai, kas sugrąžino visai sistemai ir jos vadovui legitimumą. „Mes parodėme jiems, ką Rusija gali,“ – tai iki šiol vienas populiariausių paaiškinimų Rusijoje, kodėl tas įvykis toks svarbus. Ir šito negalime nuvertinti – šios euforijos užteko tiek ilgai, kad daugiau nei dvejus metus valdžiai nereikėjo rūpintis kitokia politine mobilizacija. Ir tik dabar, 2016 m. pabaigoje, mes galime matyti, kad Rusijos valdžia pamažu pradeda ieškoti naujų naratyvų ir kovų. Rusijos užsienio politika yra tapusi vidaus politinio gyvenimo dalimi ir nemaža jos prezidento autoriteto yra pastatyta ant Rusijos garbės sugrąžinimo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinoma, visa žiniasklaidos mašina prisidėjo prie euforijos dėl Krymo ir diskusijų dėl Rusijos „kietumo“ pasaulyje palaikymo. Bet čia svarbu pabrėžti kiek kitą aspektą – nėra prasmės kalbėti apie dvi atskiras – užsienio ir vidaus politikos – sritis Rusijoje galvojant apie tai, kaip joje konsoliduojama sistema. Rusijos užsienio politika yra tapusi vidaus politinio gyvenimo dalimi ir nemaža jos prezidento autoriteto yra pastatyta ant Rusijos garbės sugrąžinimo – tema, kurią, neabejoju, įvairiomis formomis girdėsime artėjant 2018 metų rinkimams.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tačiau lygiai taip pat aišku, kad tokios politinės euforijos, kokia buvo 2014-2015 metais, ilgai neišlaikysi: tam reikia vis naujų ir naujų dirgiklių ir gerų žinių. Jas generuoti tapo vis sunkiau, kai pamažu pradėjo aiškėti, jog Rusiją imama vis labiau marginalizuoti įvairiuose tarptautiniuose formatuose.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Rusija nesitikėjo griežtos reakcijos į savo veiksmus (gretas Vakarų atleidimas Rusijai 2008 m. Rusijos Gruzijos karo metu, matyt, leido tikėtis atlaidumo ir dabar) ir kad ta reakcija (sankcijos ir izoliavimas) užtruks taip ilgai. Dėl to jau nuo 2015 m. pabaigos ir visus 2016 m. galime stebėti bandymus išeiti iš absoliučios konfrontacijos ir susipriešinimo. Ir tai yra trečiasis Rusijos užsienio politikos bruožas, išryškėjęs pastaruoju metu ir kuris turėtų tęstis toliau.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Sirija buvo pirmas ryškesnis bandymas keisti situaciją, bet jis nebuvo sėkmingas. Tačiau vis tiek ryškus yra tono kitimas ir įtampos jame mažėjimas. Tai visiškai nereiškia, kad Vakarai tapo priimtinesni, kad dalis naudojamų grubokų įtakos metodų ima keistis, – tai lieka, tačiau buvo visgi pripažinta, kad geopolitinę įtampą reikia sumažinti ir kažkur praverti duris. Galima spėti, kad į jas 2017 m. pasibels ne tik JAV.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad Rusija tikrai neatsisako idėjos apie savo vaidmenį pasaulio politikoje, valdžios konsolidavimas per užsienio politiką nors ir mąžta, bet lieka svarbi vidinio politinio proceso dalis. Suvokdama, kad politinio pergalingo patoso kasdienybėje itin ilgai neišlaikysi, Rusija pamažu kuria sąlygas 2017 metus paversti deeskalacijos ir įtampos mažėjimo metais.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tekstas iš &lt;a href="http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/dalia-jakniunaite-rusijos-uzsienio-politika-2017-deeskalacijos-link-500-727256" target="_blank"&gt;15min.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Baltic Sea Region-Building: An Impossibility, or an Inability to Finish?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaitevaicekauskaite2017balticsearegionbuilding/</link><pubDate>Sun, 01 Jan 2017 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaitevaicekauskaite2017balticsearegionbuilding/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė, and Živilė Marija Vaicekauskaitė. 2017. “Baltic Sea Region-Building: An Impossibility, or an Inability to Finish?” In &lt;em&gt;Borders in the Baltic Sea Region: Suturing the Ruptures&lt;/em&gt;, edited by Andrey Makarychev and Alexandra Yatsyk, 103–24. London: Palgrave Macmillan UK.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Invested in Ukraine: The Struggle of Lithuania against Russia Over the Future of Europe</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2017investedinukraine/</link><pubDate>Sun, 01 Jan 2017 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2017investedinukraine/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2017. “Invested in Ukraine: The Struggle of Lithuania against Russia Over the Future of Europe.” In &lt;em&gt;Neighbourhood Perceptions of the Ukraine Crisis: From Soviet Union into Eurasia?&lt;/em&gt;, edited by Gerhard Besier and Katarzyna Stoklosa, 119–32. Routledge.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kaip tapti valstybe: sienos ir erdvės Gruzijos teritoriniuose konfliktuose</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2017kaiptaptivalstybe/</link><pubDate>Sun, 01 Jan 2017 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2017kaiptaptivalstybe/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2017. &lt;em&gt;Kaip tapti valstybe: sienos ir erdvės Gruzijos teritoriniuose konfliktuose&lt;/em&gt;. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Working Paper Introducing the Analytical Framework for Comparing Approaches and Strategies of the Selected External Actors</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2017workingpaperintroducing/</link><pubDate>Sun, 01 Jan 2017 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2017workingpaperintroducing/</guid><description/></item><item><title>16-ieji, ruduo: porinkiminis išsiliejimas</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/16-ieji-ruduo-porinkiminis-issiliejimas/</link><pubDate>Wed, 02 Nov 2016 19:25:28 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/16-ieji-ruduo-porinkiminis-issiliejimas/</guid><description>&lt;p&gt;Kartais parašau kokį ilgesnį FB įrašą, kurio nesinori pamesti, kartais (o gal bus dažniausiai) iš tuštybės, kartais, nes manau, kad galima ir palikti bei google&amp;rsquo;ui darbą palengvinti. Šis po 2016 m. rinkimų, kai visi baisiausiai nustebo, kad LVŽP staiga tiek ėmė ir gavo tiek vietų Seime. Visi – reiškia visi FB&amp;rsquo;e. Ir kaip paskui greitai tapo aišku, „arogancija&amp;quot; ne man vienai ant liežuvio atsirado.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nedariau prognozių, tai neturiu kuo pasigirti ar dėl ko susigėsti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tiesa, tikrai nesupratau, ko FB-LTU taip džiūgavo po pirmo turo – na, DP nėr, LRLS geriau nei galvota, bet kad LVŽS vienaip ar kitaip dominuos buvo aišku. O dabar po dviejų savaičių iliuzijų, bent keleri metai pagirių.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Bet šiandien rytą [2016-10-24] labiau norisi pagalvoti, apie diskusijas/reakcijas iki rinkimų.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Didžioji (ir dominuojanti) dalis mūsų ekspertų/komentatorių/žurnalistų/šiaip aktyvių stebėjų visiškai akivaizdžiai turi vieną šališkumą (pavadinkime jį konserv/lib-bias): nesvarbu, ką pati/s palaikai, kas patinka, tendencija bus tikėtis, kad tradicinės dešiniosios partijos pasirodys geriau. Nes gi pažįstame juos, nes jie tokie faini ir šmaikštūs, pasipūtę, bet tik truputį, nes tai irgi faina, ir jie bus tokie profesionalai partinėje vyriausybėje (skirtingai nuo karbauskinių profesionalų, nes jie gi partijos neturi).
Daugiamandatė lyg ir patvirtino nuostatą, tačiau vienmandatėse balsai skirstosi kitaip: jei jau ateini, tai balsuoji už antrąjį pasirinkimą, kuris, kaip rodo tyrimai, retai būna konservatoriai (liberalai kiek dažniau, bet dėl vietinių priežasčių labiau).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Šitas šališkumas, beje, neleido suprasti ir Butkevičiaus ilgalaikio populiarumo, kaip neleis suprasti ir Karbauskio. Ir tada beliks „sirgti&amp;quot; už partijos suirimą (kas dabar intensyviai vyksta), prognozuoti mažumos vyriausybę, koalicijos griūtis, išankstinius rinkimus. Ir kai viena iš pranašysčių įvyks, paploti sau per pečius ir vėl skelbti (džiugiai ar netaip), kad ateina konserv/lib era. Iki kito nusivylimo.
Nes beveik niekas šitą ašarų pilną rytą nenori sąžiningai suprasti, kodėl žmonės balsuoja taip. Norisi tik apšaukti kvailiais, tamsuoliais, valstiečiais, talibais, sovietikais ir t.t. Štai balsuotojus už A.Paleckį išvadinome vatnikais, nusiuntėme žvaigždžių desantą, valio, M.Navickienė laimėjo. Bet kas toliau? Ar ji pasiruošusi dabar ten nueiti ir su už ją nebalsavusiais pakalbėti (rusiškai)? Suprasti, kodėl apskritai tokia alternatyva galėjo atsirasti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Mes – visokio plaukio ekspertai, kuriantys visokiausius modelius – nežinome, kaip gyvena ir mąsto didžioji dalis šalies. Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, tai nuolankiai pripažinti tai (bei kartoti bent kartą per mėnesį) ir galų gale paklausti – o kaip? Be arogancijos.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Įvadas į tarptautinę politiką</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/intro-i-tarptautine-politika/</link><pubDate>Thu, 01 Sep 2016 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/intro-i-tarptautine-politika/</guid><description>&lt;p&gt;VU bendrauniversitetinių studijų dalykas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dėsčiau: 2014–2016 m.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Dabar jau galima parsisiųsti knygą „Ambicingas dešimtmetis”</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/dabar-jau-galima-parsisiusti-knyga-ambicingas-deimtmetis/</link><pubDate>Thu, 26 May 2016 12:30:26 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/dabar-jau-galima-parsisiusti-knyga-ambicingas-deimtmetis/</guid><description>&lt;p&gt;Knygą &amp;ldquo;Ambicingas dešimtmetis: Lietuvos užsienio politika 2004-2014&amp;rdquo;, kurią sudariau ir kuri pasirodė prieš metus – 2015 m. pradžioje jau galima parisisiųsti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="https://app.box.com/s/xj865ehtjsjdxee0mnsw8tu38q1ooh1j" target="_blank" rel="noopener"&gt;Nuoroda štai čia (.pdf failas)&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Gero skaitymo. Atsiliepimai mielai laukiami.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Neužšaldytas Kalnų Karabachas -- ar yra išeitis?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/neuzaldytas-kalnu-karabachas-ar-yra-ieitis/</link><pubDate>Mon, 23 May 2016 11:23:59 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/neuzaldytas-kalnu-karabachas-ar-yra-ieitis/</guid><description>&lt;p&gt;2014 metų vasarą, kai neatostogavusieji atidžiai sekė įvykius Ukrainoje ir svarstė, kaipgi viskas pasisuks po Malaizijos lėktuvo numušimo, mažai kas kreipė dėmesį, kas panašiu metu vyko Kalnų Karabache. Tuomet pačioje liepos pabaigoje smarkiai suintensyvėjo įtampa tarp Azerbaidžano ir nepriklausomybę paskelbusio nepripažinto Kalnų Karabacho. Kariniai veiksmai truko savaitę, nusinešė 30 žmonių gyvybes ir vėl sugrįžo į savo ankstesnę – nei karo, nei taikos – būseną, nustatytą 1994 metų paliaubomis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tiesa, tik iš dalies. Nuo to laiko periodiškai atsišaudymai ir pavasarinės įtampos jau pradėjo tapti norma, kol šiais metais pačioje balandžio pradžioje bent vienam savaitgaliui regiono problemos vėl tapo pastebimos pasaulio žiniasklaidoje. Po dviejų dienų susidūrimų lyg ir vėl paskelbtos paliaubos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tai reiškia, kad geriausiu atveju kartojasi 2014 metų scenarijus, po kurio viskas vėl grįš į savo „normą“: nematomą, bet pastovią įtampą, periodiškus susirėmimus ir tolesnį santykių tarp Armėnijos ir Azerbaidžano neegzistavimą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kitaip tariant, Kalnų Karabachas ir toliau liks konfliktu, kurio nė viena pusė nei gali, nei nori išspręsti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Yra keturi dalykai, per kuriuos galima atskleisti gana beviltiškas šios teritorijos ir konflikto sprendimo perspektyvas bent jau artimiausioje ateityje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirma, status quo tinka visiems, išskyrus Azerbaidžaną. Nepripažinta, bet de facto beveik valstybė Kalnų Karabachas vargu ar kada nors gautų tarptautinį pripažinimą, tad jų situacija gali tik blogėti. Armėnijai dabartinis „armėniškas“ Kalnų Karabachas yra svarbi jų nacionalinio naratyvo dalis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Situacijos gerėjimas iš Armėnijos perspektyvos – abiejų teritorijų susijungimas – yra utopinis ir dabartinės pasaulio tvarkos sąlygomis neįmanomas. Todėl visiškai neatsitiktinai ir 2014 metais, ir šių metų konflikto eskalacijos pradininku vienų tiesmukiau, kitų ne taip laikomas Azerbaidžanas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Šiai šaliai 1994 metų paliaubos įtvirtino jos pralaimėjimą kartu su prarasta teritorija, atsiradusiu separatistiniu dariniu ir demoralizuota kariuomene. Išaugusios naftos kainos reiškė ne tik pagerėjusią šalies ekonominę padėtį, bet keitė ir šalies savivoką.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dabar Azerbaidžanas laiko save stipresniu politiniu veikėju nei Armėnija ir kai kurių tvirtinimu vien ginklavimuisi išleidžia tiek, kiek visas Armėnijos biudžetas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Antra, ir Armėnijos, ir Azerbaidžano vadovams Kalnų Karabachas yra puikus vidinės mobilizacijos įrankis savo politiniams režimams konsoliduoti arba bent jau (karts nuo karto) atitraukti dėmesį nuo ekonominių sunkumų, kuriuos šiuo metu išgyvena abi valstybės. Abiejų valstybių pozicijos neturi jokių sąlyčio taškų. Azerbaidžanui Kalnų Karabachas yra jos teritorinio vientisumo klausimas bei nacionalinės garbės atstatymo reikalas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Lyginant su oficialiu žemėlapiu ji yra praradusi apie penkiolika procentų teritorijos. Tuo tarpu Armėnijai – tai nacionalinės tapatybės dalis, o nemažai jos politinio bei ekonominio elito (vadinamojo „Karabacho“ klanui) – netgi jų kilmės arba gimimo vieta.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Trečia, kaip išryškėjo per keletą karštesnių dienų, abi valstybės užsiimdamos aktyvia propaganda Kalnų Karabacho atvejį bando pateikti kaip globalių veikėjų kovos išraišką regione, parodyti jo tarptautinę svarbą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tačiau Kalnų Karabachas ir toliau lieka lokalus konfliktas, kilęs dėl ilgalaikių etninių nuoskaudų, stalininės žemėlapių braižymo politikos ir posovietinės suirutės regione. Tradiciškai įprasta komentuojant Kalnų Karabachą paminėti, jog Azerbaidžaną visada remia Turkija, o Rusija dažniausiai palaiko Armėniją.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tačiau lygiai taip pat reikia suvokti, kad Turkija, žinoma, retoriškai palaikydama, vargu ar kaip nors kitaip įsitrauktų į konfliktą: kaina būtų itin didelė, o nauda minimali. Rusija šiame konflikte visų pirma siekia būti ne kokios nors pusės palaikytoja (beje, pardavinėjo ginklus ir armėnams, ir azerams), o tarpininke ir taikos saugotoja – statusas, kurį ji mielai jau būtų prisiėmusi, jei būtų pavykę gauti visų pusių sutikimą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;O tradiciškai visuose regiono konfliktuose bandantys ieškoti „Rusijos rankos“ šiame vargu ar daug jos ras. Rusija tikrai nekontroliuoja šio konflikto tiesiogiai: ten nėra jos karių ar bazės, nėra ir jokios rusų ar rusakalbių mažumos, o ir dabartinė eskalacija panašu jos vadovams buvo netikėta.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ketvirta, konflikto lokalumas nereiškia, kad nėra ar nebūta tarptautinių pastangų jį spręsti. Iki šiol egzistuoja 1992 metais sukurta ESBO Minsko grupė, kurioje tarpininkių vaidmenį yra prisiėmusios JAV, Rusija ir Prancūzija. Yra įvykę nemažai susitarimų, tačiau rezultatų nepavyko pasiekti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Viena vertus, dėl to, kad derybininkai neturi nei kokio nors aiškaus riestainio, nei nori ar gali panaudoti botagą. Kita vertus, dėl to, kad kiek daugiau suinteresuota spręsti konfliktą yra tik Rusija, kuriai irgi klausimas nėra prioritetinis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tarptautinės bendruomenės abejingumą rodo ir paprastas faktas: paliaubų priežiūra Kalnų Karabache rūpinasi tik šeši ESBO stebėtojai, kartą ar du per mėnesį patikrinantys, ar nepažeista kontaktinė linija, skirianti realiai vis dar kovojančias puses.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Taigi Kalnų Karabacho atveju turime ne tiek „įšaldytą“ ir kartu „ramų“ konfliktą, o itin užsitęsusį konfliktą su pastovia įtampa, stiprėjančiu abiejų pusių ginklavimusi, pastoviai abipusiškai palaikomu susipriešinimu, be vidinio bei tarptautinio noro rasti sprendimą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Visi puikiai supranta, kad bet koks karinių veiksmų paaštrėjimas atneštų daug negandų visoms įsitraukusioms pusėms ir jų žmonėms bei destabilizuotų ir šiaip jau ne itin stabilų Pietų Kaukazą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tačiau kol kas priimtiniausia alternatyva, deja, išlieka grįžimas į jau daugiau nei dvidešimt metų palaikomą nei karo, nei taikos būseną.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tekstas pirmą kartą pasirodė BNS. &lt;a href="http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/dovile-jakniunaite-neuzsaldytas-kalnu-karabachas-ar-yra-iseitis-500-607291" target="_blank"&gt;Dabar jį rasti galima 15min.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Apie rožinę spalvą</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-rozine-spalva/</link><pubDate>Thu, 19 May 2016 18:17:43 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-rozine-spalva/</guid><description>&lt;p&gt;Balandžio mėn. pradžioje parašiau tekstą apie rožinę spalvą. Nes rūpėjo ir pačiai išsiaiškinti, ir kitoms/iems, kas nėra gerai su ta “moteriška rožine” ir kodėl apie tai iš viso verta mąstyti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Sulaukiau gerų reakcijų. Džiaugiuosi, nes aistringai rašiau beveik savaitę.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tekstas portale &lt;a href="http://manoteises.lt/straipsnis/feministems-kurioms-spalvos-tiesiog-spalvos/" target="_blank"&gt;“Manoteisės.lt”&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>“Sienos ir erdvės: konceptualizacijų paieškos XXI amžiaus teritoriniams konfliktams Rytų Europoje analizuoti</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2016sienoserdves/</link><pubDate>Fri, 01 Jan 2016 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2016sienoserdves/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2016. “Sienos ir erdvės: konceptualizacijų paieškos XXI amžiaus teritoriniams konfliktams Rytų Europoje analizuoti.” &lt;em&gt;Politologija&lt;/em&gt; 83: 66–92.
.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Changes in Security Policy and Perceptions of the Baltic States 2014 – 2016</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2016securitypolicybalticstates20142016/</link><pubDate>Fri, 01 Jan 2016 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2016securitypolicybalticstates20142016/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2016. “Changes in Security Policy and Perceptions of the Baltic States 2014 – 2016.” &lt;em&gt;Journal of Baltic Security&lt;/em&gt; 2 (2): 6–34.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Dar viena „Ambicingo dešimtmečio“ apžvalga</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/interviu-spectrum/</link><pubDate>Mon, 14 Dec 2015 12:03:42 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/interviu-spectrum/</guid><description>&lt;p&gt;Rudens pradžioje pakalbėjau su VU Naujienų žurnaliste Agne Grinevičiūte apie knygą „Ambicingas dešimtmetis“. Išėjo visai nebloga santrauka, kaip aš galvoju apie Lietuvos užsienio politiką ir pagrindines knygos idėjas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;****&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Mūsų šalis užsibrėžė ambicingą tikslą tapti regiono lydere, centru, būti matoma tarptautinių organizacijų nare, įsitvirtinti ES ir NATO. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Dovilė Jakniūnaitė sako, kad vienus tikslus pavyko gana sėkmingai įgyvendinti, o kiti numirė natūralia mirtimi. Tačiau didžiausia mūsų šalies užsienio politikos sėkme mokslininkė vadina Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. liepą. Apie visa tai ir kalbamės su doc. D. Jakniūnaite.&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Knygos „Ambicingas dešimtmetis: Lietuvos užsienio politika 2004–2014“ įvade rašote, kad bendriausias klausimas, į kurį ieškoma atsakymo, skamba taip: kaip įmanoma apibendrinti visą šio dešimtmečio Lietuvos užsienio politiką? Ar galėtumėte dabar pateikti atsakymą į šį klausimą, nupiešdama Lietuvos užsienio politikos vaizdą?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Apibendrinimas atsispindi jau knygos pavadinime – „Ambicingas dešimtmetis“. Man šis pavadinimas patinka dėl savo dviprasmiškumo. Viena vertus, nusako bendrą Lietuvos užsienio politikos idėją, ambiciją, siekį. Kita vertus, kartu skatina ir kritiškai pažiūrėti, klausti, ar ši ambicija buvo pasiekta ir kiek ji buvo pagrįsta. Bendras žodis, nusakantis šį dešimtmetį, yra „ambicingas“: ambicingi tikslai ir bandymai juos įgyvendinti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Bene ambicingiausias tikslas, iškilęs 2004 m. – tapti regiono lydere, regiono centru. Visus dešimt metų buvo populiari idėja, kad Lietuva turi būti matoma, ryški ir aktyvi, tačiau siekis tapti regiono centru, kurį pirmasis viešai paskelbė Artūras Paulauskas, buvo ypatingas savo ambicingumu. Knygoje gana skeptiškai žiūrime į šią regiono lyderės idėją. Ji glumino ir kartu žavėjo tuo, kad parodėme didelį mastą, drąsą. Tačiau neužtenka tik pasiskelbti, kad esi lyderis. Reikia žinoti, kaip tai pasiekti, ir turėti tam išteklių. Man atrodo, aiškiai nesupratome, ką reiškia būti lyderiu, nes nelabai buvo aišku, kas gi tas regionas, kurio lyderiu norime būti. Instinktyviai lyg ir akivaizdu, bet tai niekad nebuvo konkrečiai įvardyta. Po poros metų diskusijų populiariojoje erdvėje ir žiniasklaidoje šis siekis nuslūgo. Reikia pripažinti, kad idėjos Lietuvai būti matomai Rytų Europos regione neišnyko. Jos visą šį dešimtmetį lydėjo mūsų užsienio politiką, bet ilgainiui tapo paprastesnės. Ryškiausias akcentas numirė sava mirtimi, nes pasikeitė lyderiai, retorikos, o ir patyrimas parodė mūsų galimybių ribas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dar vienas ambicingas tikslas, atsiradęs po 2004 m. plėtros – būti aktyvia, matoma ir kartais netgi reikšminga tarptautinių organizacijų nare. Tam nubrėžtos labai aiškios gairės: pirmininkauti ESBO, taip pat ES Taryboje. Pirmininkavimo metu pasirodėme kaip labai gerai dirbanti valstybė, turinti daug patyrusių ir efektyviai dirbančių žmonių, buvo puikiai įvertintas techninis ir organizacinis Lietuvos pasirengimas. Per pirmininkavimą Lietuva tapo matomesnė tarp ES valstybių. Manau, tai buvo svarbūs lūžis, po kurio (ir tik po kurio) pagaliau realiai įsitvirtinta ES institucijose.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kokius išskirtumėte svarbiausius aptariamo dešimtmečio pokyčius?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Vienas dalykų, kuriuos reikia turėti galvoje mąstant apie užsienio politiką – tai išorinė aplinka ir joje vykstantys pokyčiai, įvykiai. Labai dažnai pokyčius valstybės, ypač mažos, užsienio politikoje lemia reakcijos į išorinius iššūkius. Pavyzdžiui, Lietuvoje pradėti akcentuoti kovos su terorizmu tikslai buvo labai aiškiai susiję su 2001 m. rugsėjo 11-ąja ir JAV prioritetų pasikeitimais. Arba kitas pavyzdys – 2009 m. lėktuvo katastrofa Lenkijoje, per kurią žuvo nemažai šios valstybės vadovų. Tai pakoregavo šios šalies ir Rusijos santykius, o Lietuvai irgi teko pagal tai peržiūrėti savo politiką. Tad didžioji dalis užsienio politikos pasikeitimų susijusi su tuo, į kokius išorinius pokyčius buvo reaguota ir kaip.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kitas lygmuo mąstant apie užsienio politiką yra idėjinis, vizijų. Reikia pripažinti, kad šiuo lygmeniu mažai kas pasikeitė, išskyrus tai, kad nebereikia agituoti ir mąstyti apie integraciją į NATO ir ES. Požiūris į Rusiją ir santykiai su ja išliko nepakitę, Lietuvos vakarietiška orientacija irgi, požiūris į savo saugumą ir vietą regione tebėra tas pats. Kiek ryškesnė dinamika matyti santykiuose su Lenkija. Nors per tuos analizuotus dešimt metų buvo bandymų, eksperimentų kai ką daryti kitaip, tačiau esminio pasikeitimo lygindami konkrečiai 2004 ir 2014 m. nepamatysime.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kaip per šiuos dešimt metų pasikeitė mūsų šalies santykiai su Rusija?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Galima nustebti, bet santykiai su Rusija smarkiai nesikeitė, o tiksliau, po truputį vis blogėjo. 2004 ir 2005 m. pradėjo ryškėti Rusijos užsienio politika, kuria vis akivaizdžiau siekta daryti politinę įtaką regione per ekonomiką, energetiką, imta aktyviau ir manipuliatyviau naudoti tėvynainių politiką, informacines priemones. Visi šie Rusijos įrankiai dabar, 2015 m., mums gal ir akivaizdūs, tačiau jie formavosi ir stiprėjo pamažu visus pastaruosius dešimt metų.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Lietuvos santykius su Rusija dabar apibrėžia du pagrindiniai dalykai. Pirmasis – nesutarimai energetikos srityje. Seniai buvo matyti, kad Rusija savo energetinius išteklius linkusi naudoti ir politiniams tikslams, o gal tiksliau, politinei priklausomybei didinti. Taip yra ir iki šiol.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Antras, dar sunkiau išsprendžiamas klausimas – nesutarimai dėl istorijos: dėl okupacijos fakto, dėl Antrojo pasaulinio karo įvykių interpretacijos, pokario ir panašiai. Tai itin skaidantys klausimai, kuriais Rusija net neketina diskutuoti. Antrasis pasaulinis karas, arba Didysis tėvynės karas, kaip rusai vadina, yra labai svarbi Rusijos tapatybės dalis. Bet koks bandymas kitaip į tai pasižiūrėti labai jautriai priimamas. Čia, manau, irgi neįmanomas joks pokytis, kol abi valdžios yra tokios, kokios yra. Tad Lietuvos ir Rusijos santykiai išlieka stabiliai blogi, o Ukrainos įvykiai dar labiau išryškino saugumo dimensiją, kuri 2004 ar net 2012 m. nebuvo taip juntama kaip dabar.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;2004–2014 m. Lietuvos prezidentais buvo Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė. Gal galėtumėte pakomentuoti šių aukščiausių šalies vadovų užsienio politikos gaires? Kokie ryškiausi skirtumai?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Jie kaip asmenybės ir politikai labai skirtingi. Su Dalios Grybauskaitės atėjimu į valdžią laukta ir pasikeitimų užsienio politikoje. Mat prieš tapdama prezidente ji jau kritikavo Lietuvos užsienio politiką, ypač dėl aktyvios Rytų kaimynystės politikos. Prezidentė yra pasakiusi (parafrazuoju), kad neverta su tokiomis valstybėmis bendradarbiauti, nes tai neproduktyvu, jos per mažai svarbios ir daugiau dėmesio reikia kreipti į Europos Sąjungą. Tai lūkestis, vertęs tikėtis, kad D. Grybauskaitė kai ką darys kitaip.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Iš karto ėmė ryškėti skirtumai. Vienas jų – iš tiesų atviras skatinimas atsigręžti į ES, išmokti geriau dirbti joje. Iš pradžių D. Grybauskaitė šiek tiek skeptiškiau vertino ir santykius su JAV. 2009 m. ji nevažiavo į susitikimą su Baracku Obama Prahoje, argumentuodama, kad tai simbolinis susitikimas, ir jeigu neturime ką kalbėti, tai geriau nevažiuoti. Visa tai irgi tarsi buvo bandymas parodyti, kad mūsų prioritetas turi būti ES. Trečiasis vis labiau ryškėjantis skirtumas – santykiai su Lenkija, jie suprastėjo ir šiuo metu yra gana šalti, skirtingai negu Valdo Adamkaus laikais.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kita vertus, pasižiūrėjus į V. Adamkų jo kadencijos pabaigoje ir D. Grybauskaitę 2014 m., galima padaryti išvadą, kad galų gale abiejų prezidentų užsienio politika taip jau smarkiai nesiskiria: santykiai su JAV yra prioritetiniai, kaip ir partnerystė su Rytų Europos valstybėmis. Galbūt skiriasi manieros, retorika, akcentai, bet turinys liko labai panašus. Dauguma instinktyviai vis dar linkę galvoti, kad turime du prezidentus, kurie labai skyrėsi užsienio politikoje. Jie skiriasi daug kuo, bet jų užsienio politika nėra itin skirtinga.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Jūsų sudarytoje knygoje pateikiamos trys Lietuvos užsienio politikos apibrėžtys: maža valstybė, valstybė, esanti prie Rusijos, ir vakarietiška valstybė, besirenkanti tarp ES ir JAV. Kaip tokie apibrėžimai veikia užsienio politiką?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tai vienas iš galimų bandymų apibrėžti, kaip Lietuva veikia ir yra matoma pasaulyje. Mano įsitikinimu, šios trys kategorijos leidžia suprasti daugelį sprendimų. Mūsų šalis ir jos politikai išties suvokia Lietuvą kaip mažą valstybę. Ji maža ir pagal objektyvius kriterijus (teritorijos dydis, gyventojų skaičius), ir pagal savęs vertinimus: Lietuvos sprendimų priėmėjai supranta mūsų šalies politikos galimybių ribas. Vienas to padarinių – maža valstybė dažniausiai ieško sąjungininkų, tam tikros užuovėjos. Taigi Lietuvos užsienio politika – tai nuolatinis sąjungininkų ieškojimas, nes esame maža šalis greta didelės ir pavojingos valstybės.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Aišku, turime kalbėti apie Rusiją. Galima radikaliai tvirtinti, kad Lietuvos užsienio politika prasideda nuo mąstymo apie Rusiją ir kaip nuo jos nutolti, išsigelbėti, apsisaugoti tiek ekonomikoje, tiek politikoje, tiek saugumo srityje. Rusija visąlaik mūsų galvose. Kartais dėl to turime problemų ir vidaus politikoje. Dažnoje diskusijoje apie politiką labai sunku išvengti Rusijos paminėjimo viename ar kitame kontekste.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Trečias aspektas, arba Lietuvos tapatybinė kategorija, yra jos provakarietiškumas. Kadangi esame maža valstybė šalia Rusijos, ieškome sąjungininkų Vakaruose. Vakarietiškumas labai aiškus, bet dažnai užsienio politikoje atsiranda variacijų, ginčų, su kuo mums labiau „bendrauti“: su ES ar JAV / NATO? Iš čia kyla klausimas: ar labiau turime rūpintis gerove, ar saugumu? Per dešimt metų tokių diskusijų dažnai iškildavo, bet prie aiškaus atsakymo nepriėjome.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Nuolatinė dažnos valstybės užsienio politikos dilema – pragmatizmas ar vertybės. Gal galėtumėte tai pakomentuoti ir įvardyti, kuri iš šių dviejų savybių būdingesnė Lietuvai?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Man atrodo, kad kartais ši dilema klaidina, nors ir leidžia suprasti kai kuriuos dalykus. Tai tarsi dilema tarp to, ar turime kokius nors idealus, bendresnius tikslus ir jų siekiame nepaisydami, kiek tai mums kainuotų, ar visų pirma labiau matuojame ekonominę naudą negalvodami apie moralinius padarinius. Ši įtampa labai gerai atsiskleidžia santykiuose su Baltarusija. Ji yra nedemokratinė valstybė, jos prezidentas sodina į kalėjimą politinius priešininkus, persekioja juos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Viena vertus, suprantame, kad nedemokratinė valstybė, kuri neleidžia veikti opozicijai, verta skepticizmo ir nebendradarbiavimo. Ir dėl to Lietuva tikrai labai palaiko Baltarusijos opoziciją, žmogaus teisių aktyvistus. Kita vertus, daug Lietuvos žmonių plėtoja verslą su Baltarusija – turime tam tikrų ekonominių ryšių ir jie yra svarbūs. Tada kyla klausimas, ar imamės griežtesnės politikos šios šalies atžvilgiu, kas reiškia, kad greičiausiai nukentės verslas, ar užmerkiame akis į Baltarusijos režimo ydas. Per aptariamus dešimt metų mūsų užsienio politikos sprendėjai į šį klausimą taip ir nerado atsakymo. Bandėme būti kategoriški, paskui atsiverti Aleksandrui Lukašenkai ir, įtraukdami į tam tikras veiklas, jį įtikinti, suvilioti, o kartu nekreipti dėmesio į kai kuriuos jo sprendimus. Kitaip tariant, Jūsų paminėta dilema liko neišspręsta.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tai labai geras pavyzdys, kaip vis dėlto negalime dviprasmiškai atsakyti, kuri dimensija pas mus vyrauja: vertybinė ar pragmatinė. Įtariu, kad kiekvienoje valstybėje gali būti ir taip, ir taip. Dėl kai kurių klausimų tikrai aišku, kad Lietuvos pasirinkimas yra vertybinis. Akivaizdu, kad dabar bendradarbiavimas su Rusija neįmanomas. A. Lukašenkos atveju galų gale pasirinkome nuosaikesnę, bet vertybinę politiką. Pagaliau reikia suprasti, kad vertybinė politika irgi gali būti pragmatiška.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Jūsų ir kolegų atlikta analizė rodo, kad Lietuvos užsienio politikos mechanizmas veikia santykinai gerai, tačiau taktiniu lygmeniu trūksta derinimosi, koordinavimo. Kaip, Jūsų nuomone, tai pagerinti?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Koordinacija ir derinimasis – vienas problemiškesnių dalykų. Arba pozicijos viešai nederinamos, arba nežinoma, kas ką daro. Manau, tai ne biurokratijos pagerinimo klausimas. Jis labiau susijęs su geranoriškumu žmonių, dirbančių šioje srityje. Užsienio politikoje veikia keturi žaidėjai: Prezidentūra, Vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija ir Parlamentas. Dabar užsienio politikos sprendimai ir iniciatyvos perėjusios Prezidentūros pusėn. Tai sukuria tam tikrą disbalansą, nes ne visada yra derinamasi.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pagrindinė institucija, įgyvendinanti užsienio politiką, yra ministerija, todėl kartais pozicijų nederinimas sukelia neaiškumų arba netikėtumų. Tada ir atsitinka tokios situacijos, kai tą pačią dieną išgirstame skirtingus Ministro Pirmininko ir Prezidentės pranešimus. Idealiu atveju geriausia, kai sutariama strateginiais valstybės klausimais. Tačiau net jei ir yra nesutarimų ar ginčų, vis dėlto geriau apie juos žinoti iš anksto ir jie neturėtų būti transliuojami kaip valstybės pozicija.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kokios sėkmės ir nesėkmės lydėjo mūsų aptariamą dešimtmetį?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Viena sėkmių – Lietuva įrodė, kad išmano, kas vyksta Rytų Europoje, ir kad perspėjimai dėl Rusijos nebuvo be pagrindo. Dar viena sėkme pavadinčiau pirmininkavimą ES Tarybai. Buvo ir smulkesnių sėkmių saugumo politikoje, tarkime, prisidėjimas prie Afganistano Goro provincijos atstatymo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Iš nesėkmių galima išskirti santykius su Lenkija. Taip ir nepavyko jų pagerinti, nors bendradarbiaujame (ir gana sėkmingai) karinėje ir energetikos srityje. Tačiau negalime sakyti, kad politiniai santykiai geri. Nematau jokių prielaidų galvoti, kodėl jie turėtų būti blogi ir kodėl, pavyzdžiui, Lietuva negalėtų padaryti nuolaidų dėl kai kurių tautinių mažumų politikos aspektų ir atimti iš tam tikrų kategoriškesnių Lenkijos politikų pretekstą kritikuoti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tai galvosūkis, į kurį iki galo neatsakoma: kodėl negalime turėti gerų santykių su artimais kaimynais, nebūtinai draugiškų, bet bent jau tokių, kurie būtų suvokiami kaip strateginiai ar grįsti bendradarbiavimu ir kalbėjimusi? Tai visiškai nereikalinga nesėkmė. Mano įsitikinimu, santykių su Rusija artimiausiu metu neįmanoma pagerinti, bet ryšiai su Lenkija tikrai galėtų ir turėtų būti geresni.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kokią mūsų šalies užsienio politikos perspektyvą brėžtumėte ateinantiems metams, dešimtmečiui?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pristatydami šią knygą juokavome, kad jeigu bus dar viena knyga, šįkart skirta Lietuvos užsienio politikai 2015–2025 m., ar ją pavadinsime „Vis dar ambicingas dešimtmetis?“ (šypteli). Kitaip tariant, šis leitmotyvas, tikėtina, išliks mūsų užsienio politikoje. O kalbant kiek rimčiau: kaip minėjau, esame maža valstybė. Tai reiškia, kad labai smarkiai priklausome nuo to, kas vyksta aplinkui, ir nuo didesnių, svarbesnių veikėjų pasirinkimų. Tad klausimas ir pagrindinis iššūkis: kaip sugebėsime numatyti išorinius pokyčius, reaguoti į juos? Kokie bus tie pokyčiai?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kas prieš metus galėjo pagalvoti, kad dabar diskutuosime apie tokią milžinišką humanitarinę krizę kaip pabėgėliai prie Europos sienų ir joje, atskleidusią tiek Lietuvos, tiek visos Europos įtampas? Labai sunku tokius dalykus numatyti. Tačiau vienas dalykas aiškus – vis labiau teks galvoti apie problemas, kurios iki šiol buvo „ne mūsų“, kurios buvo kažkur toli. Ir jas reikės paversti savo užsienio politikos dalimis. Manau, kad humanitariniai, vertybiniai klausimai dėl to, kaip žiūrime į kitus, gyvenančius toliau, kokia mūsų atsakomybė jiems, taps vis svarbesni ir vis neišvengiamesni.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Mūsų parengtoje knygoje nekalbama apie santykius su Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos valstybėmis. Šito pasaulio knygoje nėra dėl to, kad kol kas nebuvo apie ką rašyti. Manau, kad kitoje knygoje šitoms pasaulio dalims turės atsirasti vietos – spėju, kad Lietuvos užsienio politika taps globalesnė ir įvairesnė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;***&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Interviu pasirodė VU žurnale &lt;a href="https://issuu.com/vu_lt/docs/spectrum23?e=11693526/31395070" target="_blank"&gt;„Spectrum“ (2015, Nr. 2 (23)&lt;/a&gt;, pp. 22-25). Patogesniu formatu &lt;a href="https://www.bernardinai.lt/2015-11-24-lietuvos-uzsienio-politika-po-2004-metu-sekmes-ir-nesekmes/" target="_blank"&gt;Bernardinai.lt&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kodėl gi taip užkliūna „all male panels”?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/allmale/</link><pubDate>Thu, 10 Dec 2015 09:30:53 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/allmale/</guid><description>&lt;p&gt;Tai nutinka vėl ir vėl ir vėl – beveik visose diskusijose, aptarinėjančiose užsienio, saugumo, Lietuvos ateities ar kitus &amp;ldquo;rimtus&amp;rdquo; reikalus televizijoje, interneto portaluose ir viešuose renginiuose. Tačiau šįkart tai užkliuvo itin smarkiai ir sukėlė diskusijų FB, nes kalbame apie organizaciją, kuri siekė atnešti į Lietuvą atvirumą, įvairumą ir, norėjosi tikėti, refleksyvumą. Tačiau ALF&amp;rsquo;as, kaip jis buvo visiems žinomas savo veiklos metais (kitaip Atviros Lietuvos fondas), mini jubiliejų šių šešių gerai pažįstamų vyrų kompanijoje, &lt;a href="http://www.filosofija.info/kultura/atkurta-lietuva-atvirejanti-uzdarejanti-video/" target="_blank" rel="noopener"&gt;į kuriuos galima pasižiūrėti čia&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dažnas argumentas, pateisinantis tokias situacijas – atrinkome geriausius. Taip, greičiausiai jie yra geri, žavūs, įžvalgūs ir t.t., tačiau jei jie visi vienodi, ar tikrai vien individualūs pasiekimai lėmė tokią situaciją. Jei sutinkate su tuo argumentu, tai:&lt;/p&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;galbūt esate jauna/s ir tikite, kad būkite darbštus ir atkaklus ir viską pasieksite (tik taip jau yra, kad moterys turi dirbti daugiau ir atkakliau – faktas, kurį pripažįsta daug sėkmingų moterų; o ką nors įtakingą pažinoti niekam niekada nepakenkė).&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Galvojate, kad taip ir turi būti: kažkas juk turi organizuoti, padaryti, kad viskas būtų gražu, malonu, šaunu, o kažkas turi prisiimti sunkų viešumos darbą ir pagyras. Ir taip jau yra ir bus, kad vienos daro geriau vienus dalykus, o kiti – kitus. Bet ar susimąstėte kiek kartų vien per XX a. toks pasiskirstymas vaidmenimis vertėsi ir keitėsi?&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Nebūtinai manote, kad tai tikrai gera situacija, bet tiesiog pasitikite savo pasaulio matymu, pirma atėjusia mintimis, pirmu sprendimu. O ten juk visada tie, kas centre, kas visada matomi, nes mes taip įpratome ir nesusimąstome, kad pasaulyje veikia ir kitokios jėgos – auklėjimas, stereotipai, tinklai, na ir aišku, galios hierarchijos.&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;
&lt;p&gt;Ar tikrai reikia visada įtraukti moteris?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ar diskusija nuo to taps gilesnė, išsamesnė, įvairesnė? Nebūtinai. Tačiau kas trukdo susimąstyti minutę ilgiau ir įvertinti žmones, apie kuriuos iš karto nepagalvojame, nes jie kitokie, nes dažniau matyti veidai užgožia. Nes pasaulis nėra vienalytis, vienspalvis ir vienamžis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Apie tai sunku mąstyti, ypač, jei turi galią, jei esi privilegijuotas, nes tada gali neabejoti savimi, nekelti nepatogių klausimų, kadangi jie juk gali būti ir apie tave. Bet jei mes siekiame teisingesnės, geresnės visuomenės (neabejoju visi, kūrę ir kuriantis atvirą Lietuvą, to nori), kodėl gi nepatyrus ir truputį asmeninio intelektualinio diskomforto?&lt;/p&gt;</description></item><item><title>After Paris</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/after-paris/</link><pubDate>Mon, 16 Nov 2015 11:34:40 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/after-paris/</guid><description>&lt;p&gt;I don&amp;rsquo;t want to pray, I don&amp;rsquo;t know even what this means. I know what the fight is, and I don&amp;rsquo;t want to fight either. Show me when any problem was solved by war. I don&amp;rsquo;t believe in superior Western civilization where some lives are more precious than others, where white is not a color, and an aggressive man is measure of all things. But if being Western means thinking, taking responsibility, not accepting short term solutions for many years of grievances and understanding that &amp;ldquo;they&amp;rdquo; cannot take our freedom, only us can – then yes, I might start calling myself and &amp;ldquo;us&amp;rdquo; Western.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Rudeniniai pasirodymai: pabėgeliai, Rusija, Ukraina ir Junckeris</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/rudeniniai-pasirodymai-pabegeliai-rusija-ukraina-ir-junckeris/</link><pubDate>Tue, 27 Oct 2015 13:54:02 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/rudeniniai-pasirodymai-pabegeliai-rusija-ukraina-ir-junckeris/</guid><description>&lt;p&gt;Archyvui: keletas nuorodų į ankstyvo rudens komentarus ir interviu:&lt;/p&gt;
&lt;ol&gt;
&lt;li&gt;&lt;a href="http://vz.lt/po-darbu/2015/09/18/pabegeliai-lietuvoje--tik-laiko-klausimas" target="_blank" rel="noopener"&gt;Interviu Verslo žinių „Savaitgalio&amp;quot; priedui&lt;/a&gt;. Kalbėjausi su Beatriče Laurinavičiene. Tikrai nemanau, kad nors kiek giliau išmanau pabėgelių problematiką, bet čia man svarbiau buvo išsakyti savo poziciją reakcijų Lietuvoje atžvilgiu. Lyg mes galėtumėme užsidaryti. (2015-09-18)&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;&lt;a href="http://pasaulis.lrytas.lt/ivykiai/politologe-del-pabegeliu-krizes-butu-naivu-kaltinti-rusija.htm" target="_blank" rel="noopener"&gt;Interviu su Ginta Gaivenyte „Lrytas.lt&amp;quot;&lt;/a&gt; – šiaip jau apie Rusiją ir dar daugiau apie Ukrainą. Bet pradėti vis tiek teko nuo sezono aktualijos – Rusijos atviro įsitraukimo į konfliktą Sirijoje. (2015-09-29)&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Radijas: pakalbėjome su Agne Skamarakaite &lt;a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011993149" target="_blank" rel="noopener"&gt;LRT Aktualijų studijoje apie Rusijos tikslus Sirijoje&lt;/a&gt; (2015-10-05).&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;&lt;a href="http://www.tspmi.vu.lt/tinklarastis/2015/10/d-jakniunaite-geresni-santykiai-tarp-es-ir-rusijos-ar-taip-jau-daug-ir-truksta/" target="_blank" rel="noopener"&gt;Komentaras BNS apie Rusijos ir ES santykius.&lt;/a&gt; Pretekstas – „ES galvos&amp;quot; Jeano-Claude&amp;rsquo;o Junckerio pasvarstymai apie „padorų&amp;quot; elgesį su Rusija. Komentaro idėja itin paprasta – išsišokimas nelaiku, gal kada ir gerinsim tuos santykius, bet dabar dar reikia daug kitų dalykų įveikti (pvz., sankcijos – ne toks jau ir mažas). (2015-10-18)&lt;/li&gt;
&lt;/ol&gt;</description></item><item><title>Apie Gruziją – interviu ir šis bei tas</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-gruzija-interviu/</link><pubDate>Thu, 10 Sep 2015 10:58:40 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-gruzija-interviu/</guid><description>&lt;p&gt;Graži gamta, skanus maistas, draugiški žmonės – pagrindiniai stereotipai apie gruzinus, kuriuos jie ir patys labai mėgsta. Ir tai tiesa – toje žemėje begalė itin įvairaus grožio, daug nuoširdumo ir dažnai prajuokinančio temperamento.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kartu pabuvus Gruzijoje ilgiau nei turistinę savaitę ar dešimt dienų, supranti, kokia tai liūdna ir liūdesį kelianti šalis: daug, labai daug skurdo, o kartu ir ryškėjančios turtinės nelygybės, daug nusivylimo ir netikėjimo, kad bus geriau, kurios kažkaip nuosekliai keičia tikėjimas, kad „tapus Europa&amp;quot; bus kažkaip tikrai tikrai geriau. O juk nebus, bent jau ne iš karto, negreitai ir su dar didesniais iššūkiais (ne tik vertybiniais, nors visų pirma su jais).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Viso to ir dar daug ko nepaminėjau interviu „Dienai&amp;quot; – ten atsirado sausesnis, (tarkim) „politologinis&amp;quot; intro apie politinę situaciją šalyje. Jei kažkada sekėte, kas vyksta, galite atsinaujinti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Prieš kurį laiką Gruzija, kaip šiuo metu Ukraina, buvo atsidūrusi tarptautinės bendruomenės dėmesio centre. Nuo vadinamojo Pietų Osetijos karo praėjo nemažai laiko. Kas per šį laiką pasikeitė – apie tai pokalbis su Vilniaus universiteto doc. dr. Dovile Jakniūnaite, kuri stažuojasi Tbilisio valstybiniame universitete pagal „Marie Curie&amp;quot; Tarptautinių mokslo personalo mainų schemą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Ar pasikeitė politinis klimatas Gruzijoje po įvykusių pokyčių šios šalies politiniame elite? Jei taip, kokius būtų galima įžvelgti reikšmingiausius politikos pokyčius?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;2012 m. pabaigoje Gruzijoje įvyko parlamento rinkimai. Jų metu tuometė valdančioji Michailo Saakašvilio Jungtinio nacionalinio judėjimo (UNM) partija patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Valdžia šalyje atiteko „Gruzijos Svajonei&amp;quot; (GD) – šešių partijų koalicijai, kurią į rinkimus bei į pergalę atvedė vienas stambiausių Gruzijos verslininkų Bidzina Ivanišvilis. Šis po rinkimų dvejiems metams tapo Gruzijos ministru pirmininku. 2013 m. vykusiuose prezidento rinkimuose pralaimėjimą patyrė ir M.Saakašvilis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;B.Ivanišvilis ir jo koalicija į rinkimus ėjo žadėdami depolitizuoti valdymo sistemą, palengvinti gyvenimą privačiam sektoriui, padidinti piliečių gerovę ir kur kas labiau rūpintis žmogaus teisėmis. Kitaip tariant, reformos žadėtos beveik visur.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Iš tiesų, pasikeitimų įvyko – tiek vidaus, tiek, iš dalies, ir užsienio politikoje. Vidaus politikoje po rinkimų išliko, o gal netgi dar labiau suintensyvėjo vidinis susipriešinimas tarp UNM ir GD stovyklų. Į valdžią atėję naujieji politikai iš pat pradžių ėmėsi drastiškų ir, sakyčiau, ne itin apgalvotų žingsnių prieš tai buvusiųjų valdžioje atžvilgiu. Keleto aukšto lygio pareigūnų, ministro ne itin pagrįstas sulaikymas beveik iš karto po rinkimų sukėlė nuogąstavimų ne tik UNM, bet ir Vakarų partneriams. Šis nerimas dėl teisinės sistemos naudojimo politiniams tikslams išlieka iki šiol – šiuo metu yra iškelta nemažai bylų ar pradėta teisminių tyrimų buvusiųjų atžvilgiu.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kita vertus, reikia pripažinti, kad UNM ir M.Saakašvilio valdymo laikotarpiu taip pat buvo padaryta daug klaidų. Ypač pastaraisiais metais buvo, sakyčiau, net įspūdingų piktnaudžiavimo valdžia atvejų – susidorojimo su politiniais oponentais, visiškos viešosios erdvės ir žiniasklaidos kontrolės.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Po rinkimų Gruzijos žiniasklaida iš tiesų tapo pliuralistiškesnė. Nors išliko itin politizuota ir šališka vienos ar kitos politinės stovyklos atžvilgiu, daug daugiau dėmesio dabar yra skiriama žmogaus teisėms, tiesa, labiau skelbiant teisingas deklaracijas nei jas įgyvendinant. Be to, imtasi socialinės ir teisminės sistemos reformų. Taigi, ir „Transparency International&amp;quot; pripažino, kad atsirado daugiau atvirumo bei skaidrumo visoje politinėje sistemoje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kita vertus, vis dar išlieka labai daug neformalaus valdymo. Teisminė valdžia nėra itin savarankiška, valdžia pamažu tampa vis kritiškesnė ją kritikuojančių nevyriausybinių organizacijų, žurnalistų atžvilgiu. Kitaip tariant, Gruzija vis dar išgyvena pereinamąjį laikotarpį, su daugiau mažiau įprastais iššūkiais ir problemomis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kaip apibūdintumėte šių dienų santykius tarp Gruzijos ir Rusijos? Ar yra kokių nors bendradarbiavimo požymių?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pagrindinis iššūkis užsienio politikoje, žadėtas prieš rinkimus, ir buvo normalizuoti santykius su Rusija. Keletas dalykų įvyko – paskirtas specialus patikėtinis santykiams su Rusija, užsimezgė pastovesnis bendravimas tarp abiejų šalių atstovų. Atsirado ir tiesioginiai skrydžiai. Rusija nutraukė maisto prekių boikotą, o pati Gruzija sušvelnino savo antirusišką retoriką, tiesa, niekada neatsisakydama integracinių projektų į Vakarus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Vis dėlto, nepaisant atsiradusio suvokimo, kad kategoriška konfrontacinė politika Rusijos atžvilgiu nėra produktyvi ir kad geresni santykiai su ja prisidėtų prie šalies gyventojų gerovės (šioje vietoje reikėtų pastebėti, kad Rusija buvo ir galėtų vėl tapti svarbia gruziniškų prekių, ypač maisto produktų, importuotoja, be to, ši šalis priimdavo daug darbo emigrantų iš Gruzijos), aiškių pokyčių nepavyko pasiekti. Dvišalis bendradarbiavimas tebėra formalus. Taip yra dėl to, kad Gruzija tikrai neketina atsisakyti savo užsienio politikos tikslų – tapti ES ir NATO nare ar juolab liautis Pietų Osetijos bei Abchazijos atsiskyrimą vadinti okupacija. Rusija neketina kaip nors nuosaikiau žiūrėti į NATO plėtrą prie savo sienų.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;2014 m. pradžioje prasidėję įvykiai Ukrainoje, pasirašytos bendradarbiavimo ir sąjungos sutartys su Abchazija bei Pietų Osetija, nuolat vykstantis sienos įtvirtinimų statymas prie atsiskyrusių regionų Gruzijos vyriausybei vargu ar leidžia puoselėti iliuzijas, kad dvišaliuose santykiuose įmanomi kokie nors reikšmingi pokyčiai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad apibendrinant, nors vargu ar galima dabartinę Gruzijos valdžią pavadinti prorusiška, ji tikrai tapo nuosaikesnė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pavyzdžiui, Gruzija neprisidėjo prie sankcijų Rusijai. Žinoma, iš dalies tai galima paaiškinti ekonominiais sumetimais – prekyba su Rusija per pastaruosius porą metų pasiekė 10 proc. viso šalies eksporto. Taigi, augančios rinkos netekimas, turint galvoje blogėjančią bendrą ekonominę situaciją, būtų nemažas praradimas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kitose užsienio politikos srityse per pastaruosius beveik trejus metus pokyčių įvyko nedaug – galima pastebėti, kad įtampų pilname regione Gruzija stengiasi išlaikyti draugiškus santykius su visomis kaimyninėmis valstybėmis: Armėnija, Azerbaidžanu ir Turkija.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tiesa, retorikos lygmenyje Gruzijos užsienio politikos formuotojai ne visada laikosi kokios nors aiškios vieningos pozicijos ar jas derina. Taip yra ne tik santykių su Rusija kontekste, bet ir kitais klausimais. Pavyzdžiui, skirtingai buvo vertinama situacija Ukrainoje, nekoordinuoti kai kurie sprendimai gynybos politikos srityje, akivaizdžiai trūksta veiksmų koordinacijos tarp prezidento ir Užsienio reikalų ministerijos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Minėjote, kad Gruzija neketina atsisakyti integracijos į Vakarų karines ir ekonomines struktūras. Bet ar matyti kokių nors praktinių poslinkių šia linkme?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Gruzija nuo pat savo nepriklausomybės pradžios savo užsienio politiką formavo kaip provakarietišką, siekdama tapti tiek ES, tiek NATO nare. Ir ši integracijos politika išlieka aktyvi iki šiol.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Vilniaus Rytų partnerystės susitikimo metu buvo pasirašytas Asociacijos susitarimas su ES, aktyviai siekiama vizų režimo liberalizavimo (šiuo metu toks yra pagrindinis trumpalaikis Gruzijos tikslas). Saugumo srityje Gruzija buvo ir yra daugiausia prisidedanti prie misijos Afganistane ne NATO narė, be to, ji aktyviai siekia įsitraukti į kitus Šiaurės Atlanto aljanso projektus, pavyzdžiui, NATO „Response Force&amp;quot;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Gyventojai taip pat aktyviai pritaria integracijos į Vakarus idėjai. Vakarai čia be išlygų asocijuojasi su gerove ir didesnėmis galimybėmis. Nors pastarosios nuomonių apklausos rodo šiokį tokį gyventojų palaikymo kritimą, tačiau jis vis tiek išlieka aukštas – pagal pastarąsias nuomonių apklausas, darytas balandį, 68 proc. pritaria Asociacijos susitarimui su ES, o 65 proc. – siekiui tapti NATO nare.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Koks požiūris vyrauja Gruzijoje apie įvykius Ukrainoje ir apskritai Rusijos bei Europos nesutarimus?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kasdieniame lygmenyje galima išgirsti tikrai daug nuomonių, palaikančių Ukrainos valdžią ir besipiktinančių Rusijos veiksmais. Tačiau oficialiame lygmenyje – ryški Gruzijos diplomatų gana pasyvi laikysena įvykių Ukrainoje atžvilgiu. Tiesa, palaikymas Ukrainos teritoriniam vientisumui buvo išreikštas, bet, pavyzdžiui, gan ilgą laiką vengta važiuoti į Ukrainą aukšto lygio vizitų, be to, kokie nors vieši pareiškimai taip pat pasirodydavo gan ilgai delsiant.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Itin daug nepasitenkinimo Gruzijos politinio elito gretose susilaukė buvusio šalies prezidento M.Saakašvilio paskyrimas Ukrainos Odesos srities gubernatoriumi. Kritikuoti ir kiti gruzinų (daugiausia M.Saakašvilio žmonių) paskyrimai į gana aukštus postus Ukrainoje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tokia dabartinės Gruzijos valdžios pozicija susijusi ir su nuosaikesne pozicija Rusijos atžvilgiu, ir su nepakankamu vidiniu tarpinstituciniu bendradarbiavimu, ir nepritarimu Kijevo pasirinkimui samdyti Gruzijos opozicijos žmones.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Taigi, galima spėti, jog šiuo metu Gruzija mano, kad yra įmanoma suderinti gerus prekybinius santykius su Rusija, toliau sėkmingai bendradarbiauti su ES ir todėl reikia per daug garsiai nesireikšti dėl Rusijos veiksmų regione.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Ar yra kokių nors pokyčių Gruzijos santykiuose su Pietų Osetija ir Abchazija? Galbūt vyksta koks nors dialogas?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Gruzija nuosekliai laikosi labai aiškios pozicijos, nesikeičiančios nuo pat 2008 m. konflikto šių atsiskyrusių nuo jos teritorijų atžvilgiu – tai okupuotos teritorijos ir bet kokios bendradarbiavimo užuominos ar bandymai su tų regionų oficialiaisiais atstovais reikštų vienokį ar kitokį jų statuso pripažinimą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tarptautiniu lygmeniu nepripažinimo politika buvo visiškai sėkminga – daugiau taip ir neatsirado valstybių, pripažinusių atsiskyrusius regionus, o Tuvalu ir Vanuatu netgi atsiėmė savo pripažinimą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad Gruzijos valdžia kiek galėdama vengia tiesiogiai derėtis, net kalbėtis su Pietų Osetijos ar Abchazijos atstovais. Tbilisio įsitikinimu, šių regionų ateitį lemia Rusija, dėl to kaip tik su ja ir siekiama (nors ir nesėkmingai) tartis. Pagrindinė Gruzijos strategija – ekonomiškai stiprinti regionus savo pusėje, kad jie taptų patrauklesni gyvenantiems ten. Ir kad taip būtų galima sugundyti abchazus ar osetinus vėl atsisukti į Gruziją.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tiesa, turint galvoje Rusijos teikiamą paramą Abchazijai ir Pietų Osetijai bei Gruzijos ankstesnę (tiek prieš 2008 m. konfliktą, tiek ir vėliau) nacionalistinę politiką, tokia strategija vargu ar gali būti veiksminga.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Gruzija tapo dar atsargesnė bei neramesnė po to, kai Rusija pradėjo derėtis iš pradžių su Pietų Osetija, o paskui su Abchazija dėl glaudesnio bendradarbiavimo ir taip vadinamųjų bendradarbiavimo bei strateginės partnerystės sutarčių, kuriose gana atvirai galima regėti Rusijos pastangas didinti įtaką šiuose regionuose bei naudoti ją santykiuose su Gruzija.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Gruzija neturi jokios aiškesnės strategijos, kaip neutralizuoti tokias pastangas arba kokius santykius galima turėti su tais regionais. Visiško nebendradarbiavimo politika, akivaizdu, nors politiškai ir nuosekli, tačiau nėra veiksminga. Tad, trumpai tariant, dialogo nėra, o situacija keičiasi Gruzijos nenaudai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kokie šiandien svarbiausi iššūkiai Gruzijai – ar jie labiau susiję su šalies socioekonomine situacija, ar viešajame diskurse tebedominuoja nacionalinio saugumo klausimai?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Šiuo metu pagrindinis Gruzijos iššūkis – ekonominė situacija. Šiemet vietoj 5 proc. planuoto ekonomikos augimo tesitikima vos 2 proc. Per metus vietinė valiuta nuvertėjo apie 15 proc. Kadangi didžioji dalis paskolų išduodama Jungtinių Valstijų doleriais, pasunkėjo pasiėmusiųjų būsto ar vartojamąsias paskolas padėtis. Didžioji dalis valstybės skolos irgi yra užsienio valiuta. Rugpjūtį užfiksuota beveik 5 proc. metinė infliacija – didžiausia per pastaruosius dvejus metus. Labiausiai brangsta namų ūkio, maisto prekės.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Paprašyti išvardyti pagrindines valstybės problemas, gyventojai visuomet pradeda nuo nedarbo, kylančių kainų ir didėjančio skurdo. Teritorinis integralumas atsiranda tik po jų. Po šio eina algos, pensijos, sveikatos apsauga.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad neabejojama, kad šiuo metu ekonomika bei bandymai ją pagerinti yra ir vyriausybės, ir gyventojų dėmesio centre.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Ar gruzinai (kiek teko girdėti ar bendrauti) patenkinti dabartinės valdžios politine linija, ar vis dėlto jaučiamas koks nors nusivylimas?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Vėl galima paminėti balandį atliktos visuomenės nuomonių apklausos rezultatus. Joje 55 proc. apklaustųjų teigė, kad nuo rinkimų jų padėtis nepasikeitė. Paklausti apie pokyčius Gruzijoje trečdalis buvo įsitikinę, kad niekas nesikeičia, ir kiek daugiau manė (37 proc.), jog situacija prastėja.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žvelgiant į partijų palaikymą, matome mano jau minėtą susiskaidymą – dvi populiariausios partijos išlieka GD (šiuo atveju partija, ne koalicija) ir opozicinė UNM. Už pirmąją rinkimuose balsuotų 24 proc. žadančiųjų eiti į rinkimus, už antrąją – apie 16 proc. Tiesa, į rinkimus žada eiti vos daugiau nei pusė apklaustųjų.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad likus metams iki rinkimų galima teigti, kad nepaisant valdžios partijų išliekančios pirmavimo nuomonių reitinguose, rinkimų rezultatai sunkiai prognozuojami dėl itin didelio neapsisprendusiųjų (ar nesakančiųjų) savo nuomonės skaičiaus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kaip minėta, ekonominė padėtis šiuo metu yra pagrindinis visiems rūpestį keliantis klausimas ir gyventojų pasitenkinimas ar nepasitenkinimas jų socioekonomine padėtimi, ko gero, lems naujos valdžios sudėtį.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Interviu parengė Valentinas Beržiūnas&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="http://www.diena.lt/naujienos/pasaulis/ekonomika-ir-politika/d-jakniunaite-pagrindinis-gruzijos-issukis-ekonomine-situacija-707359" target="_blank" rel="noopener"&gt;Pirma pasirodė Diena.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Lietuvos užsienio ir saugumo politika</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/lietuvos-uzsienio-ir-saugumo-politika/</link><pubDate>Tue, 01 Sep 2015 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/lietuvos-uzsienio-ir-saugumo-politika/</guid><description>&lt;p&gt;Dalykas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dėsčiau 2015 m.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Op-ed on the latest challenge to Georgia in Lithuanian Tribune</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/op-ed-the-latest-challenge-to-georgia/</link><pubDate>Wed, 29 Jul 2015 21:53:05 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/op-ed-the-latest-challenge-to-georgia/</guid><description>&lt;p&gt;Commentary on Georgian &amp;ldquo;lost&amp;rdquo; border in &lt;em&gt;Lithuanian Tribune&lt;/em&gt; (ed.delfi.lt). Originally appeared in Lithuanian on June 15, 2015.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="http://en.delfi.lt/opinion/opinion-a-new-test-from-russia.d?id=68507144" target="_blank" rel="noopener"&gt;Read it here.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Apie dešimt prarastų hektarų</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-desimt-prarastu-hektaru/</link><pubDate>Mon, 20 Jul 2015 16:43:58 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-desimt-prarastu-hektaru/</guid><description>&lt;p&gt;&lt;em&gt;Parašiau komentarą apie vieną paskutiniųjų incidentų Gruzijoje prie jos Pietų Osetijos ABL – administracinės linijos, skiriančios jos kontroliuojamas ir nekontroliuojamas ribas. Pavadinimas ten – &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/d-jakniunaite-naujas-rusijos-isbandymas.d?id=68493324" target="_blank" rel="noopener"&gt;„Naujas Rusijos išbandymas&amp;quot;&lt;/a&gt;. Tam tikra prasme jis teisingas, nors ne tikslus – tai besitęsiantis išbandymas. Tekstas toks:&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Prieš keletą dienų, liepos 10-ąją, atėjo žinia, jog Gruzijos teritorijoje atsirado du nauji pasienio ženklai, skelbiantys, jog čia prasideda „Pietų Osetijos siena&amp;quot;. Vienas jų nuo ankstesnės savo buvimo „pajudėjo&amp;quot; kokius tris šimtus metrų gilyn į Tbilisio kontroliuojamą zoną, kitas – apie kilometrą. Naujas žymėjimas iš Gruzijos atėmė apie dešimt hektarų teritorijos.
Vietinės reikšmės įvykis? Mažytė provokacija? Kažko didesnio pradžia? Turbūt viskas kartu. Yra keletas priežasčių, kodėl vėl svarbu atkreipti dėmesį į Gruziją ir šįkart į vieną iš jos prarastų teritorijų – Pietų Osetiją (ir čia net neminėsiu Ukrainos situacijos – pernelyg akivaizdu). Pirma, taktiškai tų kelių hektarų teritorijos praradimas reiškia, jog linija, skirianti du konfliktuojančius darinius kartu su Rusijos pasieniečiais, dabar yra mažiau nei pusė kilometro nuo pagrindinio ir vienintelio Gruzijos rytus ir vakarus jungiančio greitkelio, o Baku-Supsa naftotiekio dalis atsiduria erdvėje, kurios gruzinai negali kontroliuoti. Ne katastrofa, bet saugumo staiga tapo mažiau. Antra, tai nėra pirmas ar retas sienos kūrimo epizodas Pietų Osetijoje. Pastaruosius dvejus metus, nuo 2013 metų, pamažu Pietų Osetija, atkakliai bandydama įrodyti savo valstybingumą, baigia atsitverti nuo Gruzijos vieline tvora. Šiuo metu tankiausiai gyvenamose teritorijose pietuose beveik neįmanoma patekti į Pietų Osetiją ar išvykti iš jos nepastebėtam. O tai buvo įprasta praktika ilgą laiką po 2008 m. karinio konflikto. Žinoma, sienų ir vielų statymas vyksta vienašališkai, sprendimas, kur yra ta linija – taip pat. Formaliai lyg ir vadovaujamasi senais sovietiniais administraciniais žemėlapiais. Bet kaip matome, formalumai gali kisti bet kada.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ir tai nėra vien rodyklės ir smeigtukai žemėlapyje. Vielos – tai atskirti kaimai, žemės sklypai, net namų kiemai. Tai baimė būti sulaikytam beganant gyvulius ar bedirbant žemę. Net tie patys dešimt prarastų hektarų – tai dirbama žemė ir bent keleto šeimų pragyvenimo šaltinis. Šiemet rusų pasieniečiai pažadėjo leisti nuimti derlių. O kitais metais?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Trečia, ir jau nebegaliu komentuoti toliau nepaminėdama Rusijos. Nepaisant pastangų tapti pripažinta valstybe, Pietų Osetija nėra savarankiškas darinys. Jos biudžetą, ekonomiką ir beveik visus politinius procesus kontroliuoja Rusijos Federacija. Jos pasieniečiai vaikšto ir gaudo pažeidėjus palei teritorijas skiriančią liniją, jos pinigais atsirado ir pasienio ženklai, ir vielinės tvoros, ir prabangi stebėjimo įranga ant medžių. Būtent su Rusijos pasieniečiais, o ne su osetinais kasdienius pasienio konfliktus sprendžia ES stebėjimo misijos patruliai. Ne su kuo kitu, o su Rusija šių metų kovą buvo pasirašyta Sąjungos ir integracijos sutartis, pagal kurią, pavyzdžiui, per 25 m. Pietų Osetijos karinės pajėgos taps RF pajėgų dalimi. Tad Rusija net ir fiziškai visada arti Gruzijos, ir turbūt gerokai tiksliau – Gruzijoje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ar Gruzija ką nors apskritai gali padaryti? Deja, jos pasirinkimų paletė prasideda nuo „nieko&amp;quot; ir baigiasi „beveik nieko&amp;quot;. Sunku supaisyti, kodėl Rusija elgiasi taip kaip elgiasi. Kodėl dabar, kodėl taip.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Galbūt tai nepasitenkinimo išraiška dėl neseniai su prancūzais pasirašyto susitarimo stiprinti Gruzijos gynybinius pajėgumus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Galbūt tai tiesiog noras sunervinti, paerzinti ar paprovokuoti. Na, kaip jūs manote, kas bus toliau? Spėliok, būk netikras. Prisimink, kad mes galime daugiau. Pavyzdžiui, Abchazijoje. Pavyzdžiui, išnaudodami prorusišką partiją ar armėnų mažumą. Pavyzdžiui, prisimindami Rusijos ir Gruzijos bažnyčių ryšius ir jų abiejų pastangas ginti „tradicines vertybes&amp;quot;. Galimybių daug ir įvairių – spėliokite toliau.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Galbūt tai testas – o ką gi gruzinai darys? Ir, kaip minėjau, jie gali nedaug. Laikydamasi absoliutaus nepripažinimo politikos Gruzija net negali sustiprinti pasienio pajėgų tose teritorijose, nes jai sienos ten nėra. Tad lieka tik garsiai garsiai kalbėti. Reikšti susirūpinimą, piktintis, vadinti veiksmus neteisėtais, nelegaliais, provokuojančiais. Ir dar turint mintyje, kad Gruzijos ir Rusijos santykių normalizacijos idėjos iš Tbilisio pusės neatsisakyta.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Atsakymų, kodėl dabar, kol kas nėra. Tačiau galima neabejoti vienu – tai vis tiek yra patikrinimas. Patikrinimas ne tik pačiai Gruzijai, kuriai budrumo ir nerimo tikrai netrūksta, net jei pastangų ir idėjų, kaip išjudinti sustingusį konfliktą nėra. Patikrinimas visiems aplinkui – tiems, kam dabar vasara ir tingisi gilintis į apšalusį konfliktą, tiems, kas negali atostogauti dėl savų (pvz., graikiškų) problemų, dar kitiems, labiau kaimynams pietuose, kuriems labai nesinori rinktis tarp kaimyno ir didesnio kaimyno.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ramu? Tylu? Puiku, normalizacija vyksta. Idėja, kad Gruzija atgaus savo 20 proc. teritorijos tampa vis labiau ir labiau iliuzinė. Kaip ir Krymo atveju, ir gal net daug labiau – visi tiesiog pripranta, kad yra taip, kaip yra.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirmą kartą pasirodė &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/d-jakniunaite-naujas-rusijos-isbandymas.d?id=68493324" target="_blank" rel="noopener"&gt;delfi.lt&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Parašiau per stažuotę pagal ES programą, tad pridedu logo viešumo vardan.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Normatyvinė galia prieš informacinę</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/normatyvine_informacine/</link><pubDate>Sat, 04 Jul 2015 14:51:26 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/normatyvine_informacine/</guid><description>&lt;p&gt;&lt;em&gt;Bedarydama visokių smulkesnių tekstų inventorizaciją prisiminiau visai neseną, bet mažai kam prieinamą apie vis dar šių dienų aktualijas. Parašytas bendradarbiaujant su &lt;a href="http://politika.lt/" target="_blank" rel="noopener"&gt;Politika.lt&lt;/a&gt;, pasirodė jų popieriniame žurnale tokiu pačiu pavadinimu.&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Rytų kaimynystė yra erdvė, kur mažiausiai pastaruosius dešimtį metų vyksta atvira, tiesioginė ir galima sakyti bekompromisė konkurencija tarp dviejų veikėjų – Rusijos ir Europos Sąjungos (ES). Konkuruojama ne tik dėl politinės įtakos, ne tik dėl erdvės kontrolės ar naujų rinkų, visų pirma konkuruojama dėl to, kieno idėjos įsivyraus šiame regione. Abi veikėjos siekia patraukti, suvilioti, įrodyti, kad jos siūloma pasaulėžiūra, gyvenimo būdas ir vertybės yra būtent tos, su kuriomis verta gyventi ir dėl kurių verta pasistengti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Daugelis yra pastebėję, kad tai daroma visiškai skirtingai – formuluojami skirtingi tikslai, pateikiami skirtingi argumentai ir taikomi skirtingi metodai. Net jei ir yra aptariamos ES ir Rusijos strategijos, kiek mažiau dėmesio skiriama kitam aspektui – šių strategijų palyginimui ir veiksmingumo įvertinimui. Būtent lyginant dvi priešingas strategijas daug geriau išryškėja, kodėl taip sudėtinga ES konkuruoti su Rusija kovoje dėl Rytų Europos kaimynystės. Galima kalbėti apie keturis pagrindinius skirtumus.&lt;/p&gt;
&lt;h4 id="1-skirtingas-švelniosios-galios-supratimas-normatyvinė-prieš-informacinę"&gt;1. Skirtingas švelniosios galios supratimas: normatyvinė prieš informacinę&lt;/h4&gt;
&lt;p&gt;Aiškinimąsi reikėtų pradėti nuo šiaip jau gal gana ir pabodusio švelniosios galios termino. Švelnioji galia pagal šios sąvokos populiarintoją Joseph Nye yra valstybės patrauklumo didinimo strategija, kuri priešpastatoma prievartos ar finansinių paskatų naudojimui. Švelnioji galia remiasi kitiems patrauklia kultūra, skleidžiamomis ir įtvirtinamomis politinėmis vertybėmis ir moralia bei legitymia užsienio politika. Ji veikia, nes ją pripažįstama ir ja žavimasi.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;ES, vis dar neturėdama daug įprastų galios komponentų, sukurta visiškai kitokiu pagrindu nei valstybė, savo išorinėje politikoje be ekonominių paskatų iš esmės ir tegali naudoti tik švelniąją galią. Žinomiausią ES galios apibūdinimą yra pateikęs Ianas Mannersas, formuluodamas ES kaip normatyvinės galios koncepciją. Jis atkreipė dėmesį į ES gebėjimą taikiomis priemonėmis ginti savo vertybes. Tai galia, realizuojanti save per idėjas ir nuomones, toks veikėjas yra atsakingas tarptautinės sistemos dalyvis, turintis aiškią normų sklaidos suvokimą: visų pirma liberalios demokratijos principų – įstatymo viršenybės, žmogaus teisės, laisvos rinkos – sklaidą. Tikima, kad tokia galia gali keisti ir pakeisti pasaulį, padaryti jį tokiu „kaip mes&amp;quot;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kita vertus, Nye yra pripažinęs, kad švelnioji galia visgi nėra normatyvinis terminas, o aprašomasis – tai yra valstybių, siekiančių taikyti švelniąją galią, tikslai gali skirtis. Rusijos atvejis kaip tik ir parodo kitą švelniosios galios pusę.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Rusija šią sąvoką atrado sąlyginai neseniai: Vladimiras Putinas ją pavartojo savo 2012 m. prieš prezidento rinkimus. Jis teigė, kad ji yra „įrankių ir priemonių sistema pasiekti užsienio politikos tikslus be ginklų, o naudojant informaciją ir kitus svertus&amp;quot;. Kitaip tariant šioje interpretacijoje švelnioji galia tampa įrankiu – tai tikslingas darbas su informacija siekiant įprastų užsienio politikos tikslų. Dėl to Rusijos atveju reikia kalbėti visų pirmą apie siekį tapti informacine galia.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad abi pusės mąsto švelniosios galios terminais, tačiau ES įrodinėdama patrauklumą skleidžia vertybes, o Rusija skleidžia informaciją.&lt;/p&gt;
&lt;h4 id="2-es-universalizmas-prieš-rusijos-partikuliarizmą"&gt;2. ES universalizmas prieš Rusijos partikuliarizmą&lt;/h4&gt;
&lt;p&gt;Ir normatyvinė, ir informacinė galia kovoja dėl vertybių, tiksliau, kurios vertybės taps priimtinesnės. Iš ES siūlomas atvirumas, skaidrumas, tinklaveika, kolektyvinis saugumas, neoliberali transatlantinė sistema. Iš Rusijos – tradicija, konservatyvios vertybės, tikroji laisvė veikti, daugiapolė, JAV atsverianti globali sistema, kur kiekviena valstybė pati sprendžia savo pačios reikalus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad ir viena, ir kita pasirinkimą konstruoja kaip arba-arba, pasirinkimas ir-ir nėra įmanomas. Taip vyksta dviejų sistemų susidūrimas, kuriam pati Rusija yra itin linkusi pritaikyti Huntingtono civilizacijų susidūrimo koncepciją, tuo implikuodama pamatinį jų nesuderinamumą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tačiau yra ir esminis skirtumas tarp šių vertybių sistemų. ES skleidžia universalizuojantį naratyvą – visi turi tapti tokiais kaip ji, kito pasirinkimo tik priimti, tai kas siūloma, nėra. Taip ES užima mokytojos poziciją, sukurdama asimetrinį santykį su partneriais. Rusija skleidžia partikuliarizmo naratyvą – neapibrėždama tradicijos, (iš dalies ir) konservatyviųjų vertybių, ji tarsi leidžia kiekvienam pasirinkti savo gyvenimo būdą, o skelbdama opoziciją hegemonui tarsi kiekvienam leidžia turėti savą globalios sistemos vaizdinį. Tad jos sistema atrodo lankstesnė ir adaptyvesnė kiekvieno interesams.&lt;/p&gt;
&lt;h4 id="3-rusija-ginasi"&gt;3. Rusija ginasi&lt;/h4&gt;
&lt;p&gt;Dėl šio teiginio sutaria abi veikėjos. Vėlgi skiriasi tik paaiškinimai. ES požiūriu, Rusija nesupranta ar nenori suprasti ES geranoriškumo, noro ieškoti bendrų interesų ir bendros naudos, naudojasi nulinės sumos žaidimo logika, šaltojo karo išsiugdytais mąstymo šablonais, ir dėl to bereikalingai užima gynybinę poziciją. Tuo tarpu ES nenori nieko pulti ar išstumti, ji nori ir siekia dirbti kartu.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Rusijos interpretacijoje informacinė galios didinimas reikalingas siekiant atsilaikyti prieš puolimą, kuris vykdomas prieš Rusiją. Vakarai, kuriuos čia įkūnija ir ES, planingai ir sistemingai nuo pat Sovietų sąjungos žlugimo spaudžia Rusiją, nori ją paversti tokia kaip jie ir paklusti jiems. Dėl to, pavyzdžiui, esą manipuliatyviai yra naudojamasi ir ta pačia švelniąja galia, kai jos metodais provokuojamos ekstremistinės, separatistinės ir nacionalistines pasaulėžiūras, manipuliuojama suverenių valstybių gyventojų nuomone ir panašiai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad Rusija ginasi, o gynyba, kaip žinia, gali būti geriausias puolimas, nekalbant jau apie tai, kad leidžia sukurti nukentėjusios įvaizdį.&lt;/p&gt;
&lt;h4 id="4-es-įtikinėja-rusija-kariauja"&gt;4. ES įtikinėja, Rusija kariauja&lt;/h4&gt;
&lt;p&gt;Pagaliau galima kalbėti ir apie tai, kaip smarkiai skiriasi savo veikimo, taktikos nusakymas: ES taikaus įtikinėjimo (kartais ir spaudimo) priemonės susiduria su Rusijos kariaujamu informaciniu karu. Būtent šis paskutinis skirtumas ryškiausiai leidžia apibendrinti ir parodyti, kaip nepaisant tų pačių švelniosios galios naudojimo paskatų iš abiejų pusių, šių veikėjų – ES ir Rusijos – konkurencija vyksta visiškai skirtingose dimensijose.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Mat jei kariaujama, leistinų priemonių spektras tampa gerokai platesnis: įtakos technikomis gali būti ir dezinformacija, ir demoralizuojanti propaganda, ir krizių valdymo technikos (eskalavimas ir deeskalavimas), netgi šantažas. Nėra būtina įtikinti, reikia išgąsdinti, supainioti pateikiant daug skirtingų naratyvų, na ir, žinoma, naudoti aiškias perskyras, kur yra tik juoda arba balta. Racionalus, ilgesnis, argumentais ar netgi skaičiais besiremiantis kalbėjimas tokiu atveju sunkiai atsispiria prieš emocingąją karinę propagandą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Matome, kad ES ir Rusijos įtakos didinimo strategijos ir mąstymas skiriasi itin ryškiai ir būtent dėl to gaunamas skirtingas kol kas ES pralaimėjimą rodantis poveikis. Kadangi veikimas vyksta skirtinguose lygmenyse, tiesioginė konkurencija ir veiksmų neutralizavimas bent jau iš ES pusės tampa neįmanomi. ES tiesiog dėl savo prigimties, savo tapatybės ir iš jų kylančių veikimo strategijų kol kas negali atrasti veiksmingo atsako Rusijos siūlomam „švelnumui&amp;quot;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pasirodė: Dovilė Jakniūnaitė, Normatyvinė galia prieš informacinę galią: 4 priežastys, kodėl Rusija laimi prieš ES, &lt;em&gt;Politika.lt&lt;/em&gt; 2, 2014, p. 29-30. (taip pat ir anglų k.: Normative power against Informational Power: Four reasons why Russia is winning against the EU, &lt;em&gt;Politika.lt&lt;/em&gt; 2, 2014, p. 31-33).&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Rytinis pasakojimas apie knygą (šiek tiek) ir aktualijas (daug)</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/rytinis-pasakojimas/</link><pubDate>Thu, 21 May 2015 14:14:33 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/rytinis-pasakojimas/</guid><description>&lt;p&gt;Ir toliau senienas kraunu archyvui. Vasario 11 d. nuėjau į LRT „Labas rytas&amp;quot;. Tikslas buvo paviešinti knygą, apie kurią čia vis dar turiu parašyti. Kadangi dvylika minučių televizijoje niekas apie savo knygą neleidžia šnekėti, ypač, kai tai dešimtmečio senumo įvykiai, pašnekėjau ir apie Lietuvą tada, ir apie Rusiją, ir apie Ukrainą, ir apie politiką tiesiog. Nes kaipgi kitaip.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/92770/d._jakniunaite_lietuvai_pavyko_tapti_rytu_europos_eksperte" target="_blank" rel="noopener"&gt;Spausti ir žiūrėti reikia čia.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;O nuotrauka tai tyčia tokia, fotografuota iš kompo stebint tiesioginę transliaciją. Facebooke tokias ypač mėgsta.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Komentaras apie Lietuvos užsienio politiką – angliška versija</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/komentaras-apie-lietuvos-uzsienio-politika-angliska-versija/</link><pubDate>Wed, 20 May 2015 15:54:56 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/komentaras-apie-lietuvos-uzsienio-politika-angliska-versija/</guid><description>&lt;p&gt;English version of my commentary about Lithuanian foreign policy in 2014. Appeared in Delfi.lt at the end of December, 2014.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="http://en.delfi.lt/opinion/opinion-lithuanian-foreign-policy-loud-but-narrow-and-negative.d?id=66824988" target="_blank" rel="noopener"&gt;Read it here.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Apie 2014 m. Lietuvos užsienio politiką – komentaras Delfi'ams</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/lup2014/</link><pubDate>Wed, 20 May 2015 11:38:47 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/lup2014/</guid><description>&lt;p&gt;Delfiuose pasirodžiusį komentarą apie 2014 m. Lietuvos užsienio politiką parašiau pačiame metų gale, kai pagaliau baigiau knygos apie tos pačios &lt;a href="http://www.tspmi.vu.lt/lt/naujienos/instituto-naujienos/nauja-tspmi-tyreju-knyga-apie-lietuvos-uzsienio-politika-793" target="_blank" rel="noopener"&gt;Lietuvos užsienio politikos dešimtmetį&lt;/a&gt; darbus, ir supratau, kad rišliau susigulėjo susierzinimas dėl jos. Štai jis:&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ką galime pasakyti apie šių metų Lietuvos užsienio politiką? Turbūt dauguma sutiks, kad ji buvo matoma, girdima, aktyvi. Tai žodžiai, puikiai apibūdinantys formą, o ar yra ką pasakyti apie turinį?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Prieš kelias dienas Užsienio reikalų ministras apžvelgė savo ir ministerijos metų veiklą: pabrėžė aktyvią Rytų partnerystę, JT ST pirmininkavimą ir ekonominę diplomatiją. Didžiavosi Lietuvos indėliu prisidedant prie stabilios Europos kūrimo, ir kaip kiekvienos šalies užsienio reikalų ministras, neabejojo net ir mažos šalies pastangomis siekiant taikos ir saugumo pasaulyje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Sąmoningai ar ne, bet ministras vengė itin girtis, atliko daugiau biurokratinį darbą susakydamas atliktus didesnius ar mažesnius darbus. Kitaip tariant jis išvardino medžius, o jau mišką pamatyti ir jį įvertinti paliko kitiems. Tad pažiūrėkime kiek iš toliau į šį Lietuvos užsienio politikos vaizdą 2014-aisiais.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Mano įsitikinimu, išsiskyrė trys dalykai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirma, užsienio politika buvo girdima, kategoriška, nors ir siaura. Nuo ministro rodymosi tarptautinėje žiniasklaidoje iki prezidentės skambios frazės apie „teroristinę valstybę&amp;quot; viskas sukosi apie įvykius Ukrainoje ir Rusijos vertinimą. Daugiau išskirtinio apie Lietuvos užsienio politiką šiais metais nėra ką pasakyti – narystė JT Saugumo taryboje ir pirmininkavimas joje irgi nenutolo nuo Ukrainos, o ekonominės diplomatijos srityje išsiskiriant 27 (!) prioritetines valstybes dar teks gerokai paplušėti išmokstant formuluoti konkretesnius tikslus (žiūrėkite metinį URM pristatymą).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Turėti konkretų, apibrėžtą tikslą ir jo kryptingai siekti yra pagirtina strategija. Valstybei reikia saugios aplinkos. Puiku, kad valstybės vadovai tai supranta. Puiku, kad sako plačiai ir garsiai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Mažiau puiku, kai aiškios pozicijos turėjimas tampa automatinis ir nereflektyvus. Kai už norų pasakyti retoriškai skambias, skandalingas antraštes žiniasklaidoje generuojančias frazes tai ir teslypi – skambios frazės. Jos gal ir gamina daugiau populiarumo taškų namuose, kur daliai žmonių vis priimtinesnė tampa militaristinė retorika, tačiau už jų idėjos apie užsienio politikos kryptį nematyti. Na, suradome dar daugiau vaizdingų žodžių Rusijai pakritikuoti, kas toliau?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Antra, gąsdinimas tapo pagrindiniu užsienio politikos pateisinimu. Kaip mobilizuoti visuomenę ir priversti ją klausytis? Kaip kontroliuoti politinių diskusijų erdvę ir dienotvarkę? Atsakymas yra senas ir patikrintas – reikia gąsdinti. Tai žinojo ir Sovietų Sąjunga, ir JAV šaltojo karo metais, šią strategiją buvo gerai įvaldęs G. W. Bushas, o aukštumas yra pasiekęs V. Putinas.
Lietuvoje mes irgi esame gąsdinami ir gąsdinamės. Stojame į šaulių sąjungą, organizuojame konferencijas apie karus, rengiame seminarus apie pilietinę gynybą, gal kas nors ir maisto atsargas kaupti pradėjo. Vien ko verta lapkritį išsiplėtojusi diskusija tarp keleto ekspertų štai čia, DELFI portale, apie tai, kiek realus Baltijos valstybių užpuolimas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ir čia nesvarbu, kiek tai realu ar ne – viskas yra vienodai realu ir nerealu, kol kas nors neįvyksta. Daug svarbiau, ką su mumis padaro tokia retorika. Pripažinkime, visos Rusijos atgrasinimo strategijos, apie kurias čia, Lietuvoje šnekama, skirtos ne Rusijai. Rusijos neatgrasys keliais šimtais padidėję šaulių būriai. Jos skirtos mums – visada paprasčiau gyventi pasaulyje, kur yra tik juoda ir balta, kuriame įmanoma apsistatyti tvoromis ir saugikliais. Tad kartu ši retorika paverčia mus valstybės kūno dalimis, o ne žmonėmis, kuriems valstybė yra priemonė gyventi savo gyvenimus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ir tai atveda prie trečiojo Lietuvos užsienio politikos bruožo šiais metais – ji neturėjo pozityvios vizijos. Užsienio politikoje tikrai puikiai reaguota į tai, kas vyksta čia ir dabar. Pavyzdžiui, net pirmininkavimas JT ST buvo išnaudotas, nes buvo Ukraina. Tačiau ar be to turėta kažkokia buvimo Saugumo taryboje vizija? Kokių santykių su kaimynais mes vis dėlto norime? Ką Lietuva daro Europos sąjungoje?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Užsienio politika yra daugiau nei kasdienė reakcija į įvykius. Būdama bendros valstybės politikos dalimi, ji taip pat turėtų parodyti, kokią valstybę norima sukurti. Ar tai yra ir bus tik valstybė, kurią apibrėžia Rusijos baimė? Ir ar tokio negatyvaus apsibrėžimo užtenka prasmingai užsienio politikai?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinoma, vis šie klausimai nėra nauji, jų klausta ir klausiama visą mūsų pointegracinį dešimtmetį. Tačiau juos reikia kelti ir kelti, ypač dabar, kai turime gerokai mažiau komforto atsakinėti į juos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nes kas bus tada, kai bandysime apsisaugoti, bet bus nebeaišku, ne tik nuo ko, bet ir dėl ko.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/d-jakniunaite-lietuvos-uzsienio-politika-girdima-bet-siaura-ir-negatyvi.d?id=66740428" target="_blank" rel="noopener"&gt;pirmą kartą pasirodė Delfi.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Yra &lt;a href="http://en.delfi.lt/opinion/opinion-lithuanian-foreign-policy-loud-but-narrow-and-negative.d?id=66824988" target="_blank" rel="noopener"&gt;vertimas ir į anglų k.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Beje, į šį komentarą &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/l-kasciunas-norintys-gyventi-tik-sau-dabar-gyvena-donbaso-chaose-atsakymas-d-jakniunaitei.d?id=66775556" target="_blank" rel="noopener"&gt;sureagavo Laurynas Kasčiūnas, nusprendęs apginti mano kritikuojamą objektą&lt;/a&gt;. Taip ir neprisiruošiau jam atsakyti, tačiau gal pusei metų praėjus tai ir padarysiu (netrukus).&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Dar kartą apie Lietuvos ir Rusijos santykius – Interviu „Kauno dienai” 2014 vasaros gale</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/dar-karta/</link><pubDate>Tue, 19 May 2015 13:36:40 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/dar-karta/</guid><description>&lt;p&gt;Interviu darytas 2014 m. rugpjūčio gale, kai vis dar atrodė, kad yra prasmės kalbėti apie Lietuvos ir Rusijos santykius (nors apie juos seniai sunku kažkaip naujai ir prasmingai kalbėti). Klausinėjo Valentinas Beržiūnas, kuris yra ir mano doktorantas. Turbūt tai vienintelis paaiškinimas, kaip galėjau atsidurti šiame dienraštyje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Taigi:&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pokalbis apie Rusijos ir Lietuvos santykius ir jų perspektyvą – su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docente dr. Dovile Jakniūnaite.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kaip atsitiko, kad po SSRS žlugimo Rusija tapo pagrindine grėsme Lietuvoje? Ar įmanomos natūralios permainos ir ar Rusija gali mums vieną dieną tapti partnere, o ne nuolatine grėsminga kaimyne?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Labai trumpą laikotarpį nuo 1990 iki 1991 m. Lietuva ir Rusija palaikė pagarbius ir draugiškus santykius: viena tuomet dar siekė tarptautinio pripažinimo, o kita – didesnio suvereniteto. Rusijai tapus SSRS teisių perėmėja, branduoline valstybe, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinės narės statusą turinčia valstybe, viskas pasikeitė ir apie jokią dvišalių santykių simetriją nuo to laiko jau nebegalime kalbėti. Pradedant derybomis dėl kariuomenės išvedimo, sienos sutarties, Kaliningrado tranzito, nekalbant jau apie Lietuvos stojimo į NATO procesą, nuolatos kildavo įtampa su Rusija, kuri niekados nepasižymėjo geranoriškumu jokiose derybose.
Lietuvos istorinės tapatybės kertinis akmuo – jos nebuvimas Rusija ir Rusijos sudėtyje. Pridėjus prie to Lietuvos istorines patirtis ir jų atminties konstravimą, su kuria sieta ir siejama yra ir dabartinė Rusija, taip pat kai kurių politinių jėgų bandymus pasinaudoti Rusijos korta vidaus politikos žaidimuose, ir yra tokia situacija, kai Rusija tampa didžiausiu tiek fiziniu, tiek idėjiniu, vertybiniu priešu. Be to, reikėtų pastebėti, kad Rusija, švelniai tariant, nėra geros ir sėkmingos, savo piliečiais besirūpinančios valstybės pavyzdys. Tai valstybė, kurios elitas rūpinasi valdžios išsaugojimu, bandydamas įtikinti savo piliečius, kad jų šalis yra atakuojama, nuvertinta, išnaudojama.
Baltijos valstybių priešiškumas (kuris pabrėžiamas per esą rusų nemėgimą ar radikalų nacionalizmą) yra tik viena iš istorijų, kuriomis Rusijoje palaikomas priešiško išorinio pasaulio vaizdas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinoma, teigti, kad permainų niekada neįvyks, būtų neatsakinga – niekada negali žinoti, kada pamatysime juodą gulbę tarp galybės baltų. Manau, kad galima įsivaizduoti pasaulį, kuriame Lietuva turėtų jei ne draugiškus, tai bent jau konstruktyvius, dalykiškus santykius su Rusija. Tik klausimas, kuriame amžiuje tai galėtų atsitikti. Taip, kaip šiuo metu yra valdoma Rusija, kokius lyderius jos žmonės linkę palaikyti, koks politinis elitas dominuoja ir konkuruoja dėl vadžios ir koks yra žemas politinio ir pilietinio aktyvumo lygis šalies regionuose, labai sunku manyti, kad tai galėtų įvykti Vladimiro Putino valdymo metais, kurie gali gerokai užsitęsti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Revoliucija „iš apačios&amp;quot; Rusijoje vargu ar įmanoma, o politinio elito pasiruošimas iš savo gretų išrinkti demokratišką lyderį yra labai abejotinas. Kol Rusija liks tokia, kokia yra dabar, dvišalių santykių pagerėjimo tikrai nėra prasmės tikėtis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Valstybės tapatybės konstravimas per santykius su kitomis valstybėmis – kaip tai veikia tarpvalstybinius santykius? Turiu galvoje, ar, esant tokiai situacijai, kai atsakingi už užsienio politiką pareigūnai, politikai, ekspertai nuolatos kartoja, kad kokia nors valstybė kelia grėsmę, apskritai galime kada nors tikėtis nuoširdžių ir abipuse pagarba grįstų tarpvalstybinių santykių?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinoma, su grėsmę keliančia valstybe negalima, neįmanoma kurti jokių santykių. Dabartinėje situacijoje turbūt mažai kas teigtų, kad egzistuoja bent kokios nors prielaidos gerinti santykius, net jei ir, pavadinkime, fizinės grėsmės iš Rusijos pusės tikimybė nėra didelė.
Šiuo metu Rusija pati itin smarkiai prisideda prie iki tol jau Lietuvoje stipriai įsitvirtinusio jos kaip nepatikimos, agresyvios ir netgi neprognozuojamos valstybės vaizdinio stiprinimo.
– Susidaro įspūdis, kad daugelis Lietuvos žmonių nuoširdžiai tiki, kad „sugrįš rusai&amp;quot;, o „amerikiečiai mus išgelbės…&amp;quot;, na, o Rusijoje daugelis iki šiol mano, kad Vakarai – amžinas varžovas, o Baltijos šalys tebėra SSRS ir „kone mūsų žemė&amp;quot;.
– Rusijoje jau seniai yra įsitvirtinusi ir pastaraisiais metais itin suintensyvėjusi antivakarietiška retorika, kuri dominuoja tiek paties prezidento V.Putino, tiek didžiojoje dalyje rusiškos žiniasklaidos. Vyrauja įsitikinimas, kad Vakarai siekia paversti Rusiją tuo, kuo ji negali būti, ir kad JAV siekia viena dominuoti globaliame pasaulyje.
Todėl neatsitiktinai nuolat palaikoma idėja apie daugiapolio pasaulio būtinybę ir idėja apie tai, kaip yra svarbu, kad egzistuotų alternatyvūs globalūs galios centrai. Atrodo, kad V.Putino vizijoje vienas iš jų yra ir Rusija – valstybė, palaikanti tradicinę pasaulio tvarką, kur aukščiausias idealas yra suvereniteto gynimas (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų Ukrainos įvykių kontekste) ir nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas.
Na, o dėl lietuvių tikėjimo, kad „sugrįš rusai&amp;quot; – tokiam teiginiui patvirtinti ar paneigti reikėtų bent kažkokių apklausų. Bet jeigu mes žiūrėtume ar skaitytume vien lietuvišką populiariąją žiniasklaidą, galima būtų taip sugalvoti, nes šiuo metu itin smarkiai formuojama bauginanti atmosfera ir vis stiprėja „tėvynės gynimo&amp;quot; retorika, kurios didžiausia negatyvi, nebūtinai tikslingas padarinys – vidinis susiskaldymas ir tam tikrų piliečių grupių pavertimas svetimais.
Pagaliau reikia suvokti, kad Rusija į Baltijos valstybes žiūri kiek kitaip nei į Ukrainą, Baltarusiją ar Kazachstaną. Tam tikra prasme Baltijos šalys jau yra Rusijos prarastos, tai, aišku, nesušvelnina Rusijos požiūrio, tačiau vis dėlto pamažu skatina Rusiją nebesieti savęs su Lietuva, Latvija ir Estija.
Kita vertus, toks pokytis tikrai netrukdo Rusijai rodyti Lietuvai nepagarbos ar savo elgesiu, kalbomis pabrėžti jos menkumą. Tokiame kontekste, žinoma, sunku įsivaizduoti bet kokį santykių gerėjimą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Žvelgiant į Rusijos vadovų kalbas Lietuvos atžvilgiu (ironiškus, pašaipius, gal net iš aukšto) – susidaro įspūdis, kad Lietuvą Rusija laiko neverta pagarbos, nors mes, priešingai, visuomet reikalaujame pagarbos iš Rusijos. Jūsų nuomone, toks rusų požiūris gali būti susijęs su tuo, kad mes dažnai esame linkę garsiai atkartoti didžiųjų Vakarų valstybių, ypač Jungtinių Valstijų (Rusijos varžovo ar net priešo) poziciją, taigi atrodome kaip neturintys stuburo „satelitai&amp;quot;, sudarantys geopolitinį pleištą tarp Rusijos ir Europos?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nesutinku, kad Lietuvos užsienio politika atrodo bestuburė. Priešingai, nuo pat dešimtojo dešimtmečio pradžios ji yra aiškiai ir nuosekliai provakarietiška, pasisakanti už intensyvų transatlantinį bendradarbiavimą ir aktyvų Lietuvos įsitraukimą į kuo daugiau tarptautinių institucijų. Lygiai taip pat Lietuva beveik visada buvo skeptiška ar bent jau atsargi Rusijos ir jos politikos atžvilgiu.
Manyčiau, kad tik dėl gana užsispyrėliškos ir kategoriškos pozicijos Lietuva susilaukia pastabų ir kritikos iš Rusijos įvairiuose daugiašaliuose formatuose.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Dažnai Lietuvoje sakoma, kad santykių su Rusija būklė – ne mūsų, o rusų problema. Sutinkate?&lt;/strong&gt;
– Dėl prastų dvišalių santykių retai įmanoma apkaltinti tik vieną pusę. Tad vien tik Rusiją kaltinti dėl to, kad santykiai yra prasti, nebūtų sąžininga. Jau minėtoji užsispyrėliška Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu tikrai neprisideda prie bent kokių idėjų gerinti santykius atsiradimo.
Kita vertus, kaip jau irgi esu paminėjusi – dabartinė Rusija su savo agresyvia užsienio politika ir noru pasipriešinti viskam, kas ateina iš Vakarų, ir turinčia lyderius, pasiryžusius sugrąžinti „šalies didybę&amp;quot;, tikrai neleidžia manyti, kad prasti dvišaliai santykiai būtų vien tik Lietuvos kaltė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirmą kartą pasirodė „Kauno dienoje&amp;quot;, o &lt;a href="http://klaipeda.diena.lt/naujienos/pasaulis/ekonomika-ir-politika/santykiu-su-rusija-bukle-ir-perspektyvos-interviu-su-tspmi-doc-dr-d-jakniunaite-642389" target="_blank" rel="noopener"&gt;tekstą galima rasti čia.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Nuotrauka: by &lt;a href="https://flic.kr/p/7dpRsE" target="_blank" rel="noopener"&gt;Zoltán Bánfalvy @flickr&lt;/a&gt; (CC BY-NC-ND 2.0)&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>A Small State in the Asymmetrical Bilateral Relations: Lithuania in Lithuanian-Russian Relations since 2004</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015smallstateasymmetricalrelations/</link><pubDate>Thu, 01 Jan 2015 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015smallstateasymmetricalrelations/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2015. “A Small State in the Asymmetrical Bilateral Relations: Lithuania in Lithuanian-Russian Relations since 2004.” &lt;em&gt;Baltic Journal of Political Science&lt;/em&gt; 4: 70–93.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Ambicingas dešimtmetis: Lietuvos užsienio politika 2004-2014</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015ambicingasdesimtmetis/</link><pubDate>Thu, 01 Jan 2015 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015ambicingasdesimtmetis/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė (sudarytoja). 2015. &lt;em&gt;Ambicingas dešimtmetis: Lietuvos užsienio politika 2004-2014&lt;/em&gt;. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.&lt;/p&gt;
&lt;h2 id="turinys"&gt;Turinys&lt;/h2&gt;
&lt;h3 id="įvadas"&gt;Įvadas&lt;/h3&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;
— Dovilė Jakniūnaitė&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;
&lt;h3 id="1-dalis-apibrėžtys-ir-kontekstai"&gt;1 dalis. Apibrėžtys ir kontekstai&lt;/h3&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;Lietuvos užsienio politikos tyrimai iki 2004 m. — Valentinas Beržiūnas&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Lietuvos tarptautinis subjektiškumas: kokia mažoji valstybė? — Diana Jurgelevičiūtė&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Tapatybinės įtampos: Michailo Golovatovo paleidimo atvejis — Justinas Lingevičius&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;
&lt;h3 id="2-dalis-kaimyniniai-santykiai"&gt;2 dalis. Kaimyniniai santykiai&lt;/h3&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;
— Dovilė Jakniūnaitė&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė: retorinė mirtis ir praktinis gyvenimas — Galina Vaščenkaitė&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Lietuva ir Baltarusija: pusiausvyros paieškos — Tomas Janeliūnas&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Santykiai su Latvija bei Estija ir Baltijos šalių bendradarbiavimas — Valentinas Beržiūnas&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Šiaurės šalys Lietuvos užsienio politikoje — Karolis Aleksa&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;
&lt;h3 id="3-dalis-tarptautinėse-institucijose"&gt;3 dalis. Tarptautinėse institucijose&lt;/h3&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;Lietuvos Europos politika: prioritetai ir jų (ne)įgyvendinimas — Ramūnas Vilpišauskas&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Lietuva ir ES Rytų politika: tarp permainų ir tęstinumo — Inga Stanytė-Toločkienė&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Išorinė bendroji ES energetikos politika ir Lietuvos interesai — Arūnas Molis, Tomas Vaišnoras&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Lietuvos galios šaltiniai: veikla tarptautinėse organizacijose — Tomas Janeliūnas, Raimonda Miglinaitė&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;
&lt;h3 id="4-dalis-saugumo-paieškos"&gt;4 dalis. Saugumo paieškos&lt;/h3&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;Saugumo sampratos kaita: nesaugumas didėjant saugumui — Diana Jurgelevičiūtė&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Lietuvos gynybos ir saugumo politika — Karolis Aleksa&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Santykių su JAV dilemos: kas mainais už saugumą? — Diana Jurgelevičiūtė&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;</description></item><item><title>Kaip kalbėsime apie 2004-2014 m. Lietuvos užsienio politiką?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015kaipkalbesimeapielup20042014/</link><pubDate>Thu, 01 Jan 2015 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015kaipkalbesimeapielup20042014/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2015. “Kaip kalbėsime apie 2004-2014 m. Lietuvos užsienio politiką?” In &lt;em&gt;Ambicingas dešimtmetis: 2004-2014&lt;/em&gt;, sudarė Dovilė Jakniūnaitė, 7–30. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Lithuania and Russia 1990-2012: From Mutual Support to Suspicion and Indifference</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015lithuaniarussia19902012/</link><pubDate>Thu, 01 Jan 2015 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015lithuaniarussia19902012/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė, Leonid Karabeshkin, and Ramūnas Vilpišauskas. 2015. “Lithuania and Russia 1990-2012: From Mutual Support to Suspicion and Indifference.” In &lt;em&gt;Russia and East Central Europe after the Cold War&lt;/em&gt;, edited by Andrei Zagorsky, 239–90. Prague: Human Rights Publishers.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Santykiai su Rusija: dešimt nestabilaus stabilumo metų</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015santykiaisurusija/</link><pubDate>Thu, 01 Jan 2015 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015santykiaisurusija/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2015. “Santykiai su Rusija: dešimt nestabilaus stabilumo metų.” In &lt;em&gt;Ambicingas dešimtmetis: 2004-2014&lt;/em&gt;, sudarė Dovilė Jakniūnaitė, 100–126. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>How Putin's world makes sense</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/putins-world/</link><pubDate>Mon, 05 May 2014 11:16:05 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/putins-world/</guid><description>&lt;p&gt;Parašiau kai ką ir angliškai – tai bene pirmasis bandymas blogeriauti angliškai. Parašyta 2014 m. balandžio 28 d.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Recently, on April 17, Vladimir Putin had his traditional live broadcast Q&amp;amp;A session, which lasted four hours. This bi-annual event by Putin receives a lot of attention inside Russia and abroad. Some highlights of the last one are, for example, available &lt;a href="http://www.theguardian.com/world/2014/apr/17/russia-tv-tsar-vladimir-putin-confident-form-marathon" target="_blank" rel="noopener"&gt;here&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;These sessions, though staged, tell us a lot about what the &amp;ldquo;public&amp;rdquo; Putin thinks or is prepared to say aloud. We might be outraged by most of the ideas, but actually they make sense not only in Putin&amp;rsquo;s head, not only in Russia, but for the outside observers as well.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;A lot of topics were touched upon during these four hours: inevitably Ukraine, Crimea, relations with Europe and the US, also the Olympic games, the flood in the Far East, a variety of other domestic issues with some &lt;a href="https://www.youtube.com/watch?v=ZfPCLY5U-ZA" target="_blank" rel="noopener"&gt;awkward&lt;/a&gt; (first lady) or &lt;a href="https://www.youtube.com/watch?v=w1yH554emkY" target="_blank" rel="noopener"&gt;bizarre&lt;/a&gt; (special guest Snowden) moments.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;For me, the most memorable moment happened to be the last minutes of the session after the final &amp;ldquo;philosophical&amp;rdquo; question was read: what is it to be Russian? Putin indeed went deep.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;We found out that &amp;ldquo;the Russian person or, on a broader scale, a person of the Russian world, primarily thinks about his or her highest moral designation, some highest moral truths&amp;rdquo;. That person &amp;ldquo;does not concentrate on his or her own precious personality&amp;rdquo; and &amp;ldquo;does not open himself outward&amp;rdquo;, is prepared to die &amp;ldquo;for one&amp;rsquo;s friends, one&amp;rsquo;s people or for the homeland&amp;rdquo;. &amp;ldquo;Feelings of fellowship and family values&amp;rdquo;, heroism and sacrifice were also mentioned.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&amp;ldquo;Of course, we are less pragmatic, less calculating than representatives of other peoples, and we have bigger hearts. Maybe this is a reflection of the grandeur of our country and its boundless expanses. Our people have a more generous spirit.&amp;rdquo; (&lt;a href="http://eng.kremlin.ru/news/7034" target="_blank" rel="noopener"&gt;Read in English&lt;/a&gt;, or &lt;a href="https://www.youtube.com/watch?v=r8iRGQxvYt8" target="_blank" rel="noopener"&gt;watch in Russian&lt;/a&gt;.)&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;These ideas are neither original nor new. Anybody who has read 19th century Russian writer Fyodor Dostoyevsky would recognize these ideas immediately. Openness of the Russian soul is the popular stereotype about Russians among both its friends and its skeptics.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;The president does not have to be original, but his words are far from random. His image of Russians resonated inside Russia and abroad. It is the message everybody expects to hear; even the most vocal critics of primordialism would expect that from the current Russian president. Putin and his advisers understand that very well and play it to their advantage both domestically and abroad.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;People of Russia are sincere, open, and prepared to die for their country, the message says. Its rulers understand and care about this sensibility by trying to restore Russia&amp;rsquo;s past glory, making Russians feel proud of their country, whatever or how many problems it has. In this way, Putin becomes the paternalistic and trustful leader who cares about the people. This logic then can be easily extended further to &amp;ldquo;our people&amp;rdquo; outside Russia&amp;rsquo;s borders, and their protection. And suddenly this discourse starts making more sense. His people need protection and he is going to provide it everywhere.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;This paternalistic rhetoric combined with yet another prevalent narrative – that Russia is surrounded by enemies, especially from the West – creates the space for the assertive leader. The leader who stands up against this bullying, who resists the dominant forces (i.e., the US), who does it resolutely. If you accept such an image of your nation, it becomes not so difficult to accept that particular idea of the leader.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Due to different reasons, such paternalistic rhetoric works for Westerners as well. Westerners love to talk about the irrationality, passion, traditionalism of Russians, about their expansive territory and their uniqueness. These descriptions supposedly explain the actions of a country that is difficult to understand. They put Russia into a special place by treating it as uncivilized, undeveloped, as a country perpetually looking for itself, or as naturally &amp;ldquo;imperialistic&amp;rdquo;. Thus, when Putin talks about the nation, we are not surprised. It resonates with what we already know about Russia.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;The second message Putin repeats constantly and which he also sent out during his live session is that Western nations were reluctant to understand Russia&amp;rsquo;s point of view. The West still has difficulties sending resolute messages to Russia or finding workable solutions to the Ukrainian crisis. Russia and its main leader seem immune to many threats: they either ignore the possible economic consequences, or make derisive comments about the sanctions. The West does not understand that Putin uses these stereotypes so that what Russia currently is doing would be accepted as normal. He might be a bad guy but we have an explanation why.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;The problem is not that the West is too appeasing. The problem is that Putin is playing a different game. Currently, the biggest opponent for Putin is not the U.S., nor Ukraine, nor the liberals in the West. His main opponent is history. Already in his third term, Putin is getting older; he is already part of Russia&amp;rsquo;s early 21st century history. He is the stabilizer, the person who brought order to suffering Russia after the turbulent 1990s, who tamed the powerful oligarchs, who strengthened Russia&amp;rsquo;s regional power, its influence in the neighboring space.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;It is a good image to leave behind, but it is hardly memorable or impressive. Recent events (adding the Sochi Olympics to the mix) demonstrate that Putin wants to go down in history as something bigger – as a great strategic leader of Russia, and one who understood its people and what Russians need – the feeling that they are a great, sincere nation that just wants to be appreciated. And they have a leader who has accomplished that.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;It is crucial to realize that Russia is not only Putin, his thinking and desires. Putin acts in an environment that makes his actions possible. Thus, another question is how it becomes possible to have such an environment where part of ruling elite just became silent and a large part of the population accepts Russia&amp;rsquo;s current foreign policy decisions with joy. But that is a question for the next comment.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;First appeared in &lt;a href="https://balticscholars.stanford.edu/?p=821" target="_blank" rel="noopener"&gt;Baltic Scholars for Ukraine – Stanford Libraries tinklaraštyje&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Nuotrauka: &lt;a href="https://flic.kr/p/99vhRs" target="_blank" rel="noopener"&gt;by Johan Oomen @flickr&lt;/a&gt; (CC BY-SA 2.0)&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kodėl klysta naujojo Šaltojo karo pranašai</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kodel-klysta/</link><pubDate>Wed, 02 Apr 2014 08:17:26 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kodel-klysta/</guid><description>&lt;p&gt;Prieš trylika metų, 2001 m. rugsėjį, nemaža dalis pasaulio patyrė bene ryškiausią šoką po Šaltojo karo pabaigos. Griūvantys du dangoraižiai mums pranešė, kad istorija nesibaigė ir kad liberalios demokratijos triumfo ir liberaliosios pasaulio tvarkos dar teks palaukti. Paskui įsivėlus į keletą naujų karų tik dar kartą galima buvo įsitikinti, kad vizijos apie naująją pasaulio tvarką priešininkų yra daugiau nei pakankamai. Nepaisant to tikėjimas, jog vis dėlto gyvename naujoje eroje buvo tvirtas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Bandymų įvardinti naująjį laiką netrūko, tačiau šiuo metu triumfuoja vienas – naujasis Šaltasis karas. Vėl pradedamos matyti senos įtampos, kai pasaulis buvo pasidalijęs į dvi priešiškas stovyklas, kai Rusija vis labiau save priešpastato Vakarams ir atvirai bando nustatyti savo įtakos sferą. Šaltojo karo (kad ir naujojo) analogija leidžia labai greitai ir paprastai paaiškinti, kas gi čia vyksta – tai, kas yra jau matyta, girdėta ir pažįstama, ar iš atminties, ar iš istorijos vadovėlių. Tik šįkart džiaugiamės, kad esame kitoje uždangos pusėje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pažįstamos analogijos suteikia aiškumą – nurodo aiškią priežastį, kaltininką (Putino režimą) ir sprendimo būdą (atsiribojimas, o dar geriau – siena). Tačiau tas aiškumas lygiai taip pat gali būti ir iliuzija, bėgimas nuo daug sudėtingesnio politikos pasaulio, kur ne visada pašalinus tiesioginį pavojaus šaltinį yra išsprendžiama problema.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ne, tai ne naujasis Šaltasis karas: čia nevyksta nauja ideologijų kova, čia pasaulis naujai neskyla į pirmą, antrą ar trečią, ir apskritai nieko ypatingai nauja mes čia negalime pamatyti. O negalime dėl to, kad situacija, kuri dabar susiklostė Ukrainoje ir Kryme, yra puikus įrodymas to, kaip netinkamai baigėsi Šaltasis karas. Jis baigėsi be „taikos sutarties&amp;quot;, triumfuojant, tačiau ne iki galo apsisprendus, ką daryti su jo palikimu. Krymas dabar tampa simboliu, svarbiausiu įvykiu po Šaltojo karo, parodžiusiu, kaip sunku užbaigti bet kokius karus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirmasis palikimas, žinoma, Rusija, kurios didžiausia bėda yra ji pati. Rusija su skaudžiomis ekonominėmis ir socialinėmis pasekmėmis išgyveno devyniasdešimtuosius. Ir per tą laiką, o ir vėliau jos lyderiai taip ir nesugebėjo surasti jokios kitos tvirtesnės atramos savo valstybės pasididžiavimui nei pergalę Antrajame pasauliniame kare ir sovietmečio pasiekimus, kuriuos sunaikino didžioji geopolitinė katastrofa. Ir, žinoma, nuolatos prisiminti priešus Vakaruose, nuolat spaudžiančius ir supančius jų šalį.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tai šalis, kurioje taip ir nesuprasta, kad sienos susitraukė ir kad pasaulis pasikeitė, kad sovietiniai žemėlapiai nebetinkami suprasti, kaip kinta pasaulis. Ir kad didžiosios valstybės statuso (bei taip trokštamos pagarbos) ne reikalauji, o jį užsitarnauji.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tačiau Šaltojo karo nepabaigė ir Vakarai. Šioje erdvėje visiems buvo aiškus nugalėtojas, o nugalėtojams visada tinka „pokario&amp;quot; status quo. Tarptautinė sistema atrodo stabili, tokia, kokia turi būti (be kele to nesisteminių veikėjų), o įvykę pokyčiai nekelia abejonių, nes praradimų nepatirta ir nepasitenkinimą jausti nėra dėl ko.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pergalė, žinoma, neturėjo reikšti, kad kažkaip itin švelniai reikėjo apsieiti su Rusija. Be to, dar puikiai prisimename, kad „terapijos&amp;quot; bandymų būta, ir itin brangių. 1990-ųjų pradžioje JAV ir Vokietija už reformas buvo davusi tiek paskolų, kad jos sudarė beveik pusę Rusijos BVP. Tad nesėkmė ne čia.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nesėkmė ar nenoras buvo kitur – nereformuotose ir tebeegzistuojančiose Šaltojo karo institucinėse struktūrose. Ir visų pirma – Jungtinių tautų Saugumo taryboje, institucijoje, turinčioje rūpintis pasaulio taika ir stabilumu, tačiau sukurtoje pagal didžiųjų valstybių norus ir dėl jų nepasitikėjimo viena kita. Penkių valstybių veto teisė Jungtines tautas padarė neveiksnia kolektyvinio saugumo organizacija Šaltojo karo metais, ji tik pusiau veiksni dėl to yra ir dabar.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ji sukurta taip, kad bet kokia jos reforma yra neįmanoma ir nebus padaryta iš vidaus. Ji negali priversi Rusijos elgtis pagal šiuolaikines normas (kaip negali, būkime sąžiningi, tai padaryti Kinija ar JAV). Jokia institucija, sukurta pagal tokią logiką, negalėtų. Kaip negali priversti viena kitos keistis ir didžiosios valstybės. Pasaulio politikos pokytis įmanomas tik institucijose, bet kitokiose, kuriose yra siekiama susitarimų.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinoma, tarp šitų dviejų polių atsiduriame mes. Turbūt mažai kam Lietuvoje reikia įrodinėti, jog mes nebaigėme savo Šaltojo karo, ir vis dar gyvename su gausybe baimių ir baubų. Ir Rusija čia tik vienas iš jų, paprastas, nes lengvai identifikuojamas ir aiškus, kiti, deja, reikalaujantys daug daugiau diskomforto ir atvirumo sau patiems. Mes tik džiaugiamės (ir pagrįstai) laimėję šioje karų loterijoje, retai išlįsdami toliau savo istorinių nuoskaudų ir susimąstydami, ogi kokio pasaulio mes iš tiesų norėtumėme. Ir ką mes galėtumėme padaryti dėl jo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nes Šaltasis karas taip ir nebuvo pabaigtas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Komentaras pirmą kartą pasirodė &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/d-jakniunaite-kodel-klysta-naujojo-saltojo-karo-pranasai.d?id=64321604" target="_blank" rel="noopener"&gt;Delfiuose.&lt;/a&gt;&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Paskui buvo išverstas į anglų kalbą &lt;a href="https://balticscholars.stanford.edu/?p=931" target="_blank" rel="noopener"&gt;Baltic Scholars for Ukraine&lt;/a&gt; tinklaraštyje&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Critical Security Studies in the 21st Century: Any Directions for Lithuanian Security Studies?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2014criticalsecuritystudies/</link><pubDate>Wed, 01 Jan 2014 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2014criticalsecuritystudies/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2014. “Critical Security Studies in the 21st Century: Any Directions for Lithuanian Security Studies?” &lt;em&gt;Lithuanian Annual Strategic Review&lt;/em&gt; 12: 33–52.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Gražina Miniotaitė. Vietoj išvadų</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/degutisjakniunaite2014grazinaminiotaite/</link><pubDate>Wed, 01 Jan 2014 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/degutisjakniunaite2014grazinaminiotaite/</guid><description>&lt;p&gt;Degutis, Algirdas, and Dovilė Jakniūnaitė, sud. 2014. &lt;em&gt;Gražina Miniotaitė. Vietoj išvadų&lt;/em&gt;. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija.&lt;/p&gt;
&lt;h2 id="pratarmė"&gt;Pratarmė&lt;/h2&gt;
&lt;p&gt;Šia straipsnių rinktine bandoma bent iš dalies padaryti tai, ko nespėjo pati jų autorė – Gražina Miniotaitė. Netikėta mirtis 2013 metų birželio 25-ąją paliko spragas ją pažinojusių ir mylėjusių žmonių gyvenimuose. Visi, turėję galimybę su ja bendrauti, prisimins ją kaip korektišką, draugišką ir konstruktyvią kolegę, kaip reiklią ir įdomią dėstytoją, kaip mielą bičiulę, kurios namai buvo atviri ilgiems ir turiningiems pokalbiams.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Didelę netektį patyrė ir Lietuvos socialinių bei humanitarinių mokslų bendruomenė. Gražina Miniotaitė buvo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, o paskutiniais metais – ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė. Ji taip pat buvo ilgametė Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Gražina Miniotaitė gimė 1948 m. Raseiniuose, vėliau gyveno Biržuose. Iš ten išvažiavo į Maskvos universitetą studijuoti filosofijos. Jį baigė 1971 m., sulaukė pasiūlymo studijuoti aspirantūroje. 1977 m. Maskvoje apgynė filosofijos daktaro disertaciją apie naująsias tendencijas amerikiečių moralės filosofijoje, daugiausia skirdama dėmesio dabar jau garsaus filosofo Johno Rawlso teisingumo teorijai. Grįžusi į Lietuvą, iki 1990 m. dėstytojavo tuometinėje LTSR mokslų akademijos Filosofijos katedroje, o nuo 1991 m. pradėjo dirbti Filosofijos ir sociologijos institute (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas). 1997–2005 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, nuo 2004 m. – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, nuo 2012 m. – Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. 1998–2001 m. buvo Atviros visuomenės kolegijos tutorė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kaip ilgametė Kopenhagos taikos tyrimų instituto bendradarbė (1995–2001), Gražina Miniotaitė bene labiausiai iš lietuvių užsienio politikos tyrėjų buvo „įsitinklinusi“ Europos tarptautinių santykių mokslininkų bendruomenėje, aktyviai dalyvavo tarptautinėse konferencijose, projektuose ir stažuotėse. Iš paskutiniosios Vašingtone buvo grįžusi tik 2013 gegužę.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ilgą ir vaisingą akademinę Gražinos Miniotaitės karjerą galima suskirstyti į trejetą tarpusavyje susijusių etapų. Pirmajam galima priskirti jos darbus politinės ir moralės filosofijos srityje, kuriais ji pradėjo savo akademinę karjerą. Nors juose daugiausia analizuojama amerikiečių moralės filosofija, jų idėjinis pagrindas yra Immanuelio Kanto deontologinė etika, naudojama kritiškai vertinant šiuolaikines etikos doktrinas, tarp jų – ir paties Rawlso teisingumo teoriją.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kitas svarbus Gražinos Miniotaitės veiklos etapas buvo neprievartinio pasipriešinimo idėjos analizė ir praktinė veikla šioje srityje pirmaisiais Nepriklausomybės metais, 1991–1995 m. vadovaujant visuomeninei organizacijai „Neprievartinio veiksmo centras“. Pati buvusi aktyvi Sąjūdžio dalyvė, ji siekė apibendrinti Lietuvos neprievartinio pasipriešinimo patirtį ir paaiškinti jo sėkmę. Tos sėkmės priežastis ji galiausiai susiejo su Kanto idėja apie moralės galią – tą, be kurios net pranašesnė fizinė jėga neturi galios. Ji argumentavo, kad pilietinis nepaklusnumas ir neprievartinis priešinimasis, nesuteikiant tironui dingsties į smurtą atsakyti smurtu ir pasinaudoti jėgos pranašumu, yra galinga politinės kovos priemonė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Gražinos Miniotaitės susidomėjimas šia idėja sustiprėjo analizuojant ir pasaulinę tokios kovos praktiką, pirmiausia – Mahatmos Gandhi’o veiklą Indijoje. Ji anksti susipažino su žymiausio neprievartos teoretiko amerikiečio Gene’o Sharpo darbais, o vėliau – ir su juo pačiu Alberto Einsteino institute. Šis institutas išleido jos monografiją &lt;em&gt;Nonviolent Resistance in Lithuania: A Story of Peaceful Liberation&lt;/em&gt; (Cambridge, 2002) anglų kalba. Svarbu, kad jau anksčiau ši buvo publikuota mandarinų kalba Taivane.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Gražinos pastangomis su neprievartinio pasipriešinimo idėja anksti susipažino pirmasis Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius ir kiti Krašto apsaugos departamento pareigūnai. Kai kurie šios idėjos elementai buvo įtraukti į Valstybės gynybos strategiją. Prie neprievartinio pilietinio pasipriešinimo tyrimų Gražina Miniotaitė grįžo ir paskutiniais metais. Tačiau jos pradėta knyga liko neparašyta.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Galiausiai trečiasis Gražinos Miniotaitės veiklos etapas yra neatsiejamas nuo Lietuvos tarptautinių santykių disciplinos radimosi ir stiprėjimo. Būtent jos dėka Lietuvoje atsirado ir išpopuliarėjo konstruktyvistiniai tyrimai ir „saugumizavimo“ teorija. Nuosekliai remdamasi kantiškąja nuostata, atmetančia nekvestionuojamą socialinės tikrovės kategorizaciją, savo tyrimais ji skatino mąstyti apie Lietuvos ir trijų Baltijos valstybių tapatybės ir užsienio bei saugumo politikos ryšį, kolektyvinės tapatybės kūrimo iššūkius, saugumo politikos vaidmenį valstybės gyvenime.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Gražinos Miniotaitės supratimu, Baltijos valstybes galima palyginti su savotiška istorijos laboratorija, kur modernybės ir postmodernybės kultūrų sandūroje formuojasi ir yra išmėginami nauji tarptautinės politikos principai. Analizuodama saugumo diskursą ir tautinio tapatumo konstravimo procesus, ji stengėsi laikytis kontekstinio ir istorinio požiūrio į tapatybės formavimąsi. Savo saugumo ir užsienio politikos tyrimais ji parodė, kaip Lietuvos diskursyvinėje erdvėje atsiskleidžia įtampa tarp tautinės valstybės tapatybės konstravimo ir integracinių užsienio politikos praktikų bei kaip Lietuvos tapatybė konstruojama saugumizuojant (desaugumizuojant) tarptautinės aplinkos veikėjus per Rytų ir Vakarų priešpriešą, per nuolatinius bandymus tapti „tikrosios“ Europos dalimi. Šios jos tyrimų išvados jau yra tapusios Lietuvos užsienio politikos analizės aksiomomis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Užbaigti visų pradėtų darbų ir susisteminti jau padarytų Gražina Miniotaitė nespėjo. Sudarydami rinktinę, siekėme sudėti reikšmingiausius ir įdomiausius tekstus, kurie iki šiol buvo išsibarstę po įvairius žurnalus ir knygas. Atrinkome aštuonis straipsnius, kurie perteikia jos akademinio darbo visumą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tekstus suskirstėme į keturias dalis. Pateiktieji pirmojoje („Kanto komentarai“) nagrinėja Kanto įtaką šiuolaikinei moralės filosofijai bei teisingumo sampratai. Antroji dalis („Pilietinis nepaklusnumas“) pristato pilietinio nepaklusnumo teorijos apmatus bei šios idėjos raišką Lietuvos gynybos politikoje. Trečioji („Konstruktyvistiniai užsienio politikos tyrimai“) yra skirta konstruktyvistiniams Lietuvos ir Baltijos valstybių saugumo ir užsienio politikos tyrimams. Čia įtraukėme patį ankstyviausią straipsnį, kuris buvo publikuotas tik kaip darbinis tekstas (working paper): jis ne tik atskleidė bei pagrindė konstruktyvistines nuostatas, bet jau tada, 2000-aisiais metais, suformulavo Lietuvos integracinę dilemą, lydinčią šalį iki pat šių dienų. Kituose šios dalies straipsniuose mėginama suvokti trijų Baltijos valstybių tapatybių ir jų užsienio politikos įtampas bei transformacijas ES integracijos kontekste. Į ketvirtąją dalį („Kariuomenės studijos“) įtraukėme vieną paskutiniųjų Gražinos Miniotaitės straipsnių, skirtų naujausiai jos tyrimų sričiai – kariuomenės studijoms. Šiame straipsnyje įvertinama Lietuvos kariuomenės raida bei pristatomas kariuomenės įvaizdžio tyrimas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dėkojame Gediminui Vitkui, sumaniusiam šią rinktinę, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijai, suteikusiai finansavimą, redaktorei Rimai Bertašavičiūtei, kruopščiai sutvarkiusiai visus tekstus, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto darbuotojams Indrei Jovaišytei, Vytautui Peciukoniui, Žymantei Trakelytei, pagelbėjusiems dideliais ir mažais darbais.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Sudarytojai&lt;/strong&gt;&lt;br&gt;
Vilnius, 2014 m. kovas&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kritinės saugumo studijos XXI amžiuje: kur kreipti Lietuvos saugumo politikos tyrimus?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2014kritinessaugumostudijos/</link><pubDate>Wed, 01 Jan 2014 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2014kritinessaugumostudijos/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2014. “Kritinės saugumo studijos XXI amžiuje: kur kreipti Lietuvos saugumo politikos tyrimus?” &lt;em&gt;Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2013-2014&lt;/em&gt; 12: 31–49.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Lithuania at the United Nations Security Council: Strategy or Accident?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaitemiglinaite2014lithuaniaun/</link><pubDate>Wed, 01 Jan 2014 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaitemiglinaite2014lithuaniaun/</guid><description>&lt;p&gt;Miglinaitė, Raimonda, and Dovilė Jakniūnaitė. 2014. “Lithuania at the United Nations Security Council: Strategy or Accident?” &lt;em&gt;Lithuanian Foreign Policy Review&lt;/em&gt; 32: 33–48.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Ar kas bijo Aleksėjaus Navalno?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-navalna/</link><pubDate>Sat, 17 Aug 2013 15:27:36 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-navalna/</guid><description>&lt;p&gt;Mano atsakymai į keletą klausimų apie Aleksėjų Navalną „Vilniaus dienai&amp;quot; (rugpj. 17 d.). Veikėjas, kuriam dar teks skirti gerokai daugiau dėmesio.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;A. Navalnas, atrodo populiarus Rusijoje. Ar dėl to, kad akcentuoja nacionalizmą ir kovą prieš korupciją, kas daugeliui rusų – „prie širdies&amp;quot;?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kol kas neskubėčiau kalbėti apie Aleksėjaus Navalno populiarumą visoje Rusijoje. Po nuosprendžio jo byloje Levados centro padaryta apklausa rodė, kad jo bylą atidžiai stebėjo ne daugiau nei penki procentai apklaustųjų, o žinojo, apie ką klausiama, mažiau nei trečdalis. Spėjama, kad už jį prezidento rinkimuose galėtų balsuoti maždaug keturi penki procentai rinkėjų. Žinoma, jo populiarumas ir žinomumas Maskvoje, kur Navalnas šiuo metu dalyvauja mero rinkimuose yra gerokai didesnis. Komentatoriai dažniausiai sutinka, kad jo pagrindiniai rėmėjai yra didžiųjų miestų besiformuojanti ir kol kas nedidelė vidurinioji klasė. Tačiau kol kas tenka pripažinti, kad A.Navalnas dar neperžengė tos ribos, po kurios jis galėtų būti laikomas rimta politine jėga, galinčia mesti iššūkį dabartiniam isteblišmentui.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Ar matote šiame opozicijos judėjime ir konkrečiai A. Navalno asmenyje potencialą vieną dieną mesti iššūkį Kremliui?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;A. Navalnas iš tiesų šiuo metu atrodo tampa vis ryškesniu Rusijos opozicijos veidu. Potencialo pritraukti didesnes mases šis opozicionierius turi. Charizmatiškas, atkaklus, energingas, kovojantis su korupcija, pasisakantis prieš imigrantus, ypač iš Kaukazo ir Centrinės Azijos, raginantis mažinti valstybės aparatą – šis rinkinys, leidžiantis Navalną vadinti dešiniuoju populistu, yra patrauklus ir suprantamas Rusijos sąlygomis. Šalyje, kur apie šešiasdešimt procentų linkę pritarti šūkiui „Rusija rusams&amp;quot;. Šis opozicionierius neslepia savo ambicijų, yra pasakęs, kad sieks kandidatuoti prezidento rinkimuose, dabar meta iššūkį administracijos atstovui Maskvoje ir vis drąsiau ir drąsiau atakuoja pilkuosius Rusijos valstybės kardinolus, kalbėdamas apie jų nemoralumą, godumą ir veidmainystę.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kiek šiam jo potencialui bus leista išsiplėtoti, deja, labai smarkiai priklausys nuo dabartinės Rusijos valdžios ir jos pasiryžimo su juo susitvarkyti laipsnio. O susidorojusi ji jau yra ne su vienu, bandžiusiu mesti jai iššūkį.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kodėl A. Navalnas buvo sulaikytas, juk taip Kremlius tik padidino šio opozicijos veikėjo populiarumą?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;A.Navalno teismo procesas buvo ir yra politinis. Ir tiesą sakant nieko neturėjo nustebinti nei tai, kad jis buvo pripažintas kaltu, nei tai, kad buvo nuspręsta skirti bausmę įkalinant jį. Reikia taip pat suvokti, kad jo byla nėra vienintelė, kai bandoma susidoroti su opozicija, ryškiai pradėjusia formuotis po 2011 m. Dūmos rinkimų ir juos lydėjusių protestų. Po prezidento rinkimų V.Putino sistema labai aiškiai parodė, kad ji nėra linkusi toleruoti masinių protestų toliau ir yra aiškiai pasiryžusi taikyti griežtas sankcijas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Šiuo metu Navalnas nėra sulaikytas ir dalyvauja Maskvos mero rinkimuose. Rinkimuose, kurių jis tikrai negali laimėti, tačiau kuriems jis yra reikalingas. Visų pirma tam, kad legitimizuotų tikėtiną naująjį merą – Sergėjų Sobianiną. Tačiau ar jie padės pačiam Navalnui išvengti kalėjimo ir užmaršties? Tai gali pasakyti tik laikas ir V.Putinas.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Trumpai apie opoziciją Rusijoje</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-opozicija-rusijoje/</link><pubDate>Sat, 17 Aug 2013 15:23:57 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-opozicija-rusijoje/</guid><description>&lt;p&gt;Liepos viduryje „Kauno dienos&amp;quot; žurnalistas Julijanas Gališanskis paklausė maždaug taip: „ar Rusijai pavyko teismais ir naujais įstatymais numalšinti protesto judėjimą, ar dabar matome tik laikiną štilį, o galbūt atvirkščiai – griežtos valdžios priemonės tik dar labiau kurstys visuomenės pasipriešinimą?&amp;quot;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Klausimą mintyse persiformulavau į kiek kitokį – kokios opozicijos Rusijoje perspektyos? Parašiau štai ką:&lt;/p&gt;
&lt;blockquote class="border-l-4 border-neutral-300 dark:border-neutral-600 pl-4 italic text-neutral-600 dark:text-neutral-400 my-6"&gt;
&lt;p&gt;Kelis mėnesius vykstantis teismo procesas prieš Aleksėjų Navalną neabejotinai rodo, kad šis erzina Rusijos valdžią. Sąmoningai provokatyvus ir kategoriškas, pastaruoju metu įsitvirtinantis kaip vienas aiškiausių opozicijos lyderių ir veidų, Navalnas pavasarį pareiškė, jog ketina dalyvauti prezidento rinkimuose, ir visiškai neseniai buvo užregistruotas Maskvos mero rinkimuose. Jis yra vienas aktyviausių opozicionierių, kurio štabas išmaniai išnaudoja Rusijos valdžios tiesmukus veiksmus kovojant su juo. Jo teismas susilaukė daug viešumo, baigiamoji kalba teisme internete peržiūrėta daugybę kartų, vaizdai su policijos bandymu jį sulaikyti irgi pasklido plačiai ir pagal paskutines apklausas mažiau nei ketvirtadalis mano, jog kaltinimai jam yra pagrįsti. Tad labai tikėtina, jog teismo procesas jį pavers arba kankiniu, arba herojumi. Ir taip tik sustiprins jo pozicijas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tačiau ar šis procesas ir jo veikla kaip nors pagelbės Rusijos opoziciniam judėjimui ir galėtų prisidėti prie politinių permainų? Pirmiausia būtina suvokti, kad artimiausiu metu sunku tikėtis tokių intensyvių protestų, kokie vyko 2012 m. pirmąjį pusmetį. Opozicija ir protestų organizatoriai natūraliai turėjo pereiti į kitokią stadiją: tapti organizuotesne, labiau koordinuota, dirbti daugiau nematomo mobilizuojančio darbo ir pagaliau turėti kokį aiškesnį tikslą nei nuversti Putiną. Rusijos sąlygomis tai nėra lengva užduotis ir opozicija nėra tokia vieninga bei efektyvi kaip norėtųsi. Jai, žinoma, kliudo ir pati Rusijos valdžia, pradėjusi teismus prieš protestuotojus, sugriežtinusi teisinę bazę. Kiek rezultatyvūs šie veiksmai suprasime galbūt artėjant tik kitiems rinkimams. Navalno teismo atveju, matyti, kad buvo persistengta ir itin tiesmukai pademonstruotas noras juo atsikratyti. Tad simbolinė pergalė pasiekta. Tačiau pats didžiausias ir kol kas neatsakytas klausimas yra – ar šias pergales mato tik atidūs ir suinteresuoti stebėtojai, ar šios žinios nukeliauja toliau į pasyvią, nors ir nepatenkintą gyventojų dalį ir stiprina jos nepasitenkinimą valdžia. Kol kas panašu, kad audra vyksta tik stiklinėje.&lt;/p&gt;
&lt;/blockquote&gt;
&lt;p&gt;Internetinio įrodymo neturiu, tikiu, kad tokia žinutė ir pasirodė.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Dar vienas politologo komentaras</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/dar-vienas/</link><pubDate>Sun, 27 Jan 2013 19:34:33 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/dar-vienas/</guid><description>&lt;p&gt;Naujasis Seimo pirmininkas &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vgedvilas-reikia-derinti-santykius-su-rusija-ir-pasirupinti-savo-zmonemis.d?id=60355799" target="_blank" rel="noopener"&gt;truputį nušnekėjo apie užsienio politiką&lt;/a&gt;. BNS nebūtų BNS, jei nepasiteirautų politologų nuomonės (&lt;a href="http://web.vu.lt/tspmi/d.jakniunaite/politologes-klausia-politologe-atsako/" target="_blank" rel="noopener"&gt;kaip kad jie tai daro&lt;/a&gt;).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Šįkart pasiteiravo manęs ir kolegos Arūno Molio. Cituoju, žinoma, tik save.&lt;/p&gt;
&lt;blockquote class="border-l-4 border-neutral-300 dark:border-neutral-600 pl-4 italic text-neutral-600 dark:text-neutral-400 my-6"&gt;
&lt;p&gt;Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) dėstanti Dovilė Jakniūnaitė BNS sakė, kad su V.Gedvilo išsakyta mintimi, jog reikia turėti gerus santykius su kaimynais, sunku ginčytis. Tačiau, pasak jos, nuolat reikia klausti, „kokia kaina bus bendradarbiaujama&amp;quot;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;„Jei stebime pastaruosius 20 metų, kaip vystosi santykiai su Rusija, buvo labai mažai dienų, kai Rusija rodė norą būti geranoriška ar supratinga Lietuvos atžvilgiu. To niekada negalima užmiršti ir klausimas, kiek apskritai galima pasitikėti kita puse. Turėti gerus santykius reikia ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos noro&amp;quot;, – sakė TSPMI atstovė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pasak D.Jakniūnaitės, idėja dėl santykių su Rusija perkrovimo yra oficiali Vyriausybės pozicija, tačiau V.Gedvilas „neturi daug patirties kalbėdamas apie užsienio politiką arba ją darydamas&amp;quot;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;„Paprastas pavyzdys iš jo kalbos – jis sako, kad NATO yra NATO ir čia nereikia kišti Rusijos. Čia yra žmogaus, kuris tik paviršutiniškai gilinasi į užsienio ir tarptautinės politikos klausimus, kalbėjimas. Aš manau, jis yra žmogus, kuris nevisiškai išmano kai kurias realijas. Rūpintis &lt;a href="http://www.delfi.lt/temos/lietuvos-uzsienio-politika" target="_blank" rel="noopener"&gt;Lietuvos užsienio politika&lt;/a&gt; nėra tiesioginė Seimo pirmininko funkcija. Šiuo atveju galbūt reikėtų tai palikti žmonėms, kurie tiesiogiai už tai atsakingi&amp;quot;, – teigė ji.&lt;/p&gt;
&lt;/blockquote&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/politologai-apie-vgedvilo-pasisakyma-del-rusijos-draugisku-santykiu-negalima-gristi-nuolaidziavimu.d?id=60363041" target="_blank" rel="noopener"&gt;Galima ir visą komentarą perskaityti Delfiuose.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Iš tiesų sunku tokius pašnekėjimus kaip nors išmintingai pakomentuoti. Nesakysi, kad labai nusišnekėjo, bet neišmanymą pademonstravo. Negali nesutikti, kad nereikia gerų santykių, bet sunku kaip nors sureaguoti, kai vienintelis dalykas, kurį siūloma – „galvoti apie žmones&amp;quot;. Tas abstraktaus „žmogaus&amp;quot; kultas apskritai smarkiai purto, o kai supranti, kad už to daugiau tikrai nieko nėra, dar liūdniau darosi.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Po savo nuomonės išsakymo, dar kurį laiką mąsčiau – o kam p. V.Gedvilui iš viso reikėjo pasisakyti? Vienintelis paaiškinimas – žmogiška tuštybė. Kad jau „Svoboda&amp;quot; paprašė, nejaugi atsisakysi? Atrodytų, politikoje ne pirmos dienos, o tokios klaidos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Paskui, „damage control&amp;quot; darbu užsiiminėjo ir &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/abutkevicius-nereikia-atsukti-nugaros-nei-rusijai-nei-jav.d?id=60373943" target="_blank" rel="noopener"&gt;Ministras pirmininkas&lt;/a&gt; (išsisukinėdamas) ir &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/llinkevicius-nera-bandoma-dirbtinai-atitolinti-amerika-ir-priartinti-rusija.d?id=60382223" target="_blank" rel="noopener"&gt;Užsienio reikalų ministras&lt;/a&gt; (diplomatiškai). O kaip čia tas dujas mes galime gauti aiškino &lt;a href="http://verslas.delfi.lt/energetika/lietuva-gali-prisijungti-prie-jav-duju.d?id=60437301" target="_blank" rel="noopener"&gt;Romas Švedas&lt;/a&gt;. Tad galų gale visiškai į sveikatą viskas išėjo.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Trumpas pasirodymas „Kauno dienoje” apie „kaprizingąją Rusiją”</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kaprizinga-rusija/</link><pubDate>Sun, 27 Jan 2013 19:14:35 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kaprizinga-rusija/</guid><description>&lt;p&gt;Po ilgesnės pertraukos vėl išspaudžiau šį bei tą apie Rusiją – &lt;a href="http://kauno.diena.lt/naujienos/uzsienis/ka-pasauliui-atne-e-drakonas-ir-ka-atne-gyvate-469226" target="_blank" rel="noopener"&gt;pačiame metų gale „Kauno dienoje&amp;quot;&lt;/a&gt; (berods gruodžio 29 d. numeryje), paklausta Valentino Beržiūno.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pažyminys „kaprizingoji&amp;quot; ne mano sugalvotas, bet kodėl gi ne. Galima ir taip. Apie beveik bet kurią valstybę galima ir taip. O rašiau štai ką:&lt;/p&gt;
&lt;blockquote class="border-l-4 border-neutral-300 dark:border-neutral-600 pl-4 italic text-neutral-600 dark:text-neutral-400 my-6"&gt;
&lt;p&gt;Protestai po Dūmos rinkimų, aukščiausių vadovų rokiruotė ir naujos išrinktos valdžios kontroversiški sprendimai sutvirtinti valdžią buvo bene svarbiausi įvykiai, žymėję 2012 m. politinį gyvenimą Rusijoje. Dar 2011 m. pabaigoje iš karto po Dūmos rinkimų prasidėję protestai pirmą metų pusmetį įgavo pagreitį ir sugebėjo mobilizuoti iki tol neįsivaizduotą skaičių maskviečių. Jie parodė, kad jau bent keliuose didžiuosiuose miestuose formuojasi kritiškų ir, svarbiausia, aktyvių gyventojų dalis, nenorinti taikytis su esamo politinio elito dominavimu.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kita vertus, pamatėme, kaip sunku išlaikyti mobilizuotas mases ir protestuotojus suburti į ilgalaikį socialinį judėjimą. Todėl jau antrą metų pusę aktyvizmo, taip pat optimizmo, kad kas nors gali keistis, banga nuslūgo. Tačiau socialinis aktyvumas išgąsdino Rusijos vadovus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Padaryta ir pozityvių sprendimų – sugrąžinti gubernatorių rinkimai, rodant norą kiek atpalaiduoti stiprėjusią valdžios vertikalę. Tačiau kiti Rusijos valdžios veiksmai kėlė daugiau abejonių ir rodė ryžtą kovoti tiek su vidaus, tiek su išorės kritikais. Tarp tokių sprendimų reikia paminėti įstatymą dėl „užsienio agento&amp;quot; statuso, kurį gavo nevyriausybinės organizacijos, gaunančios paramą iš užsienio, įstatymą dėl tėvynės išdavystės priėmimo, įvestas didžiules baimes protestuotojams, „Pussy Riot&amp;quot; bylą ir pagaliau paskutinį „perliuką&amp;quot; – „anti-Magnitskio įstatymą&amp;quot;, uždraudžiantį JAV piliečiams įvaikinti Rusijos vaikus. Tad 2012 m. Rusijoje matėme, kaip jos politinis elitas vis atkakliau ir griežčiau bando įrodyti ir parodyti savo valdžią tikėdamasis, kad per pastaruosius metus suaktyvėjusi gyventojų dalis sugrįš prie savo kasdienių rūpesčių ir nepasitenkinimą valdžia reikš tik privačiuose pokalbiuose.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kalbėti apie Lietuvos ir Rusijos santykių lūžius 2012 m. yra sunku. Abi šalys demonstravo nesuderinamas pozicijas, iš esmės nebuvo jokio kalbėjimosi. Rusijos gyventojų sąmonėje Lietuva ir toliau lieka viena priešiškiausių valstybių. O Lietuvoje Rusija ir toliau išlieka pagrindiniu vidinių politinių kovų „baubu&amp;quot; ir įrankiu. Šiame kontekste su intriga galime laukti 2013 m., kuriais pažadėtas dvišalių santykių „perkrovimas&amp;quot;. Turint mintyje jau įsigalėjusius stereotipus bei Rusijos nelankstumą ir nenusiteikimą daryti nuolaidų Lietuvai, pokyčius žadėjusių socialdemokratų laukia milžiniškas iššūkis.&lt;/p&gt;
&lt;/blockquote&gt;</description></item><item><title>Baltijos valstybės ir Rusija: liminali dvišalių santykių būsena</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2013bvirrusija/</link><pubDate>Tue, 01 Jan 2013 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2013bvirrusija/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2013. “Baltijos valstybės ir Rusija: liminali dvišalių santykių būsena.” &lt;em&gt;Politologija&lt;/em&gt; 71: 21–45.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Tarptautinės bendruomenės struktūra</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/tarptautines-bendruomenes-struktura/</link><pubDate>Sat, 01 Sep 2012 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/tarptautines-bendruomenes-struktura/</guid><description>&lt;p&gt;VU TSPMI Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro programos dalykas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dėsčiau 2007–2012 m.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>H. Morgenthau lietuviškai</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/morgenthau/</link><pubDate>Fri, 31 Aug 2012 16:12:57 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/morgenthau/</guid><description>&lt;p&gt;Bent šešis 2011 metų mėnesius atidaviau H.Morgenthau knygos „Politika tarp valstybių“ („Politics among Nations“) akademiniam ar specialiajam redagavimui.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kad jau prisidėjau prie leidybos, tai mačiau ir prasmę bent šiek tiek pristatyti patį šiaip jau besidomintiems akademiniais tarptautinių santykių tyrimams gerai pažįstamą žmogų ir lietuviškai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad jakniunaite-apie-morgentau.pdf
siūlau skaityti &amp;ldquo;uploads/jakniunaite-apie-morgentau.pdf&amp;rdquo; &amp;ldquo;newtab&amp;rdquo; mano parašytą įvadinį knygos skyrių, o paskui jau ir
.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Eilinį kartą apie Rusiją, ir apie mus, aišku</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-rusija-ir-mus/</link><pubDate>Sun, 26 Aug 2012 13:05:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-rusija-ir-mus/</guid><description>&lt;p&gt;Kažkada birželio vidury Vladimiras Laučius paprašė atsakyti į keletą klausimų. Atsakiau. Palaukus jam išėjo &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kas-baisiau-rusija-ar-mes-patys.d?id=58986363" target="_blank" rel="noopener"&gt;toks keistas straipsnis-kratinys&lt;/a&gt;. Prisipažįstu, perskaičius bendros idėjos nesupratau. Nusprendžiau, kad apie Bugajskį kokio konteksto norėjosi, tai ir pridėjo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad, kad išmintis nepasimestų, o ir kad būtų aišku, nuo ko pradėjau ir iš kur tas mintis paėmė, įdedu savo pilnus atsakymus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;1 klausimas. Ar Eurazijos projektas turi šansų ir jei taip, tai kuo tai gresia ES?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Eurazijos sąjunga nėra pirmasis Rusijos integracinis projektas regione. NVS buvo gerokai ambicingesnis, bet vis tiek galų gale tik formalus darinys, taip ir nesugebėjęs išplėtoti kokios nors aiškesnės bendro buvimo vizijos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Eurazijos sąjunga kol kas yra tik trijų valstybių muitų sąjunga, be Rusijos čia mes matome dvi įprastas tokių projektų palaikytojas – Baltarusiją ir Kazachstaną. Ar yra daugiau kandidačių, trokštančių ten prisijungti?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kol kas vargu: likusios Vidurio Azijos valstybės kiekviena dėl skirtingų priežasčių plėtoja atsargius santykius su Rusija. Armėnija, nors ir laikoma pakankamai prorusiška irgi vis labiau bando atitolti. Kai kas mano, kad Ukraina yra tai prizas, kurio Rusija siekia šia savo sąjunga ir būtent jos aktyvus įsitraukimas tikrai galėtų suneraminti kaimynus vakaruose. Nepaisant dabartinės įtampos tarp ES ir Ukrainos, toks pastarosios posūkis kol kas atrodo mažai tikėtinas. Juo labiau, kad Eurazijos sąjungos idėja visų pirma buvo V.Putino priešrinkiminis bandymas priešpastatyti save Medvedevo Europos saugumo architektūros idėjai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad šis bandymas yra, viena vertus, siekis atsiriboti nuo ankstesnės idėjos, kita vertus – parodyti, kad Rusija nori ir gali įgyvendinti savo projektus viena. Kol kas toks pareiškimas nekelia grėsmės labiau nei kiti Rusijos veiksmai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;2 klausimas. Ar įmanoma „mentališkai&amp;quot; grąžinti Lietuvą į buvusią SSRS erdvę, formaliai paliekant ją Euroatlantinėse struktūrose (laikinai)? Energetinio saugumo taip ir neužsitikrinome, rusų popsas užgožė LT televizijas, rusų televizijų kalbos apie „Europos saulėlydį&amp;quot; skamba vis įtaigiau.&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kad Rusijos televizija gali būti įtaigi, mes žinome, tačiau, kiek ji žino geriau už kitus ar ką ji turi mintyje kalbėdama apie „saulėlydį&amp;quot;, sunku aiškiai suprasti. Šiaip ar taip tai ne pirmas ir ne antras nuosmukio skelbimas, tad esu tikra, kad ir po šio Europa nedings. Kokia ji bus, kokį vaidmenį pasaulio politikoje ji vaidins, čia jau kitų diskusijų klausimas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dėl Lietuvos. Jei tam tikros pop muzikos populiarumas būtų priklausomybės „mentalinei&amp;quot; erdvei kriterijus, tai mes amerikietiškajai (anglosaksiškai?) erdvei priklausytumėme ne mažiau nei rusiškai. Energetinių išteklių šaltinis šiame kontekste irgi nėra itin reikšmingas – jis automatiškai mąstymo pobūdžio ir vertybinio pasirinkimo nelemia. Be to, ir pati grįžimo į sovietinę erdvę idėja neaiški – praėjo daugiau nei dvidešimt metų nuo TSRS žlugimo, tiek visa erdvė, tiek kiekviena valstybė atskirai pasikeitė ir kiekviena savaip nutolo nuo istorinio laiko. Tačiau nuorodos į tą laikmetį vis daromos, darant prielaidą, kad jos savaime suprantamos, visiems vienodos ir nekintančios. Tiesiog apeliacijos į sovietmetį uždeda lyg ir savaime suprantamą, tačiau iš tikrųjų tuščią, nors ir negatyvią etiketę, ir neleidžia suvokti, dėl ko iš tikrųjų verta nerimauti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Mano nuomone, daug svarbiau kalbėti apie tai, kad Lietuvoje atsiranda vis garsesnių balsų, kalbančių apie kažkokį ypatingą Lietuvos kelią ir dalią, apie tai, kad žmogaus teisių idėja yra „kišama&amp;quot;, kad valstybė turi teisę nurodyti, kas yra vertybė, kieno gyvenimas yra geresnis, kad suverenitetas yra aukščiau visko, net pagarbos žmogui, ar kad tolerancija ir bandymas kalbėtis ir susitarti dėl bendro buvimo taisyklių yra nereikalingas, „vakarietiškas&amp;quot; produktas. Ar tai „grįžimas&amp;quot;? Nežinau. Greičiau kol kas dar ne itin sėkmingas bandymas sukurti uždarą, svetimų besibijančią ir savų žmonių negerbiančią tautą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;3 klausimas. Ar Lietuva apskritai vis dar bus svarbi pačiai ES, antai Vokietijai, jei Europą toliau krės krizė, kurios galą mato gal tik didžiausi optimistai?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Lietuva bus svarbi ES-ai tiek kiek jai pačiai bus svarbi Europos Sąjunga. ES buvo ir yra politinis, vertybinis, ideologinis projektas, kuris neįmanomas be ją sudarančių valstybių narių ir būtent dėl to mąstyti, kad ES gali nereikėti kurios iš narių, reiškia kalbėti apie jos pačios norą nebebūti. Tačiau žinoma, nereikia galvoti, kad narystė pati savaime Lietuvą padarys svarbia, girdima ar reikšminga – ir čia jau kita, buvimo tarptautinėse institucijose, realybė, kur irgi reikia dirbti, norint ką nors gauti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;O Vokietija? Ant jos dabar laikosi ES, tad šiuo metu jai tik geriau, kad dar yra daugiau mažiau ramiai besitvarkančių, problemų nekeliančių valstybių narių.
O krizė kada nors vis tiek baigsis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Na, ir galų gale &amp;ldquo;istorinis&amp;rdquo; momentas – &lt;a href="https://www.jakniunaite.lt/wp-content/uploads/2012/08/dovile_delfis_2012_06_25.png" target="_blank" rel="noopener"&gt;tapti dienos sakiniu delfiuose&lt;/a&gt; (ačiū sesei Audronei, nusprendusiai taip mane išlaikyti istorijoje).&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Šiuolaikinės Rusijos tapatybės paieškos ir politinė praktika, 1990–2010 m.</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/rusijos-tapatybes-paieskos/</link><pubDate>Fri, 01 Jun 2012 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/rusijos-tapatybes-paieskos/</guid><description>&lt;p&gt;Projektas „Šiuolaikinės Rusijos tapatybės paieškos ir politinė praktika, 1990–2010 m.“ vykdytas pagal Lietuvos mokslo tarybos Mokslininkų iniciatyvų projektų programą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2011–2012 m.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; projekto vadovė.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Politologės klausia, politologė atsako</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/politologes-klausia-politologe-atsako/</link><pubDate>Fri, 11 May 2012 10:57:07 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/politologes-klausia-politologe-atsako/</guid><description>&lt;p&gt;Keistas, žinoma, tas Delfių ar BNS įprotis pradėti straipsnį &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/politologe-rusijos-elgesys-su-baltijos-salimis-liks-abejingas-ir-siek-tiek-provokatyvus.d?id=58662643" target="_blank" rel="noopener"&gt;„Politologė (-as): …&amp;quot;&lt;/a&gt;, labai jau iš aukštybių nuomonė atrodo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirmadienį kažkaip sujudo žurnalistai – Putinas oficialiai valdžioje, Sarkozy dings iš politinės arenos, graikai išsirinko nei šį, nei tą – ir to sujudimo dalis teko ir man. Naujienos šiaip jau didelės nėra ir nebuvo, bet kad jau paklausė, &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/politologe-rusijos-elgesys-su-baltijos-salimis-liks-abejingas-ir-siek-tiek-provokatyvus.d?id=58662643" target="_blank" rel="noopener"&gt;atsakiau&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kartojau ir kartosiu: santykių su Rusija toks valdžios (ne)pasikeitimas Rusijoje, o tuo labiau Lietuvoje neatgaivins, neišgelbės ir visaip kitaip nepakeis. Tam reikia kažko kita. Ko? Va čia jau įdomesnis klausimas. Ilgesniam pamąstymui.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Apie moteris politikoje</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/moterys-politikoje/</link><pubDate>Fri, 09 Mar 2012 21:57:54 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/moterys-politikoje/</guid><description>&lt;p&gt;Paraginta &lt;a href="http://www.janeliunas.lt/" target="_blank"&gt;kolegos Tomo&lt;/a&gt; parašiau komentarą apie Lietuvos moteris politikoje IQ Economist žurnalui. Kovo 8 d. proga redaktoriai nusprendė paskleisti mano išmintį &lt;a href="https://web.archive.org/web/20120504064506/http://iq.lt/komentarai/moterys-lietuvos-politikoje-kas-laimi-2/" target="_blank"&gt;savo portale&lt;/a&gt;. Belieka tik skleisti toliau.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Man tikrai keista ir naivi atrodė ta mada, gal kokius 2009 m. prasidėjusi, džiaugtis mūsų pažanga ir moterų iškilimu, apie tai ir parašiau. Liūdna, bet šiuo atveju skeptiška pozicija yra ir realistinė pozicija, ir bus dar gana ilgą laiką.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Arba cituojant save:&lt;/p&gt;
&lt;blockquote class="border-l-4 border-neutral-300 dark:border-neutral-600 pl-4 italic text-neutral-600 dark:text-neutral-400 my-6"&gt;
&lt;p&gt;Kelios moterys viršuje nekeičia moterų vietos politikoje, kai į kasdienę politiką neįsitraukia daugiau moterų. Kaip nekeičia situacijos ir tai, kad iš 26 Seimo narių moterų tik viena artikuliuotai kalba apie moteris ir jų padėtį visuomenėje bei būtinybę kažką keisti, o kalbos apie ekonominę lyčių lygybę ir smurto prevenciją namuose tampa kone feministinio kalbėjimo išraiška.&lt;/p&gt;
&lt;/blockquote&gt;
&lt;p&gt;Mums reikia politiko ar politikės, pasakančio(s) garsiai ir rišliai, kad yra problema. Reikia, kad tai taptų politine problema, nes mes juk sprendžiame tik jas, ar ne?&lt;/p&gt;
&lt;hr&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Pastaba (2026-09-15): Tomą Janeliūną dabar galima rasti
.&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Baltic States—Three States, but No Region</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2012balticstatesthreestates/</link><pubDate>Sun, 01 Jan 2012 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2012balticstatesthreestates/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2012. “Baltic States—Three States, but No Region.” &lt;em&gt;Baltic Rim Economies&lt;/em&gt;, no. 4: 56.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Mėgėjiška kaimynystės antropologija ir truputis užsienio politikos</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kaimynystes-antropologija/</link><pubDate>Fri, 16 Dec 2011 15:22:23 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kaimynystes-antropologija/</guid><description>&lt;p&gt;Ar nepradėjote juoktis, kai iš neturėjimo ką veikti pirmą valandą nakties stebėjote balsavimą Eurovizijoje? Mat ką tik graikai dvylika balų paskyrė Kiprui, o šis lygiai taip pat jiems dosniai atsilygino? Ar dar kartą pastebėjote, kaip puikiai kaimynus ir geografiją išmano skandinavai, Balkanų valstybės, na, ir visa vidurio ir pietryčių Europa?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kuris iš mūsų negirdėjo prancūzo, džiaugsmingai pasakojančio anekdotus apie beviltiškus belgus, ar esto, besišaipančio iš lėtapėdžių suomių, nekalbant jau apie atvirą pasityčiojimą, pasigirstantį JAV piliečiui prabylant apie Kanadą. Gal tik žydai juokiasi iš savęs, visi kiti – dažniausiai iš savo kaimynų.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Bet kuri valstybės geografija mokykloje prasideda nuo to, kad pranešama sostinė, gyventojų skaičius ir teritorijos dydis, o paskui išvardinami visi šalies kaimynai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kaimynai yra visur – ir politiniame, ir „šiaip“ gyvenime. Jie neišvengiamybė, su jų buvimu tiesiog susitaikai, o jei ne – anksčiau ar vėliau supranti, kad bet kuri pergalė laikina.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kaimynystė neatsiejama nuo sienų; tik per jas ji įmanoma. Sienų studijose įprasta galvoti apie sienas kaip skirtis, ribas, už kurių yra Kitas – svetimas, nepažįstamas, gana dažnai greičiausiai grėsmingas ar bent jau nepasitikėjimo vertas. Tačiau ieškant paaiškinimų, kodėl žmonių kolektyvai linkę atsiriboti, kodėl ir kokiu būdu braižo tikras ir simbolines sienas, kokios kultūrinės, politinės, socialinės ir estetinės pasekmės formuojasi, „tarpinė“, kaimyno, kategorija praleidžiama. Ir visai be reikalo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nes kaimynas – ne svetimas. Tačiau ir ne savas. Niekas to geriau neįrodo kaip buto sienos. Kiekvieną vakarą grįžus namo vakarieniaujame dviese – aš ir mano kaimyno televizorius, tiksliau, jo garsai. Žinau mėgstamiausius kaimyno serialus, naujienų kanalą, taip pat kada jis keliasi ir gulasi, kada eina vedžioti šunį. Žinau, kad savaitgaliais apsilanko anūkė, ir žinau, kad jis dar turi šiokią tokią sąžinę, nes, kai neišsikentusi pabeldžiu į sieną, kuriam laikui garsas aptyla. Kaip jis gali būti svetimas, kai taip įžūliai ir atsainiai naikina sieną, skiriančią mus? Žinoma, atsitraukti ir pabėgti visada galima. Galima nuspręsti ir kariauti (pavyzdžiui, įsigijus garso stiprintuvą), bet čia tas pats kas žaisti „viščiuko žaidimą“.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žmonių santykiuose atsikratyti kaimyno yra dažniau ryžto, kartais tiesiog išmonės klausimas. Valstybės, deja, kaimynų šiais laikais pasirinkti nebegali. Šia prasme kaimynystė yra visiškai materiali ir objektyvi duotybė, nors ir susiformavusi iš istorinių atsitiktinumų ir selektyviai prisimenamų istorijų. Dėl to kaimynystė, kaip ir apskritai kalbėjimas apie valstybes, pilna stereotipų. Užtenka susirinkti pusiau pažįstamai tarptautinei kompanijai, kad juos išgirstume: štai esą vieni svetingesni, kiti tvarkingesni, dar kiti nuoširdesni ir t.t. Deja, „grynoji“ tarptautinių santykių disciplina, aprašinėdama kaimyninius santykius, yra neįdomi. Santykių kategorijos dažniausiai apsiriboja draugais – sąjungininkais – konkurentais – priešais.&lt;br&gt;
Kita vertus, mūsų pačių kaimyninių santykių kasdienybė yra itin marga. Tad niekas neleidžia manyti, kad tokia negalėtų būti ir tarpvalstybinė kaimynystė. Tiesiog pažiūrėkime į ją kitaip, atsispirdami nuo savo kasdienybės.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žvelgiant per tokią prizmę net nelabai sistemingai ir metodiškai, &lt;strong&gt;ryškėja bent šešios pirminės kaimynystės strategijos.&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Nuobodi kaimynystė&lt;/strong&gt; yra neįdomiausias, tačiau greičiausiai „normaliausias“ atvejis, kai kaimynas yra tiesiog kaimynas, iš kurio anksčiau mamos eidavo skolintis degtukų, druskos ar prašyti palaistyti gėlių, kai šeima išvykdavo atostogų. Santykiai dalykiški pasitikintys, kartais gal žinantys ir kokią intymią smulkmeną apie vienas kitą, bet paprasti. Turbūt būtų itin paplitęs atvejis. Šiuo metu tokie yra Lietuvos ir Latvijos santykiai – apie juos nėra ką papasakoti: kai užsuka kas iš vadovų, priimame draugiškai, kai išvažiuoja, nenuliūstame. Iš toliau žvelgiant ir Beneliukso, taip pat Latvijos ir Estijos ir, matyt, dažnų dydžiu, išsivystymo lygiu bei istorine praeitimi panašių valstybių santykiai panašūs.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Dramatiška kaimynystė&lt;/strong&gt; turi ilgą istoriją, besikeičiančius draugysčių ir pykčių laikotarpius ir abipusę priklausomybę vienas nuo kito. Seniai seniai bendraujama, žinomos kitų paslaptys, įgrisę be proto, tačiau negali imti, spjauti ir ignoruoti. Linkę įpainioti kitus kaimynus ir santykius apipinti „ji pasakė tą, o jis pasakė tą“ gandų voratinkliu, ir įsižeidinėti dėl laiku neišvalytos laiptinės. Tarpvalstybinių pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Lietuva ir Lenkija yra tipiškas atvejis. Nors šiuo metu išgyvenančios ramybės periodą, Vokietija su Prancūzija neabejotinai taip pat priklausytų šiam tipui. Čia dramos atsiranda lyg iš niekur, tačiau po kiek laiko jos tampa neatsiejama sadomazochistinių santykių dalimi. Šiam tipui būtina abipusė drama – būtent tuo ši kaimynystė skiriasi nuo priešiškos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Priešiška kaimynystė&lt;/strong&gt; atrodo panaši į dramatišką, nes irgi konfliktiška bei užgauli, tačiau skiriasi savo agresyvumu, išdidumu ir dažniausiai yra asimetriška. Tai tokia kaimynystė, kai vieną rytą atsikeli ir pastebi, kad tvora truputėlį pasislinko tavo namolink (epizodas, regėtas viename devintojo dešimtmečio australų seriale), arba kai ramų sekmadienio rytą išgirsti kiemo vaikams skaitomą pamokslą iš tokio raudonveidžio kaimyno, turinčio milžinišką džipą ir žmoną, kuri žiemą visad aukštakulniais bateliais vedžioja rotveilerį, ignoruodama visas šunų higienos normas. Nedaug kas nori su jais bendrauti, nedaug kas gali juos ignoruoti. Gal ir banalu, bet Lietuvos santykis su Rusija yra būtent tokia kaimynystė – nepatinka, tačiau mažai ką gali padaryti. Tai vienakryptis santykis, santykių objektas su tavimi gali turėti kartais net feodališką santykį.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Erzinanti kaimynystė&lt;/strong&gt; – tai anksčiau minėto kaimyno, garsiai žiūrinčio televizorių, atvejis. Gali būti ir kitokių variacijų, kai girdi besiriejančią šeimą, dūžtančius indus ir trankomas duris (dar vienas kadras iš kino filmo). Iš likusių neaptartų Lietuvos kaimynų tai, matyt, puikiai tiktų santykiui su Baltarusija aprašyti. Na ir kodėl jie negali susitvarkyti tyliai, ramiai, be triukšmo? Ir kodėl apie juos reikia sukti galvą ir kištis į jų reikalus?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Smalsi kaimynystė&lt;/strong&gt; pažįstama daug kam. Ją jauti nugara, kai neši šiukšles ar kai parsivedi svečių. Tuomet tikrai kokia nors močiutė ar senukas mato tave. Jie žino, kada kas išeina į darbą ar išvyksta atostogų, kokį automobilį turi ir ar paklusnūs tavo vaikai. Jie tik žiūri ir toks ne viską atskleidžiantis „vojerizmas“ verčia lavinti fantaziją ir suteikia galimybių plačioms interpretacijoms. Labai įdomus ir retai pastebimas tarpvalstybinių santykių atvejis. Atrodo, kad Lietuva su Estija turi tokį santykį (tokia „pusiau kaimynystė“, lydima klausimo „ir ką gi jie dar padarys?“), nors mūsų atveju neretai patenkama ir į kitos – pavydžios kaimynystės kategoriją.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Pavydi kaimynystė&lt;/strong&gt; taip pat vienakryptė. Mes matome, kad mūsų kaimynė viską turi („viskas“, žinoma, priklauso nuo žiūrėtojo), ji visada mandagiai pasisveikina, trumpai pasikalba apie orą ar takelių švarą ir nueina toliau gyventi savo gražaus gyvenimo. O mes tada norime tik būti kartu arba tokie patys. Panašu, kad taip yra Lietuvai su jos Šiaurės kaimynais ir neišpasakytu noru tapti Šiaurės dalimi. „Svajonių šalis“ JAV, matyt, savo pietiniams kaimynams irgi dažnai sukelia šį jausmą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tekstas pirmą kartą pasirodė VU TSPMI studentų laikraštyje
.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Apie protestus Rusijoje</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-protestus-rusijoje/</link><pubDate>Fri, 16 Dec 2011 15:13:19 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-protestus-rusijoje/</guid><description>&lt;p&gt;Po ilgesnės pertraukos parašiau &lt;a title="Apie protestus Rusijoje Delfi.lt" href="http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/djakniunaite-kodel-pavasaris-rusijoje-dar-neatejo-bet-dziugauti-yra-del-ko.d?id=52945463" target="_blank"&gt;viešą komentarą&lt;/a&gt;. Kaip, matyt, ir dauguma būsimų – apie Rusiją. Šįkart po gruodžio 9 d. protestų. Tekstas iš karto po žvaigždutėmis&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Visi daugmaž abejingai laukėme gruodžio 4 d. Dūmos rinkimų Rusijoje – kas gi čia tokio gali įvykti? Po savaitės abejingumas ir įsivaizdavimas, kad suvokiame, kas vyksta Rusijoje, dingo. Į protesto mitingą praėjusį šeštadienį, gruodžio 10 d., atėjo daug daugiau žmonių nei tikėtasi. Pilietinė visuomenė nubudo? Rėžimui kyla pavojus? Nuo skepticizmo iki optimistinės euforijos gali būti mažiau nei vienas žingsnis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Iš tiesų džiūgauti yra dėl ko. Protestuotojai atėjo išreikšti savo nepasitenkinimą ir dėl rinkimų pažeidimų, ir dėl politinio rėžimo. Tiesa, įdomiausia čia tai, jog tai nėra pirmas kartas, kai galima įtarti rinkimus nebuvus švariais. Kodėl sujusta dabar? Taip, ekonominės padėties prastėjimas gali būti viena iš priežasčių. Tačiau visgi panašu, jog esminė priežastis – režimas pasirodė ne toks stiprus ir įtaigus, kaip galvota. Išėjusi šimtatūkstantinė minia tą patvirtino.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Atrodo, kad Rusijoje atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems rūpi, kas vyksta jų šalyje. Tai žmonės, gyvenantys didžiuosiuose miestuose ir aktyviai besinaudojantys šiuolaikinėmis internetinėmis technologijomis. Iš tiesų mobilizacinė socialinių tinklų galia pasirodė nelauktai stipri: ten kur televizija tiekia tik vieno tipo informaciją, egzistuoja stipri ir gyvybinga alternatyvi informacinė erdvė. Ji sunkiai kontroliuojama ir, kaip pasirodo, daro poveikį. Neabejotinai, dar reikia laiko suvokti, kas per reiškinys buvo šeštadieniniai protestai ir ką jie sako apie Rusijos visuomenę. Bet aišku, kad jie pramankštino tirpti pradėjusius pilietiškumo raumenis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kita vertus, besidžiaugiant Rusijos gyventojų sujudimu, nevertėtų skubėti skelbti atėjus „pavasarį“ Rusijoje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirma, Vieningoji Rusija, gavusi 50 proc. balsų, lieka dominuojanti politinė jėga šalyje. Visa kita atiteko lojaliajai, sukalbamai ir nesikandžiojančiai opozicijai: komunistams (19 proc.), Teisingajai Rusijai (13 proc.) ir beveik 12 proc. surinkusiems Vladimiro Žirinovskio liberaldemokratams. Vienintelė liberalesnė partija, kuriai leista dalyvauti rinkimuose, Jabloko, neįveikė 7 proc. rinkiminio barjero.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Taip, Konstituciją keičianti dviejų trečdalių dauguma prarasta, bet rinkimų rezultatai partijos dominavimui ir įtakai grėsmės nekelia. Nedingo ir visuotinė parama televizijoje, ir regioninių elito grupių palaikymas, ir administraciniai resursai kovojant su tikraisiais politiniais oponentais.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tiesa, reikia pripažinti, kad mažesnis nei tikėtasi balsų skaičius dominuojančiai jėgai, privertė pakeisti nuomonę apie Vladimiro Putino ir jo partijos perspektyvas ir suteikė paskatų susimąstyti netgi apie rėžimo ateitį. Pseudodemokratiniam, hibridiniam rėžimui, legitimizuojančiam save tuo, jog jį palaiko didžioji dalis gyventojų, žinutė, jog sistema veikia kažkaip kitaip nei tikėtasi, yra pavojinga ir turėtų versti sunerimti bei gerai apsvarstyti tolesnius žingsnius.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Antra, Vladimiras Putinas vis tiek (greičiausiai) taps Rusijos prezidentu. Tik dabar jam teks gerokai pamąstyti, kaip jis tai norės padaryti. Minties, kad populiarumo ir turimos reputacijos užteks rinkiminei kampanijai, teks atsisakyti.&lt;br&gt;
Atrodo, kad didžioji klaida buvo padaryta rugsėjį. Tuomet paskelbus, jog Putinas bus keliamas kandidatu prezidento rinkimuose realiai buvo pranešta apie valdžios perdavimą, įvyksiantį kitų metų kovą. Tada buvo nusiųstas pranešimas – „niekas nepasikeis“. Reakcijų į tai gali būti įvairių: pradedant ta, kurios baimintasi labiausiai – pasyvumu ir nėjimu į rinkimus, ir baigiant balsavimu „prieš“, net nesvarbu, už ką balsuojama. Kaip kad atsitiko šių rinkimų atveju.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dėl to prezidento rinkimams bus ruošiamasi jau daug rimčiau. Didžiausias Putino pranašumas – apčiuopiamos vieningos alternatyvos nebuvimas ir dominavimas viešojoje erdvėje. Jo populiarumas vis dar viršija 50 procentų – to galėtų pavydėti bet kokios Europos valstybės vadovas. Jo laukiantis didžiausias iššūkis – įrodyti, kad Prezidento rinkimai vyks sąžiningai. O tai nebus taip lengva turint mintyje ne tik dominuojančią nuostatą ir pačioje Rusijoje, ir užsienyje, jog rinkimai nevyksta švariai, bet ir kai kurių regioninių lyderių itin didelį stropumą (puikus pavyzdys yra Čečėnija su savo 99 proc. palaikymu).&lt;br&gt;
Dabar klausimas – o kas toliau?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Galima juokauti, jog toliau artėja Rusijos valdžios išsigelbėjimas – šventės. Rimčiau tariant protestuotojų laukia sunkiausias išbandymas – išlaikyti dėmesį ir rasti būdų formuluoti aiškius reikalavimus, nepavirstant amorfiška ir nevaldoma protestuojančia minia, siekiančia tiesiog nuversti valdžią. Garsiajam Rusijos valdžios tandemui teks kitoks iššūkis – parodyti, ką jie gali padaryti politinės krizės sąlygomis. Ir vieni, ir kiti turi ko pasimokyti iš pastarosios savaitės.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Revoliucinio „pavasario“ metafora yra pavojinga, nes mums nurodo mąstyti tam tikru būdu, įsivaizduojant masę nepatenkintų žmonių, kurie atkakliais protestais ir naujomis technologijomis galų gale nuverčia valdžią. Tikrai nesiūlyčiau svajoti apie tokią revoliuciją Rusijoje. To niekam nereikia.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kita vertus, šios dienos parodė, jog už tariamos apatijos ir abejingumo, yra ir nepasitenkinimo, ir nerimo, ir pykčio. Kiekvienai valdžiai sveika tai pajusti. Kokias išvadas ji pasidarys, pradės ryškėti artėjant tikram pavasariui – prezidento rinkimai kovą, atrodo, bus gerokai didesnis iššūkis Putinui ir įdomesnis procesas mums nei bet kas galėjo tikėtis visai neseniai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirmą kartą pasirodė Delfi.lt, 2011 m. gruodžio 14 d, &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/djakniunaite-kodel-pavasaris-rusijoje-dar-neatejo-bet-dziugauti-yra-del-ko.d?id=52945463" target="_blank"&gt;Kodėl „pavasaris“ Rusijoje dar neatėjo, bet džiūgauti yra dėl ko&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Tragiška politikos vizija pagal Hansą Morgenthau</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2011morgenthautragiskavizija/</link><pubDate>Sat, 01 Jan 2011 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2011morgenthautragiskavizija/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2011. “Tragiška politikos vizija pagal Hansą Morgenthau”&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Įvadas Hanso Morgenthau knygai &lt;em&gt;Politika tarp valstybių: kova dėl galios ir taikos&lt;/em&gt;, Vilnius: Margi raštai, p. 11–16.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Lietuva Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje: pasiekimai, nesėkmės, perspektyvos</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/nato-viesoji-diplomatija/</link><pubDate>Wed, 01 Dec 2010 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/nato-viesoji-diplomatija/</guid><description>&lt;p&gt;Projektas „Lietuva Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje: pasiekimai, nesėkmės, perspektyvos“ buvo paremtas NATO Viešosios diplomatijos skyriaus grantu. Projekto rezultatas – straipsnių rinkinys „Beieškant NATO Lietuvoje“.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Metai:&lt;/strong&gt; 2010.
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; projekto vadovė; rinkinio sudarytoja kartu su K. Paulausku.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Beieškant NATO Lietuvoje: Pasiekimai, Nesėkmės, Perspektyvos</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2010-beieskant-nato-lietuvoje/</link><pubDate>Fri, 01 Jan 2010 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2010-beieskant-nato-lietuvoje/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė, and Kęstutis Paulauskas (sudarytojai). 2010. &lt;em&gt;Beieškant NATO Lietuvoje: pasiekimai, nesėkmės, perspektyvos&lt;/em&gt;. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Įvadas. Mūsų aljansas</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaitepaulauskas2010ivadasmusualjansas/</link><pubDate>Fri, 01 Jan 2010 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaitepaulauskas2010ivadasmusualjansas/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė, and Kęstutis Paulauskas. 2010. “Įvadas. Mūsų aljansas” [Introduction. Our Alliance]. In &lt;em&gt;Beieškant NATO Lietuvoje: pasiekimai, nesėkmės, perspektyvos&lt;/em&gt; [Searching for NATO in Lithuania: Achievements, Failures, Perspectives], edited by Dovilė Jakniūnaitė and Kęstutis Paulauskas, 7–13. Vilniaus universiteto leidykla.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kaip tirti tarptautinius santykius konstruktyvistiškai: filosofinių prielaidų ir teorinių nuostatų analizė</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaitenekrasas2010konstruktyvistinetst/</link><pubDate>Fri, 01 Jan 2010 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaitenekrasas2010konstruktyvistinetst/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė, and Evaldas Nekrašas. 2010. “Kaip tirti tarptautinius santykius konstruktyvistiškai: filosofinių prielaidų ir teorinių nuostatų analizė.” &lt;em&gt;Politologija&lt;/em&gt; 59: 29–58.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Political Science in Lithuania: A Maturing Discipline</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaitevinogradnaite2010politicalsciencelithuania/</link><pubDate>Fri, 01 Jan 2010 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaitevinogradnaite2010politicalsciencelithuania/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė, and Inga Vinogradnaitė. 2010. “Political Science in Lithuania: A Maturing Discipline.” In &lt;em&gt;Political Science in Central-East Europe: Diversity and Convergence&lt;/em&gt;, edited by Rainer Eisfeld and Leslie A. Pal, 177–92. Leverkusen: Barbara Budrich.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>JAV studijos</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/jav-studijos/</link><pubDate>Tue, 01 Sep 2009 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/destymas/jav-studijos/</guid><description>&lt;p&gt;Dalykas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dėsčiau 2009 m.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Neighbourhood Politics of Baltic States: Between the EU and Russia</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2009neighbourhoodpoliticsbalticstates/</link><pubDate>Thu, 01 Jan 2009 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2009neighbourhoodpoliticsbalticstates/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2009. “Neighbourhood Politics of Baltic States: Between the EU and Russia.” In &lt;em&gt;Identity and Foreign Policy: Baltic-Russian Relations and European Integration&lt;/em&gt;, edited by Eiki Berg and Piret Ehin, 117–32. Ashgate.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Symbolic Foreign Policy Games: Russian – British Relations 2006– 2008</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2008symbolicforeignpolicygames/</link><pubDate>Tue, 01 Jan 2008 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2008symbolicforeignpolicygames/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2009. “Symbolic Foreign Policy Games: Russian – British Relations 2006–2008.” &lt;em&gt;Lithuanian Annual Strategic Review 2009&lt;/em&gt; 7: 115–31.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Studija apie Lietuvos ir Rusijos santykius, arba kodėl mes dar ilgai neturėsime „normalių“ santykių su Rusija</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2008vitkusbookreview/</link><pubDate>Tue, 01 Jan 2008 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2008vitkusbookreview/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2008. “Studija apie Lietuvos ir Rusijos santykius, arba kodėl mes dar ilgai neturėsime „normalių“ santykių su Rusija” &lt;em&gt;Sociologija. Mintis ir veiksmas&lt;/em&gt;, 1: 134–38.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Recenzija knygai: Gediminas Vitkus, 2006,
, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kad demokratija veiktų: pilietinės galios beieškant</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2007kaddemokratijaveiktu/</link><pubDate>Mon, 01 Jan 2007 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2007kaddemokratijaveiktu/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2007. “Kad demokratija veiktų pilietinės galios beieškant.” &lt;em&gt;Politologija&lt;/em&gt; 47: 135–40.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Recenzuojama knyga:
Vilnius : Versus aureus, 2006 (Rūta Žiliukaitė, Ainė Ramonaitė, Laima Nevinskaitė, Vida Beresnevičiūtė, Inga Vinogradnaitė)&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kur prasideda ir baigiasi Rusija: kaimynystė tarptautinėje politikoje</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2007kurprasidedabaigiasirusija/</link><pubDate>Mon, 01 Jan 2007 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2007kurprasidedabaigiasirusija/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2007. &lt;em&gt;Kur prasideda ir baigiasi Rusija: kaimynystė tarptautinėje politikoje&lt;/em&gt;. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Russia in Search of Identity: How the Country Is Defining Its Path</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2007-russia-search-identity/</link><pubDate>Mon, 01 Jan 2007 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2007-russia-search-identity/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2007. “Russia in Search of Identity: How the Country Is Defining Its Path.” In &lt;em&gt;Transformation of Putin‘s Regime: Why Transitology Is Not Applicable to Post-Soviet Russia?&lt;/em&gt;, edited by Algimantas Jankauskas, Raimundas Lopata, and Gediminas Vitkus, 147–75. Vilnius: Vilnius University Press.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Constructivist Tradition in Lithuanian International Relations Discipline?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2006constructivismlithuania/</link><pubDate>Sun, 01 Jan 2006 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2006constructivismlithuania/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2006. “Constructivist Tradition in Lithuanian International Relations Discipline?” &lt;em&gt;Lithuanian Political Science Yearbook 2005&lt;/em&gt;, 183–99.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Alexanderio Wendt'o iššūkis tarptautinių santykių teorijai</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2005wendtoissukis/</link><pubDate>Sat, 01 Jan 2005 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2005wendtoissukis/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2005. “Alexanderio Wendt’o iššūkis tarptautinių santykių teorijai.” &lt;em&gt;Politologija&lt;/em&gt; 40: 79–87.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Recenzija Alexanderio Wendto knygai.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Russian Public Opinion Leaders on the Changes in Russia During the Yeltsin Era and Beyond</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/clarkjakniunaite2003russianpublicopinion/</link><pubDate>Wed, 01 Jan 2003 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/clarkjakniunaite2003russianpublicopinion/</guid><description>&lt;p&gt;Clark, Terry D., and Dovilė Jakniūnaitė. 2003. “Russian Public Opinion Leaders on the Changes in Russia During the Yeltsin Era and Beyond.” In &lt;em&gt;Changing Attitudes toward Economic Reform During the Yeltsin Era&lt;/em&gt;, edited by Terry D. Clark, Ernest Goss, and Larisa Kosova, 93–138. Westport, CT: Greenwood.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Konstruktyvistinė saugumo samprata</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2001konstruktyvistinesaugumosamprata/</link><pubDate>Mon, 01 Jan 2001 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2001konstruktyvistinesaugumosamprata/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2001. “Konstruktyvistinė saugumo samprata.” In &lt;em&gt;Seminarai 1999&lt;/em&gt;, sudarė Antanas Kulakauskas and Arūnas Sverdiolas. 157-168: Strofa.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Lietuvos saugumo politika ir identitetas šiuolaikinių saugumo studijų požiūriu</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaiteminiotaite2001lietuvossaugumopolitikaidentitetas/</link><pubDate>Mon, 01 Jan 2001 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaiteminiotaite2001lietuvossaugumopolitikaidentitetas/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė, and Gražina Miniotaitė. 2001. “Lietuvos saugumo politika ir identitetas šiuolaikinių saugumo studijų požiūriu.” &lt;em&gt;Politologija&lt;/em&gt; 23: 21–43.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Naujausios tendencijos tarptautinių santykių teorijoje: konstruktyvizmas, postmodernizmas ir virtualizmas</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2000naujausioststtendencijos/</link><pubDate>Sat, 01 Jan 2000 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2000naujausioststtendencijos/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2000. “Naujausios tendencijos tarptautinių santykių teorijoje: konstruktyvizmas, postmodernizmas ir virtualizmas.” &lt;em&gt;Politologija&lt;/em&gt; 20: 52–88.&lt;/p&gt;</description></item></channel></rss>