2016-05-23
2014 metų vasarą, kai neatostogavusieji atidžiai sekė įvykius Ukrainoje ir svarstė, kaipgi viskas pasisuks po Malaizijos lėktuvo numušimo, mažai kas kreipė dėmesį, kas panašiu metu vyko Kalnų Karabache. Tuomet pačioje liepos pabaigoje smarkiai suintensyvėjo įtampa tarp Azerbaidžano ir nepriklausomybę paskelbusio nepripažinto Kalnų Karabacho. Kariniai veiksmai truko savaitę, nusinešė 30 žmonių gyvybes ir vėl sugrįžo į savo ankstesnę – nei karo, nei taikos – būseną, nustatytą 1994 metų paliaubomis. Tiesa, tik iš dalies. Nuo to laiko periodiškai atsišaudymai ir pavasarinės įtampos jau pradėjo tapti norma, kol šiais metais pačioje balandžio pradžioje bent vienam savaitgaliui regiono problemos vėl tapo pastebimos pasaulio žiniasklaidoje. Po dviejų dienų susidūrimų lyg ir vėl paskelbtos paliaubos. Tai reiškia, kad geriausiu atveju kartojasi 2014 metų scenarijus, po kurio viskas vėl grįš į savo „normą“: nematomą, bet pastovią įtampą, periodiškus susirėmimus ir tolesnį santykių tarp Armėnijos ir Azerbaidžano neegzistavimą. Kitaip tariant, Kalnų Karabachas ir toliau liks konfliktu, kurio nė viena pusė nei gali, nei nori išspręsti. Yra keturi dalykai, per kuriuos galima atskleisti gana beviltiškas šios teritorijos ir konflikto sprendimo perspektyvas bent jau artimiausioje ateityje.