<?xml version="1.0" encoding="utf-8" standalone="yes"?><rss version="2.0" xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"><channel><title>Lietuvos Užsienio Politika | Dovilė Jakniūnaitė</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/tags/lietuvos-uzsienio-politika/</link><atom:link href="https://www.jakniunaite.lt/lt/tags/lietuvos-uzsienio-politika/index.xml" rel="self" type="application/rss+xml"/><description>Lietuvos Užsienio Politika</description><generator>HugoBlox Kit (https://hugoblox.com)</generator><language>lt</language><lastBuildDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</lastBuildDate><image><url>https://www.jakniunaite.lt/media/icon_hu_596d18512ec1c274.png</url><title>Lietuvos Užsienio Politika</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/tags/lietuvos-uzsienio-politika/</link></image><item><title>Beieškant pripažinimo: Lietuvos užsienio politika 2015-2024 m.</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/beieskant-pripazinimo/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/beieskant-pripazinimo/</guid><description>&lt;p&gt;Šio projekto tikslas – remiantis statuso siekimo analize bei ontologinio saugumo teorija, išanalizuoti 2015–2024 m. Lietuvos užsienio politiką ir pademonstruoti, kaip maža valstybė, atsižvelgdama į tarptautinės aplinkos apribojimus ir grėsmes bei siekdama įveikti ontologinį nerimą, formuoja aktyvistinę užsienio politiką.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Finansuoja:&lt;/strong&gt; Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. S-MIP-24-109 (Mokslininkų iniciatyvų programa)&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2024-2027 m.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; projekto vadovė&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kartu su Justinu Lingevičiumi, Valentinu Beržiūnu ir Pijumi Domantu Petrošiumi&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Lietuvos užsienio politika po 2004 m.</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/lietuvos-uzsienio-politika-po-2004/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/lietuvos-uzsienio-politika-po-2004/</guid><description>&lt;p&gt;Projektas „Lietuvos užsienio politika po 2004 m.: tarp pokyčių ir stabilumo“ nagrinėjo Lietuvos užsienio politikos kryptis po įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Finansavo:&lt;/strong&gt; Lietuvos mokslo taryba.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2013-2014 m.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; projekto vadovė.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Mažųjų Europos valstybių įtakos matavimas: indekso konstravimas (LTgalia)</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/ltgalia/</link><pubDate>Thu, 02 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/ltgalia/</guid><description>&lt;p&gt;Projekto tikslas – sukurti Europos mažųjų valstybių įtakos tarptautinėje erdvėje matavimo indeksą, kuris leistų sistemiškai įvertinti Lietuvos užsienio politikos strateginius pasirinkimus, jų efektyvumą bei Lietuvos poziciją tarptautinėje aplinkoje kitų mažųjų valstybių kontekste.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tyrimo metu keliami šie uždaviniai:&lt;/p&gt;
&lt;ol&gt;
&lt;li&gt;atlikti akademinės literatūros analizę, siekiant nustatyti pagrindines valstybių galios (įtakos) tyrimų tendencijas;&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;išanalizuoti esamus valstybės galios ar įtakos indeksus, įvertinti jų metodologiją, duomenų šaltinius bei išryškinti jų privalumus ir trūkumus;&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;identifikuo tinkamas galios ir įtakos matavimo kategorijas bei kriterijus, integruojant juos į kuriamą įtakos matavimo indeksą;&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;parengti aiškinamąją ir metodinę medžiagą, skirtą mažųjų valstybių įtakos indekso reguliariam taikymui ir tobulinimui.&lt;/li&gt;
&lt;/ol&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Finansuoja:&lt;/strong&gt; Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-REP-25-6 (Reikminių tyrimų programa)
&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2025 m. spalio 1 d. – 2027 m. kovo 31 d.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; projekto vadovė
&lt;strong&gt;Projekto dalyviai:&lt;/strong&gt; Gary Uzonyi, Justinas Mickus&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Įtikti Trumpui</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/itikti-trumpui/</link><pubDate>Fri, 14 Feb 2025 11:33:54 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/itikti-trumpui/</guid><description>&lt;p&gt;Naujasis senasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas dar tik mėnuo valdžioje, tačiau jau spėjo sukelti nemažai nerimo ir krūpčiojimo tiek Amerikoje, tiek už jos ribų. Trumpas siekia parodyti pasauliui savo ir JAV stiprybę grasinimais, ekspansijos idėjomis ir ultimatyvių sąlygų primetimu. Pirminė reakcija Europoje, Lietuvoje ypač, – rasti būdų, kaip patikti ir įtikti Trumpui, kad tik jis mažiau žalos pridarytų.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kuo tokia strategija problemiška ir trumpalaikė &lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2486684/dovile-jakniunaite-itikti-trumpui" target="_blank" rel="noopener"&gt;komentare lrt.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Nuo stabiliai blogų prie jokių: Lietuvos ir Rusijos santykiai 2004-2021 metais</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2021lietuvosrusijossantykiai/</link><pubDate>Fri, 01 Jan 2021 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2021lietuvosrusijossantykiai/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2021. “Nuo stabiliai blogų prie jokių: Lietuvos ir Rusijos santykiai 2004-2021 metais.” &lt;em&gt;Lietuvos ir Rusijos sutartis: dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų&lt;/em&gt;, sudarė Vytautas Sinkevičius and Vladimir Jarmolenko, 163–83. Vilnius: Mykolo Riomerio Universitetas.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>The Baltic States, Poland, and the Protests in Belarus: The Case for the Unconditional Love?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2021balticstatespolandprotestsbelarus/</link><pubDate>Fri, 01 Jan 2021 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2021balticstatespolandprotestsbelarus/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2021. “The Baltic States, Poland, and the Protests in Belarus: The Case for the Unconditional Love?” In &lt;em&gt;The Russia Conference Papers 2021&lt;/em&gt;, edited by Sandis Šraders and Viljar Veebel. Tartu: University of Tartu Press.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Invested in Ukraine: The Struggle of Lithuania against Russia Over the Future of Europe</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2017investedinukraine/</link><pubDate>Sun, 01 Jan 2017 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2017investedinukraine/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2017. “Invested in Ukraine: The Struggle of Lithuania against Russia Over the Future of Europe.” In &lt;em&gt;Neighbourhood Perceptions of the Ukraine Crisis: From Soviet Union into Eurasia?&lt;/em&gt;, edited by Gerhard Besier and Katarzyna Stoklosa, 119–32. Routledge.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Dabar jau galima parsisiųsti knygą „Ambicingas dešimtmetis”</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/dabar-jau-galima-parsisiusti-knyga-ambicingas-deimtmetis/</link><pubDate>Thu, 26 May 2016 12:30:26 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/dabar-jau-galima-parsisiusti-knyga-ambicingas-deimtmetis/</guid><description>&lt;p&gt;Knygą &amp;ldquo;Ambicingas dešimtmetis: Lietuvos užsienio politika 2004-2014&amp;rdquo;, kurią sudariau ir kuri pasirodė prieš metus – 2015 m. pradžioje jau galima parisisiųsti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="https://app.box.com/s/xj865ehtjsjdxee0mnsw8tu38q1ooh1j" target="_blank" rel="noopener"&gt;Nuoroda štai čia (.pdf failas)&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Gero skaitymo. Atsiliepimai mielai laukiami.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Dar viena „Ambicingo dešimtmečio“ apžvalga</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/interviu-spectrum/</link><pubDate>Mon, 14 Dec 2015 12:03:42 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/interviu-spectrum/</guid><description>&lt;p&gt;Rudens pradžioje pakalbėjau su VU Naujienų žurnaliste Agne Grinevičiūte apie knygą „Ambicingas dešimtmetis“. Išėjo visai nebloga santrauka, kaip aš galvoju apie Lietuvos užsienio politiką ir pagrindines knygos idėjas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;****&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Mūsų šalis užsibrėžė ambicingą tikslą tapti regiono lydere, centru, būti matoma tarptautinių organizacijų nare, įsitvirtinti ES ir NATO. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Dovilė Jakniūnaitė sako, kad vienus tikslus pavyko gana sėkmingai įgyvendinti, o kiti numirė natūralia mirtimi. Tačiau didžiausia mūsų šalies užsienio politikos sėkme mokslininkė vadina Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. liepą. Apie visa tai ir kalbamės su doc. D. Jakniūnaite.&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Knygos „Ambicingas dešimtmetis: Lietuvos užsienio politika 2004–2014“ įvade rašote, kad bendriausias klausimas, į kurį ieškoma atsakymo, skamba taip: kaip įmanoma apibendrinti visą šio dešimtmečio Lietuvos užsienio politiką? Ar galėtumėte dabar pateikti atsakymą į šį klausimą, nupiešdama Lietuvos užsienio politikos vaizdą?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Apibendrinimas atsispindi jau knygos pavadinime – „Ambicingas dešimtmetis“. Man šis pavadinimas patinka dėl savo dviprasmiškumo. Viena vertus, nusako bendrą Lietuvos užsienio politikos idėją, ambiciją, siekį. Kita vertus, kartu skatina ir kritiškai pažiūrėti, klausti, ar ši ambicija buvo pasiekta ir kiek ji buvo pagrįsta. Bendras žodis, nusakantis šį dešimtmetį, yra „ambicingas“: ambicingi tikslai ir bandymai juos įgyvendinti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Bene ambicingiausias tikslas, iškilęs 2004 m. – tapti regiono lydere, regiono centru. Visus dešimt metų buvo populiari idėja, kad Lietuva turi būti matoma, ryški ir aktyvi, tačiau siekis tapti regiono centru, kurį pirmasis viešai paskelbė Artūras Paulauskas, buvo ypatingas savo ambicingumu. Knygoje gana skeptiškai žiūrime į šią regiono lyderės idėją. Ji glumino ir kartu žavėjo tuo, kad parodėme didelį mastą, drąsą. Tačiau neužtenka tik pasiskelbti, kad esi lyderis. Reikia žinoti, kaip tai pasiekti, ir turėti tam išteklių. Man atrodo, aiškiai nesupratome, ką reiškia būti lyderiu, nes nelabai buvo aišku, kas gi tas regionas, kurio lyderiu norime būti. Instinktyviai lyg ir akivaizdu, bet tai niekad nebuvo konkrečiai įvardyta. Po poros metų diskusijų populiariojoje erdvėje ir žiniasklaidoje šis siekis nuslūgo. Reikia pripažinti, kad idėjos Lietuvai būti matomai Rytų Europos regione neišnyko. Jos visą šį dešimtmetį lydėjo mūsų užsienio politiką, bet ilgainiui tapo paprastesnės. Ryškiausias akcentas numirė sava mirtimi, nes pasikeitė lyderiai, retorikos, o ir patyrimas parodė mūsų galimybių ribas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dar vienas ambicingas tikslas, atsiradęs po 2004 m. plėtros – būti aktyvia, matoma ir kartais netgi reikšminga tarptautinių organizacijų nare. Tam nubrėžtos labai aiškios gairės: pirmininkauti ESBO, taip pat ES Taryboje. Pirmininkavimo metu pasirodėme kaip labai gerai dirbanti valstybė, turinti daug patyrusių ir efektyviai dirbančių žmonių, buvo puikiai įvertintas techninis ir organizacinis Lietuvos pasirengimas. Per pirmininkavimą Lietuva tapo matomesnė tarp ES valstybių. Manau, tai buvo svarbūs lūžis, po kurio (ir tik po kurio) pagaliau realiai įsitvirtinta ES institucijose.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kokius išskirtumėte svarbiausius aptariamo dešimtmečio pokyčius?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Vienas dalykų, kuriuos reikia turėti galvoje mąstant apie užsienio politiką – tai išorinė aplinka ir joje vykstantys pokyčiai, įvykiai. Labai dažnai pokyčius valstybės, ypač mažos, užsienio politikoje lemia reakcijos į išorinius iššūkius. Pavyzdžiui, Lietuvoje pradėti akcentuoti kovos su terorizmu tikslai buvo labai aiškiai susiję su 2001 m. rugsėjo 11-ąja ir JAV prioritetų pasikeitimais. Arba kitas pavyzdys – 2009 m. lėktuvo katastrofa Lenkijoje, per kurią žuvo nemažai šios valstybės vadovų. Tai pakoregavo šios šalies ir Rusijos santykius, o Lietuvai irgi teko pagal tai peržiūrėti savo politiką. Tad didžioji dalis užsienio politikos pasikeitimų susijusi su tuo, į kokius išorinius pokyčius buvo reaguota ir kaip.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kitas lygmuo mąstant apie užsienio politiką yra idėjinis, vizijų. Reikia pripažinti, kad šiuo lygmeniu mažai kas pasikeitė, išskyrus tai, kad nebereikia agituoti ir mąstyti apie integraciją į NATO ir ES. Požiūris į Rusiją ir santykiai su ja išliko nepakitę, Lietuvos vakarietiška orientacija irgi, požiūris į savo saugumą ir vietą regione tebėra tas pats. Kiek ryškesnė dinamika matyti santykiuose su Lenkija. Nors per tuos analizuotus dešimt metų buvo bandymų, eksperimentų kai ką daryti kitaip, tačiau esminio pasikeitimo lygindami konkrečiai 2004 ir 2014 m. nepamatysime.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kaip per šiuos dešimt metų pasikeitė mūsų šalies santykiai su Rusija?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Galima nustebti, bet santykiai su Rusija smarkiai nesikeitė, o tiksliau, po truputį vis blogėjo. 2004 ir 2005 m. pradėjo ryškėti Rusijos užsienio politika, kuria vis akivaizdžiau siekta daryti politinę įtaką regione per ekonomiką, energetiką, imta aktyviau ir manipuliatyviau naudoti tėvynainių politiką, informacines priemones. Visi šie Rusijos įrankiai dabar, 2015 m., mums gal ir akivaizdūs, tačiau jie formavosi ir stiprėjo pamažu visus pastaruosius dešimt metų.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Lietuvos santykius su Rusija dabar apibrėžia du pagrindiniai dalykai. Pirmasis – nesutarimai energetikos srityje. Seniai buvo matyti, kad Rusija savo energetinius išteklius linkusi naudoti ir politiniams tikslams, o gal tiksliau, politinei priklausomybei didinti. Taip yra ir iki šiol.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Antras, dar sunkiau išsprendžiamas klausimas – nesutarimai dėl istorijos: dėl okupacijos fakto, dėl Antrojo pasaulinio karo įvykių interpretacijos, pokario ir panašiai. Tai itin skaidantys klausimai, kuriais Rusija net neketina diskutuoti. Antrasis pasaulinis karas, arba Didysis tėvynės karas, kaip rusai vadina, yra labai svarbi Rusijos tapatybės dalis. Bet koks bandymas kitaip į tai pasižiūrėti labai jautriai priimamas. Čia, manau, irgi neįmanomas joks pokytis, kol abi valdžios yra tokios, kokios yra. Tad Lietuvos ir Rusijos santykiai išlieka stabiliai blogi, o Ukrainos įvykiai dar labiau išryškino saugumo dimensiją, kuri 2004 ar net 2012 m. nebuvo taip juntama kaip dabar.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;2004–2014 m. Lietuvos prezidentais buvo Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė. Gal galėtumėte pakomentuoti šių aukščiausių šalies vadovų užsienio politikos gaires? Kokie ryškiausi skirtumai?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Jie kaip asmenybės ir politikai labai skirtingi. Su Dalios Grybauskaitės atėjimu į valdžią laukta ir pasikeitimų užsienio politikoje. Mat prieš tapdama prezidente ji jau kritikavo Lietuvos užsienio politiką, ypač dėl aktyvios Rytų kaimynystės politikos. Prezidentė yra pasakiusi (parafrazuoju), kad neverta su tokiomis valstybėmis bendradarbiauti, nes tai neproduktyvu, jos per mažai svarbios ir daugiau dėmesio reikia kreipti į Europos Sąjungą. Tai lūkestis, vertęs tikėtis, kad D. Grybauskaitė kai ką darys kitaip.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Iš karto ėmė ryškėti skirtumai. Vienas jų – iš tiesų atviras skatinimas atsigręžti į ES, išmokti geriau dirbti joje. Iš pradžių D. Grybauskaitė šiek tiek skeptiškiau vertino ir santykius su JAV. 2009 m. ji nevažiavo į susitikimą su Baracku Obama Prahoje, argumentuodama, kad tai simbolinis susitikimas, ir jeigu neturime ką kalbėti, tai geriau nevažiuoti. Visa tai irgi tarsi buvo bandymas parodyti, kad mūsų prioritetas turi būti ES. Trečiasis vis labiau ryškėjantis skirtumas – santykiai su Lenkija, jie suprastėjo ir šiuo metu yra gana šalti, skirtingai negu Valdo Adamkaus laikais.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kita vertus, pasižiūrėjus į V. Adamkų jo kadencijos pabaigoje ir D. Grybauskaitę 2014 m., galima padaryti išvadą, kad galų gale abiejų prezidentų užsienio politika taip jau smarkiai nesiskiria: santykiai su JAV yra prioritetiniai, kaip ir partnerystė su Rytų Europos valstybėmis. Galbūt skiriasi manieros, retorika, akcentai, bet turinys liko labai panašus. Dauguma instinktyviai vis dar linkę galvoti, kad turime du prezidentus, kurie labai skyrėsi užsienio politikoje. Jie skiriasi daug kuo, bet jų užsienio politika nėra itin skirtinga.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Jūsų sudarytoje knygoje pateikiamos trys Lietuvos užsienio politikos apibrėžtys: maža valstybė, valstybė, esanti prie Rusijos, ir vakarietiška valstybė, besirenkanti tarp ES ir JAV. Kaip tokie apibrėžimai veikia užsienio politiką?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tai vienas iš galimų bandymų apibrėžti, kaip Lietuva veikia ir yra matoma pasaulyje. Mano įsitikinimu, šios trys kategorijos leidžia suprasti daugelį sprendimų. Mūsų šalis ir jos politikai išties suvokia Lietuvą kaip mažą valstybę. Ji maža ir pagal objektyvius kriterijus (teritorijos dydis, gyventojų skaičius), ir pagal savęs vertinimus: Lietuvos sprendimų priėmėjai supranta mūsų šalies politikos galimybių ribas. Vienas to padarinių – maža valstybė dažniausiai ieško sąjungininkų, tam tikros užuovėjos. Taigi Lietuvos užsienio politika – tai nuolatinis sąjungininkų ieškojimas, nes esame maža šalis greta didelės ir pavojingos valstybės.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Aišku, turime kalbėti apie Rusiją. Galima radikaliai tvirtinti, kad Lietuvos užsienio politika prasideda nuo mąstymo apie Rusiją ir kaip nuo jos nutolti, išsigelbėti, apsisaugoti tiek ekonomikoje, tiek politikoje, tiek saugumo srityje. Rusija visąlaik mūsų galvose. Kartais dėl to turime problemų ir vidaus politikoje. Dažnoje diskusijoje apie politiką labai sunku išvengti Rusijos paminėjimo viename ar kitame kontekste.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Trečias aspektas, arba Lietuvos tapatybinė kategorija, yra jos provakarietiškumas. Kadangi esame maža valstybė šalia Rusijos, ieškome sąjungininkų Vakaruose. Vakarietiškumas labai aiškus, bet dažnai užsienio politikoje atsiranda variacijų, ginčų, su kuo mums labiau „bendrauti“: su ES ar JAV / NATO? Iš čia kyla klausimas: ar labiau turime rūpintis gerove, ar saugumu? Per dešimt metų tokių diskusijų dažnai iškildavo, bet prie aiškaus atsakymo nepriėjome.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Nuolatinė dažnos valstybės užsienio politikos dilema – pragmatizmas ar vertybės. Gal galėtumėte tai pakomentuoti ir įvardyti, kuri iš šių dviejų savybių būdingesnė Lietuvai?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Man atrodo, kad kartais ši dilema klaidina, nors ir leidžia suprasti kai kuriuos dalykus. Tai tarsi dilema tarp to, ar turime kokius nors idealus, bendresnius tikslus ir jų siekiame nepaisydami, kiek tai mums kainuotų, ar visų pirma labiau matuojame ekonominę naudą negalvodami apie moralinius padarinius. Ši įtampa labai gerai atsiskleidžia santykiuose su Baltarusija. Ji yra nedemokratinė valstybė, jos prezidentas sodina į kalėjimą politinius priešininkus, persekioja juos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Viena vertus, suprantame, kad nedemokratinė valstybė, kuri neleidžia veikti opozicijai, verta skepticizmo ir nebendradarbiavimo. Ir dėl to Lietuva tikrai labai palaiko Baltarusijos opoziciją, žmogaus teisių aktyvistus. Kita vertus, daug Lietuvos žmonių plėtoja verslą su Baltarusija – turime tam tikrų ekonominių ryšių ir jie yra svarbūs. Tada kyla klausimas, ar imamės griežtesnės politikos šios šalies atžvilgiu, kas reiškia, kad greičiausiai nukentės verslas, ar užmerkiame akis į Baltarusijos režimo ydas. Per aptariamus dešimt metų mūsų užsienio politikos sprendėjai į šį klausimą taip ir nerado atsakymo. Bandėme būti kategoriški, paskui atsiverti Aleksandrui Lukašenkai ir, įtraukdami į tam tikras veiklas, jį įtikinti, suvilioti, o kartu nekreipti dėmesio į kai kuriuos jo sprendimus. Kitaip tariant, Jūsų paminėta dilema liko neišspręsta.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tai labai geras pavyzdys, kaip vis dėlto negalime dviprasmiškai atsakyti, kuri dimensija pas mus vyrauja: vertybinė ar pragmatinė. Įtariu, kad kiekvienoje valstybėje gali būti ir taip, ir taip. Dėl kai kurių klausimų tikrai aišku, kad Lietuvos pasirinkimas yra vertybinis. Akivaizdu, kad dabar bendradarbiavimas su Rusija neįmanomas. A. Lukašenkos atveju galų gale pasirinkome nuosaikesnę, bet vertybinę politiką. Pagaliau reikia suprasti, kad vertybinė politika irgi gali būti pragmatiška.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Jūsų ir kolegų atlikta analizė rodo, kad Lietuvos užsienio politikos mechanizmas veikia santykinai gerai, tačiau taktiniu lygmeniu trūksta derinimosi, koordinavimo. Kaip, Jūsų nuomone, tai pagerinti?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Koordinacija ir derinimasis – vienas problemiškesnių dalykų. Arba pozicijos viešai nederinamos, arba nežinoma, kas ką daro. Manau, tai ne biurokratijos pagerinimo klausimas. Jis labiau susijęs su geranoriškumu žmonių, dirbančių šioje srityje. Užsienio politikoje veikia keturi žaidėjai: Prezidentūra, Vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija ir Parlamentas. Dabar užsienio politikos sprendimai ir iniciatyvos perėjusios Prezidentūros pusėn. Tai sukuria tam tikrą disbalansą, nes ne visada yra derinamasi.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pagrindinė institucija, įgyvendinanti užsienio politiką, yra ministerija, todėl kartais pozicijų nederinimas sukelia neaiškumų arba netikėtumų. Tada ir atsitinka tokios situacijos, kai tą pačią dieną išgirstame skirtingus Ministro Pirmininko ir Prezidentės pranešimus. Idealiu atveju geriausia, kai sutariama strateginiais valstybės klausimais. Tačiau net jei ir yra nesutarimų ar ginčų, vis dėlto geriau apie juos žinoti iš anksto ir jie neturėtų būti transliuojami kaip valstybės pozicija.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kokios sėkmės ir nesėkmės lydėjo mūsų aptariamą dešimtmetį?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Viena sėkmių – Lietuva įrodė, kad išmano, kas vyksta Rytų Europoje, ir kad perspėjimai dėl Rusijos nebuvo be pagrindo. Dar viena sėkme pavadinčiau pirmininkavimą ES Tarybai. Buvo ir smulkesnių sėkmių saugumo politikoje, tarkime, prisidėjimas prie Afganistano Goro provincijos atstatymo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Iš nesėkmių galima išskirti santykius su Lenkija. Taip ir nepavyko jų pagerinti, nors bendradarbiaujame (ir gana sėkmingai) karinėje ir energetikos srityje. Tačiau negalime sakyti, kad politiniai santykiai geri. Nematau jokių prielaidų galvoti, kodėl jie turėtų būti blogi ir kodėl, pavyzdžiui, Lietuva negalėtų padaryti nuolaidų dėl kai kurių tautinių mažumų politikos aspektų ir atimti iš tam tikrų kategoriškesnių Lenkijos politikų pretekstą kritikuoti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tai galvosūkis, į kurį iki galo neatsakoma: kodėl negalime turėti gerų santykių su artimais kaimynais, nebūtinai draugiškų, bet bent jau tokių, kurie būtų suvokiami kaip strateginiai ar grįsti bendradarbiavimu ir kalbėjimusi? Tai visiškai nereikalinga nesėkmė. Mano įsitikinimu, santykių su Rusija artimiausiu metu neįmanoma pagerinti, bet ryšiai su Lenkija tikrai galėtų ir turėtų būti geresni.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kokią mūsų šalies užsienio politikos perspektyvą brėžtumėte ateinantiems metams, dešimtmečiui?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pristatydami šią knygą juokavome, kad jeigu bus dar viena knyga, šįkart skirta Lietuvos užsienio politikai 2015–2025 m., ar ją pavadinsime „Vis dar ambicingas dešimtmetis?“ (šypteli). Kitaip tariant, šis leitmotyvas, tikėtina, išliks mūsų užsienio politikoje. O kalbant kiek rimčiau: kaip minėjau, esame maža valstybė. Tai reiškia, kad labai smarkiai priklausome nuo to, kas vyksta aplinkui, ir nuo didesnių, svarbesnių veikėjų pasirinkimų. Tad klausimas ir pagrindinis iššūkis: kaip sugebėsime numatyti išorinius pokyčius, reaguoti į juos? Kokie bus tie pokyčiai?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kas prieš metus galėjo pagalvoti, kad dabar diskutuosime apie tokią milžinišką humanitarinę krizę kaip pabėgėliai prie Europos sienų ir joje, atskleidusią tiek Lietuvos, tiek visos Europos įtampas? Labai sunku tokius dalykus numatyti. Tačiau vienas dalykas aiškus – vis labiau teks galvoti apie problemas, kurios iki šiol buvo „ne mūsų“, kurios buvo kažkur toli. Ir jas reikės paversti savo užsienio politikos dalimis. Manau, kad humanitariniai, vertybiniai klausimai dėl to, kaip žiūrime į kitus, gyvenančius toliau, kokia mūsų atsakomybė jiems, taps vis svarbesni ir vis neišvengiamesni.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Mūsų parengtoje knygoje nekalbama apie santykius su Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos valstybėmis. Šito pasaulio knygoje nėra dėl to, kad kol kas nebuvo apie ką rašyti. Manau, kad kitoje knygoje šitoms pasaulio dalims turės atsirasti vietos – spėju, kad Lietuvos užsienio politika taps globalesnė ir įvairesnė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;***&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Interviu pasirodė VU žurnale &lt;a href="https://issuu.com/vu_lt/docs/spectrum23?e=11693526/31395070" target="_blank"&gt;„Spectrum“ (2015, Nr. 2 (23)&lt;/a&gt;, pp. 22-25). Patogesniu formatu &lt;a href="https://www.bernardinai.lt/2015-11-24-lietuvos-uzsienio-politika-po-2004-metu-sekmes-ir-nesekmes/" target="_blank"&gt;Bernardinai.lt&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Rytinis pasakojimas apie knygą (šiek tiek) ir aktualijas (daug)</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/rytinis-pasakojimas/</link><pubDate>Thu, 21 May 2015 14:14:33 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/rytinis-pasakojimas/</guid><description>&lt;p&gt;Ir toliau senienas kraunu archyvui. Vasario 11 d. nuėjau į LRT „Labas rytas&amp;quot;. Tikslas buvo paviešinti knygą, apie kurią čia vis dar turiu parašyti. Kadangi dvylika minučių televizijoje niekas apie savo knygą neleidžia šnekėti, ypač, kai tai dešimtmečio senumo įvykiai, pašnekėjau ir apie Lietuvą tada, ir apie Rusiją, ir apie Ukrainą, ir apie politiką tiesiog. Nes kaipgi kitaip.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/92770/d._jakniunaite_lietuvai_pavyko_tapti_rytu_europos_eksperte" target="_blank" rel="noopener"&gt;Spausti ir žiūrėti reikia čia.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;O nuotrauka tai tyčia tokia, fotografuota iš kompo stebint tiesioginę transliaciją. Facebooke tokias ypač mėgsta.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Komentaras apie Lietuvos užsienio politiką – angliška versija</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/komentaras-apie-lietuvos-uzsienio-politika-angliska-versija/</link><pubDate>Wed, 20 May 2015 15:54:56 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/komentaras-apie-lietuvos-uzsienio-politika-angliska-versija/</guid><description>&lt;p&gt;English version of my commentary about Lithuanian foreign policy in 2014. Appeared in Delfi.lt at the end of December, 2014.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="http://en.delfi.lt/opinion/opinion-lithuanian-foreign-policy-loud-but-narrow-and-negative.d?id=66824988" target="_blank" rel="noopener"&gt;Read it here.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Apie 2014 m. Lietuvos užsienio politiką – komentaras Delfi'ams</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/lup2014/</link><pubDate>Wed, 20 May 2015 11:38:47 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/lup2014/</guid><description>&lt;p&gt;Delfiuose pasirodžiusį komentarą apie 2014 m. Lietuvos užsienio politiką parašiau pačiame metų gale, kai pagaliau baigiau knygos apie tos pačios &lt;a href="http://www.tspmi.vu.lt/lt/naujienos/instituto-naujienos/nauja-tspmi-tyreju-knyga-apie-lietuvos-uzsienio-politika-793" target="_blank" rel="noopener"&gt;Lietuvos užsienio politikos dešimtmetį&lt;/a&gt; darbus, ir supratau, kad rišliau susigulėjo susierzinimas dėl jos. Štai jis:&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ką galime pasakyti apie šių metų Lietuvos užsienio politiką? Turbūt dauguma sutiks, kad ji buvo matoma, girdima, aktyvi. Tai žodžiai, puikiai apibūdinantys formą, o ar yra ką pasakyti apie turinį?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Prieš kelias dienas Užsienio reikalų ministras apžvelgė savo ir ministerijos metų veiklą: pabrėžė aktyvią Rytų partnerystę, JT ST pirmininkavimą ir ekonominę diplomatiją. Didžiavosi Lietuvos indėliu prisidedant prie stabilios Europos kūrimo, ir kaip kiekvienos šalies užsienio reikalų ministras, neabejojo net ir mažos šalies pastangomis siekiant taikos ir saugumo pasaulyje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Sąmoningai ar ne, bet ministras vengė itin girtis, atliko daugiau biurokratinį darbą susakydamas atliktus didesnius ar mažesnius darbus. Kitaip tariant jis išvardino medžius, o jau mišką pamatyti ir jį įvertinti paliko kitiems. Tad pažiūrėkime kiek iš toliau į šį Lietuvos užsienio politikos vaizdą 2014-aisiais.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Mano įsitikinimu, išsiskyrė trys dalykai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirma, užsienio politika buvo girdima, kategoriška, nors ir siaura. Nuo ministro rodymosi tarptautinėje žiniasklaidoje iki prezidentės skambios frazės apie „teroristinę valstybę&amp;quot; viskas sukosi apie įvykius Ukrainoje ir Rusijos vertinimą. Daugiau išskirtinio apie Lietuvos užsienio politiką šiais metais nėra ką pasakyti – narystė JT Saugumo taryboje ir pirmininkavimas joje irgi nenutolo nuo Ukrainos, o ekonominės diplomatijos srityje išsiskiriant 27 (!) prioritetines valstybes dar teks gerokai paplušėti išmokstant formuluoti konkretesnius tikslus (žiūrėkite metinį URM pristatymą).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Turėti konkretų, apibrėžtą tikslą ir jo kryptingai siekti yra pagirtina strategija. Valstybei reikia saugios aplinkos. Puiku, kad valstybės vadovai tai supranta. Puiku, kad sako plačiai ir garsiai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Mažiau puiku, kai aiškios pozicijos turėjimas tampa automatinis ir nereflektyvus. Kai už norų pasakyti retoriškai skambias, skandalingas antraštes žiniasklaidoje generuojančias frazes tai ir teslypi – skambios frazės. Jos gal ir gamina daugiau populiarumo taškų namuose, kur daliai žmonių vis priimtinesnė tampa militaristinė retorika, tačiau už jų idėjos apie užsienio politikos kryptį nematyti. Na, suradome dar daugiau vaizdingų žodžių Rusijai pakritikuoti, kas toliau?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Antra, gąsdinimas tapo pagrindiniu užsienio politikos pateisinimu. Kaip mobilizuoti visuomenę ir priversti ją klausytis? Kaip kontroliuoti politinių diskusijų erdvę ir dienotvarkę? Atsakymas yra senas ir patikrintas – reikia gąsdinti. Tai žinojo ir Sovietų Sąjunga, ir JAV šaltojo karo metais, šią strategiją buvo gerai įvaldęs G. W. Bushas, o aukštumas yra pasiekęs V. Putinas.
Lietuvoje mes irgi esame gąsdinami ir gąsdinamės. Stojame į šaulių sąjungą, organizuojame konferencijas apie karus, rengiame seminarus apie pilietinę gynybą, gal kas nors ir maisto atsargas kaupti pradėjo. Vien ko verta lapkritį išsiplėtojusi diskusija tarp keleto ekspertų štai čia, DELFI portale, apie tai, kiek realus Baltijos valstybių užpuolimas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ir čia nesvarbu, kiek tai realu ar ne – viskas yra vienodai realu ir nerealu, kol kas nors neįvyksta. Daug svarbiau, ką su mumis padaro tokia retorika. Pripažinkime, visos Rusijos atgrasinimo strategijos, apie kurias čia, Lietuvoje šnekama, skirtos ne Rusijai. Rusijos neatgrasys keliais šimtais padidėję šaulių būriai. Jos skirtos mums – visada paprasčiau gyventi pasaulyje, kur yra tik juoda ir balta, kuriame įmanoma apsistatyti tvoromis ir saugikliais. Tad kartu ši retorika paverčia mus valstybės kūno dalimis, o ne žmonėmis, kuriems valstybė yra priemonė gyventi savo gyvenimus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ir tai atveda prie trečiojo Lietuvos užsienio politikos bruožo šiais metais – ji neturėjo pozityvios vizijos. Užsienio politikoje tikrai puikiai reaguota į tai, kas vyksta čia ir dabar. Pavyzdžiui, net pirmininkavimas JT ST buvo išnaudotas, nes buvo Ukraina. Tačiau ar be to turėta kažkokia buvimo Saugumo taryboje vizija? Kokių santykių su kaimynais mes vis dėlto norime? Ką Lietuva daro Europos sąjungoje?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Užsienio politika yra daugiau nei kasdienė reakcija į įvykius. Būdama bendros valstybės politikos dalimi, ji taip pat turėtų parodyti, kokią valstybę norima sukurti. Ar tai yra ir bus tik valstybė, kurią apibrėžia Rusijos baimė? Ir ar tokio negatyvaus apsibrėžimo užtenka prasmingai užsienio politikai?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinoma, vis šie klausimai nėra nauji, jų klausta ir klausiama visą mūsų pointegracinį dešimtmetį. Tačiau juos reikia kelti ir kelti, ypač dabar, kai turime gerokai mažiau komforto atsakinėti į juos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nes kas bus tada, kai bandysime apsisaugoti, bet bus nebeaišku, ne tik nuo ko, bet ir dėl ko.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/d-jakniunaite-lietuvos-uzsienio-politika-girdima-bet-siaura-ir-negatyvi.d?id=66740428" target="_blank" rel="noopener"&gt;pirmą kartą pasirodė Delfi.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Yra &lt;a href="http://en.delfi.lt/opinion/opinion-lithuanian-foreign-policy-loud-but-narrow-and-negative.d?id=66824988" target="_blank" rel="noopener"&gt;vertimas ir į anglų k.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Beje, į šį komentarą &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/l-kasciunas-norintys-gyventi-tik-sau-dabar-gyvena-donbaso-chaose-atsakymas-d-jakniunaitei.d?id=66775556" target="_blank" rel="noopener"&gt;sureagavo Laurynas Kasčiūnas, nusprendęs apginti mano kritikuojamą objektą&lt;/a&gt;. Taip ir neprisiruošiau jam atsakyti, tačiau gal pusei metų praėjus tai ir padarysiu (netrukus).&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Dar kartą apie Lietuvos ir Rusijos santykius – Interviu „Kauno dienai” 2014 vasaros gale</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/dar-karta/</link><pubDate>Tue, 19 May 2015 13:36:40 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/dar-karta/</guid><description>&lt;p&gt;Interviu darytas 2014 m. rugpjūčio gale, kai vis dar atrodė, kad yra prasmės kalbėti apie Lietuvos ir Rusijos santykius (nors apie juos seniai sunku kažkaip naujai ir prasmingai kalbėti). Klausinėjo Valentinas Beržiūnas, kuris yra ir mano doktorantas. Turbūt tai vienintelis paaiškinimas, kaip galėjau atsidurti šiame dienraštyje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Taigi:&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pokalbis apie Rusijos ir Lietuvos santykius ir jų perspektyvą – su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docente dr. Dovile Jakniūnaite.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kaip atsitiko, kad po SSRS žlugimo Rusija tapo pagrindine grėsme Lietuvoje? Ar įmanomos natūralios permainos ir ar Rusija gali mums vieną dieną tapti partnere, o ne nuolatine grėsminga kaimyne?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Labai trumpą laikotarpį nuo 1990 iki 1991 m. Lietuva ir Rusija palaikė pagarbius ir draugiškus santykius: viena tuomet dar siekė tarptautinio pripažinimo, o kita – didesnio suvereniteto. Rusijai tapus SSRS teisių perėmėja, branduoline valstybe, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinės narės statusą turinčia valstybe, viskas pasikeitė ir apie jokią dvišalių santykių simetriją nuo to laiko jau nebegalime kalbėti. Pradedant derybomis dėl kariuomenės išvedimo, sienos sutarties, Kaliningrado tranzito, nekalbant jau apie Lietuvos stojimo į NATO procesą, nuolatos kildavo įtampa su Rusija, kuri niekados nepasižymėjo geranoriškumu jokiose derybose.
Lietuvos istorinės tapatybės kertinis akmuo – jos nebuvimas Rusija ir Rusijos sudėtyje. Pridėjus prie to Lietuvos istorines patirtis ir jų atminties konstravimą, su kuria sieta ir siejama yra ir dabartinė Rusija, taip pat kai kurių politinių jėgų bandymus pasinaudoti Rusijos korta vidaus politikos žaidimuose, ir yra tokia situacija, kai Rusija tampa didžiausiu tiek fiziniu, tiek idėjiniu, vertybiniu priešu. Be to, reikėtų pastebėti, kad Rusija, švelniai tariant, nėra geros ir sėkmingos, savo piliečiais besirūpinančios valstybės pavyzdys. Tai valstybė, kurios elitas rūpinasi valdžios išsaugojimu, bandydamas įtikinti savo piliečius, kad jų šalis yra atakuojama, nuvertinta, išnaudojama.
Baltijos valstybių priešiškumas (kuris pabrėžiamas per esą rusų nemėgimą ar radikalų nacionalizmą) yra tik viena iš istorijų, kuriomis Rusijoje palaikomas priešiško išorinio pasaulio vaizdas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinoma, teigti, kad permainų niekada neįvyks, būtų neatsakinga – niekada negali žinoti, kada pamatysime juodą gulbę tarp galybės baltų. Manau, kad galima įsivaizduoti pasaulį, kuriame Lietuva turėtų jei ne draugiškus, tai bent jau konstruktyvius, dalykiškus santykius su Rusija. Tik klausimas, kuriame amžiuje tai galėtų atsitikti. Taip, kaip šiuo metu yra valdoma Rusija, kokius lyderius jos žmonės linkę palaikyti, koks politinis elitas dominuoja ir konkuruoja dėl vadžios ir koks yra žemas politinio ir pilietinio aktyvumo lygis šalies regionuose, labai sunku manyti, kad tai galėtų įvykti Vladimiro Putino valdymo metais, kurie gali gerokai užsitęsti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Revoliucija „iš apačios&amp;quot; Rusijoje vargu ar įmanoma, o politinio elito pasiruošimas iš savo gretų išrinkti demokratišką lyderį yra labai abejotinas. Kol Rusija liks tokia, kokia yra dabar, dvišalių santykių pagerėjimo tikrai nėra prasmės tikėtis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Valstybės tapatybės konstravimas per santykius su kitomis valstybėmis – kaip tai veikia tarpvalstybinius santykius? Turiu galvoje, ar, esant tokiai situacijai, kai atsakingi už užsienio politiką pareigūnai, politikai, ekspertai nuolatos kartoja, kad kokia nors valstybė kelia grėsmę, apskritai galime kada nors tikėtis nuoširdžių ir abipuse pagarba grįstų tarpvalstybinių santykių?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinoma, su grėsmę keliančia valstybe negalima, neįmanoma kurti jokių santykių. Dabartinėje situacijoje turbūt mažai kas teigtų, kad egzistuoja bent kokios nors prielaidos gerinti santykius, net jei ir, pavadinkime, fizinės grėsmės iš Rusijos pusės tikimybė nėra didelė.
Šiuo metu Rusija pati itin smarkiai prisideda prie iki tol jau Lietuvoje stipriai įsitvirtinusio jos kaip nepatikimos, agresyvios ir netgi neprognozuojamos valstybės vaizdinio stiprinimo.
– Susidaro įspūdis, kad daugelis Lietuvos žmonių nuoširdžiai tiki, kad „sugrįš rusai&amp;quot;, o „amerikiečiai mus išgelbės…&amp;quot;, na, o Rusijoje daugelis iki šiol mano, kad Vakarai – amžinas varžovas, o Baltijos šalys tebėra SSRS ir „kone mūsų žemė&amp;quot;.
– Rusijoje jau seniai yra įsitvirtinusi ir pastaraisiais metais itin suintensyvėjusi antivakarietiška retorika, kuri dominuoja tiek paties prezidento V.Putino, tiek didžiojoje dalyje rusiškos žiniasklaidos. Vyrauja įsitikinimas, kad Vakarai siekia paversti Rusiją tuo, kuo ji negali būti, ir kad JAV siekia viena dominuoti globaliame pasaulyje.
Todėl neatsitiktinai nuolat palaikoma idėja apie daugiapolio pasaulio būtinybę ir idėja apie tai, kaip yra svarbu, kad egzistuotų alternatyvūs globalūs galios centrai. Atrodo, kad V.Putino vizijoje vienas iš jų yra ir Rusija – valstybė, palaikanti tradicinę pasaulio tvarką, kur aukščiausias idealas yra suvereniteto gynimas (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų Ukrainos įvykių kontekste) ir nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas.
Na, o dėl lietuvių tikėjimo, kad „sugrįš rusai&amp;quot; – tokiam teiginiui patvirtinti ar paneigti reikėtų bent kažkokių apklausų. Bet jeigu mes žiūrėtume ar skaitytume vien lietuvišką populiariąją žiniasklaidą, galima būtų taip sugalvoti, nes šiuo metu itin smarkiai formuojama bauginanti atmosfera ir vis stiprėja „tėvynės gynimo&amp;quot; retorika, kurios didžiausia negatyvi, nebūtinai tikslingas padarinys – vidinis susiskaldymas ir tam tikrų piliečių grupių pavertimas svetimais.
Pagaliau reikia suvokti, kad Rusija į Baltijos valstybes žiūri kiek kitaip nei į Ukrainą, Baltarusiją ar Kazachstaną. Tam tikra prasme Baltijos šalys jau yra Rusijos prarastos, tai, aišku, nesušvelnina Rusijos požiūrio, tačiau vis dėlto pamažu skatina Rusiją nebesieti savęs su Lietuva, Latvija ir Estija.
Kita vertus, toks pokytis tikrai netrukdo Rusijai rodyti Lietuvai nepagarbos ar savo elgesiu, kalbomis pabrėžti jos menkumą. Tokiame kontekste, žinoma, sunku įsivaizduoti bet kokį santykių gerėjimą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Žvelgiant į Rusijos vadovų kalbas Lietuvos atžvilgiu (ironiškus, pašaipius, gal net iš aukšto) – susidaro įspūdis, kad Lietuvą Rusija laiko neverta pagarbos, nors mes, priešingai, visuomet reikalaujame pagarbos iš Rusijos. Jūsų nuomone, toks rusų požiūris gali būti susijęs su tuo, kad mes dažnai esame linkę garsiai atkartoti didžiųjų Vakarų valstybių, ypač Jungtinių Valstijų (Rusijos varžovo ar net priešo) poziciją, taigi atrodome kaip neturintys stuburo „satelitai&amp;quot;, sudarantys geopolitinį pleištą tarp Rusijos ir Europos?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nesutinku, kad Lietuvos užsienio politika atrodo bestuburė. Priešingai, nuo pat dešimtojo dešimtmečio pradžios ji yra aiškiai ir nuosekliai provakarietiška, pasisakanti už intensyvų transatlantinį bendradarbiavimą ir aktyvų Lietuvos įsitraukimą į kuo daugiau tarptautinių institucijų. Lygiai taip pat Lietuva beveik visada buvo skeptiška ar bent jau atsargi Rusijos ir jos politikos atžvilgiu.
Manyčiau, kad tik dėl gana užsispyrėliškos ir kategoriškos pozicijos Lietuva susilaukia pastabų ir kritikos iš Rusijos įvairiuose daugiašaliuose formatuose.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Dažnai Lietuvoje sakoma, kad santykių su Rusija būklė – ne mūsų, o rusų problema. Sutinkate?&lt;/strong&gt;
– Dėl prastų dvišalių santykių retai įmanoma apkaltinti tik vieną pusę. Tad vien tik Rusiją kaltinti dėl to, kad santykiai yra prasti, nebūtų sąžininga. Jau minėtoji užsispyrėliška Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu tikrai neprisideda prie bent kokių idėjų gerinti santykius atsiradimo.
Kita vertus, kaip jau irgi esu paminėjusi – dabartinė Rusija su savo agresyvia užsienio politika ir noru pasipriešinti viskam, kas ateina iš Vakarų, ir turinčia lyderius, pasiryžusius sugrąžinti „šalies didybę&amp;quot;, tikrai neleidžia manyti, kad prasti dvišaliai santykiai būtų vien tik Lietuvos kaltė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirmą kartą pasirodė „Kauno dienoje&amp;quot;, o &lt;a href="http://klaipeda.diena.lt/naujienos/pasaulis/ekonomika-ir-politika/santykiu-su-rusija-bukle-ir-perspektyvos-interviu-su-tspmi-doc-dr-d-jakniunaite-642389" target="_blank" rel="noopener"&gt;tekstą galima rasti čia.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Nuotrauka: by &lt;a href="https://flic.kr/p/7dpRsE" target="_blank" rel="noopener"&gt;Zoltán Bánfalvy @flickr&lt;/a&gt; (CC BY-NC-ND 2.0)&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>A Small State in the Asymmetrical Bilateral Relations: Lithuania in Lithuanian-Russian Relations since 2004</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015smallstateasymmetricalrelations/</link><pubDate>Thu, 01 Jan 2015 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015smallstateasymmetricalrelations/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2015. “A Small State in the Asymmetrical Bilateral Relations: Lithuania in Lithuanian-Russian Relations since 2004.” &lt;em&gt;Baltic Journal of Political Science&lt;/em&gt; 4: 70–93.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Ambicingas dešimtmetis: Lietuvos užsienio politika 2004-2014</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015ambicingasdesimtmetis/</link><pubDate>Thu, 01 Jan 2015 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015ambicingasdesimtmetis/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė (sudarytoja). 2015. &lt;em&gt;Ambicingas dešimtmetis: Lietuvos užsienio politika 2004-2014&lt;/em&gt;. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.&lt;/p&gt;
&lt;h2 id="turinys"&gt;Turinys&lt;/h2&gt;
&lt;h3 id="įvadas"&gt;Įvadas&lt;/h3&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;
— Dovilė Jakniūnaitė&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;
&lt;h3 id="1-dalis-apibrėžtys-ir-kontekstai"&gt;1 dalis. Apibrėžtys ir kontekstai&lt;/h3&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;Lietuvos užsienio politikos tyrimai iki 2004 m. — Valentinas Beržiūnas&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Lietuvos tarptautinis subjektiškumas: kokia mažoji valstybė? — Diana Jurgelevičiūtė&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Tapatybinės įtampos: Michailo Golovatovo paleidimo atvejis — Justinas Lingevičius&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;
&lt;h3 id="2-dalis-kaimyniniai-santykiai"&gt;2 dalis. Kaimyniniai santykiai&lt;/h3&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;
— Dovilė Jakniūnaitė&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė: retorinė mirtis ir praktinis gyvenimas — Galina Vaščenkaitė&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Lietuva ir Baltarusija: pusiausvyros paieškos — Tomas Janeliūnas&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Santykiai su Latvija bei Estija ir Baltijos šalių bendradarbiavimas — Valentinas Beržiūnas&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Šiaurės šalys Lietuvos užsienio politikoje — Karolis Aleksa&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;
&lt;h3 id="3-dalis-tarptautinėse-institucijose"&gt;3 dalis. Tarptautinėse institucijose&lt;/h3&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;Lietuvos Europos politika: prioritetai ir jų (ne)įgyvendinimas — Ramūnas Vilpišauskas&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Lietuva ir ES Rytų politika: tarp permainų ir tęstinumo — Inga Stanytė-Toločkienė&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Išorinė bendroji ES energetikos politika ir Lietuvos interesai — Arūnas Molis, Tomas Vaišnoras&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Lietuvos galios šaltiniai: veikla tarptautinėse organizacijose — Tomas Janeliūnas, Raimonda Miglinaitė&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;
&lt;h3 id="4-dalis-saugumo-paieškos"&gt;4 dalis. Saugumo paieškos&lt;/h3&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;Saugumo sampratos kaita: nesaugumas didėjant saugumui — Diana Jurgelevičiūtė&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Lietuvos gynybos ir saugumo politika — Karolis Aleksa&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Santykių su JAV dilemos: kas mainais už saugumą? — Diana Jurgelevičiūtė&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;</description></item><item><title>Kaip kalbėsime apie 2004-2014 m. Lietuvos užsienio politiką?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015kaipkalbesimeapielup20042014/</link><pubDate>Thu, 01 Jan 2015 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015kaipkalbesimeapielup20042014/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2015. “Kaip kalbėsime apie 2004-2014 m. Lietuvos užsienio politiką?” In &lt;em&gt;Ambicingas dešimtmetis: 2004-2014&lt;/em&gt;, sudarė Dovilė Jakniūnaitė, 7–30. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Lithuania and Russia 1990-2012: From Mutual Support to Suspicion and Indifference</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015lithuaniarussia19902012/</link><pubDate>Thu, 01 Jan 2015 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015lithuaniarussia19902012/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė, Leonid Karabeshkin, and Ramūnas Vilpišauskas. 2015. “Lithuania and Russia 1990-2012: From Mutual Support to Suspicion and Indifference.” In &lt;em&gt;Russia and East Central Europe after the Cold War&lt;/em&gt;, edited by Andrei Zagorsky, 239–90. Prague: Human Rights Publishers.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Santykiai su Rusija: dešimt nestabilaus stabilumo metų</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015santykiaisurusija/</link><pubDate>Thu, 01 Jan 2015 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2015santykiaisurusija/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2015. “Santykiai su Rusija: dešimt nestabilaus stabilumo metų.” In &lt;em&gt;Ambicingas dešimtmetis: 2004-2014&lt;/em&gt;, sudarė Dovilė Jakniūnaitė, 100–126. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kodėl klysta naujojo Šaltojo karo pranašai</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kodel-klysta/</link><pubDate>Wed, 02 Apr 2014 08:17:26 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kodel-klysta/</guid><description>&lt;p&gt;Prieš trylika metų, 2001 m. rugsėjį, nemaža dalis pasaulio patyrė bene ryškiausią šoką po Šaltojo karo pabaigos. Griūvantys du dangoraižiai mums pranešė, kad istorija nesibaigė ir kad liberalios demokratijos triumfo ir liberaliosios pasaulio tvarkos dar teks palaukti. Paskui įsivėlus į keletą naujų karų tik dar kartą galima buvo įsitikinti, kad vizijos apie naująją pasaulio tvarką priešininkų yra daugiau nei pakankamai. Nepaisant to tikėjimas, jog vis dėlto gyvename naujoje eroje buvo tvirtas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Bandymų įvardinti naująjį laiką netrūko, tačiau šiuo metu triumfuoja vienas – naujasis Šaltasis karas. Vėl pradedamos matyti senos įtampos, kai pasaulis buvo pasidalijęs į dvi priešiškas stovyklas, kai Rusija vis labiau save priešpastato Vakarams ir atvirai bando nustatyti savo įtakos sferą. Šaltojo karo (kad ir naujojo) analogija leidžia labai greitai ir paprastai paaiškinti, kas gi čia vyksta – tai, kas yra jau matyta, girdėta ir pažįstama, ar iš atminties, ar iš istorijos vadovėlių. Tik šįkart džiaugiamės, kad esame kitoje uždangos pusėje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pažįstamos analogijos suteikia aiškumą – nurodo aiškią priežastį, kaltininką (Putino režimą) ir sprendimo būdą (atsiribojimas, o dar geriau – siena). Tačiau tas aiškumas lygiai taip pat gali būti ir iliuzija, bėgimas nuo daug sudėtingesnio politikos pasaulio, kur ne visada pašalinus tiesioginį pavojaus šaltinį yra išsprendžiama problema.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ne, tai ne naujasis Šaltasis karas: čia nevyksta nauja ideologijų kova, čia pasaulis naujai neskyla į pirmą, antrą ar trečią, ir apskritai nieko ypatingai nauja mes čia negalime pamatyti. O negalime dėl to, kad situacija, kuri dabar susiklostė Ukrainoje ir Kryme, yra puikus įrodymas to, kaip netinkamai baigėsi Šaltasis karas. Jis baigėsi be „taikos sutarties&amp;quot;, triumfuojant, tačiau ne iki galo apsisprendus, ką daryti su jo palikimu. Krymas dabar tampa simboliu, svarbiausiu įvykiu po Šaltojo karo, parodžiusiu, kaip sunku užbaigti bet kokius karus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirmasis palikimas, žinoma, Rusija, kurios didžiausia bėda yra ji pati. Rusija su skaudžiomis ekonominėmis ir socialinėmis pasekmėmis išgyveno devyniasdešimtuosius. Ir per tą laiką, o ir vėliau jos lyderiai taip ir nesugebėjo surasti jokios kitos tvirtesnės atramos savo valstybės pasididžiavimui nei pergalę Antrajame pasauliniame kare ir sovietmečio pasiekimus, kuriuos sunaikino didžioji geopolitinė katastrofa. Ir, žinoma, nuolatos prisiminti priešus Vakaruose, nuolat spaudžiančius ir supančius jų šalį.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tai šalis, kurioje taip ir nesuprasta, kad sienos susitraukė ir kad pasaulis pasikeitė, kad sovietiniai žemėlapiai nebetinkami suprasti, kaip kinta pasaulis. Ir kad didžiosios valstybės statuso (bei taip trokštamos pagarbos) ne reikalauji, o jį užsitarnauji.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tačiau Šaltojo karo nepabaigė ir Vakarai. Šioje erdvėje visiems buvo aiškus nugalėtojas, o nugalėtojams visada tinka „pokario&amp;quot; status quo. Tarptautinė sistema atrodo stabili, tokia, kokia turi būti (be kele to nesisteminių veikėjų), o įvykę pokyčiai nekelia abejonių, nes praradimų nepatirta ir nepasitenkinimą jausti nėra dėl ko.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pergalė, žinoma, neturėjo reikšti, kad kažkaip itin švelniai reikėjo apsieiti su Rusija. Be to, dar puikiai prisimename, kad „terapijos&amp;quot; bandymų būta, ir itin brangių. 1990-ųjų pradžioje JAV ir Vokietija už reformas buvo davusi tiek paskolų, kad jos sudarė beveik pusę Rusijos BVP. Tad nesėkmė ne čia.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nesėkmė ar nenoras buvo kitur – nereformuotose ir tebeegzistuojančiose Šaltojo karo institucinėse struktūrose. Ir visų pirma – Jungtinių tautų Saugumo taryboje, institucijoje, turinčioje rūpintis pasaulio taika ir stabilumu, tačiau sukurtoje pagal didžiųjų valstybių norus ir dėl jų nepasitikėjimo viena kita. Penkių valstybių veto teisė Jungtines tautas padarė neveiksnia kolektyvinio saugumo organizacija Šaltojo karo metais, ji tik pusiau veiksni dėl to yra ir dabar.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ji sukurta taip, kad bet kokia jos reforma yra neįmanoma ir nebus padaryta iš vidaus. Ji negali priversi Rusijos elgtis pagal šiuolaikines normas (kaip negali, būkime sąžiningi, tai padaryti Kinija ar JAV). Jokia institucija, sukurta pagal tokią logiką, negalėtų. Kaip negali priversti viena kitos keistis ir didžiosios valstybės. Pasaulio politikos pokytis įmanomas tik institucijose, bet kitokiose, kuriose yra siekiama susitarimų.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinoma, tarp šitų dviejų polių atsiduriame mes. Turbūt mažai kam Lietuvoje reikia įrodinėti, jog mes nebaigėme savo Šaltojo karo, ir vis dar gyvename su gausybe baimių ir baubų. Ir Rusija čia tik vienas iš jų, paprastas, nes lengvai identifikuojamas ir aiškus, kiti, deja, reikalaujantys daug daugiau diskomforto ir atvirumo sau patiems. Mes tik džiaugiamės (ir pagrįstai) laimėję šioje karų loterijoje, retai išlįsdami toliau savo istorinių nuoskaudų ir susimąstydami, ogi kokio pasaulio mes iš tiesų norėtumėme. Ir ką mes galėtumėme padaryti dėl jo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nes Šaltasis karas taip ir nebuvo pabaigtas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Komentaras pirmą kartą pasirodė &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/d-jakniunaite-kodel-klysta-naujojo-saltojo-karo-pranasai.d?id=64321604" target="_blank" rel="noopener"&gt;Delfiuose.&lt;/a&gt;&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Paskui buvo išverstas į anglų kalbą &lt;a href="https://balticscholars.stanford.edu/?p=931" target="_blank" rel="noopener"&gt;Baltic Scholars for Ukraine&lt;/a&gt; tinklaraštyje&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Lithuania at the United Nations Security Council: Strategy or Accident?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaitemiglinaite2014lithuaniaun/</link><pubDate>Wed, 01 Jan 2014 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaitemiglinaite2014lithuaniaun/</guid><description>&lt;p&gt;Miglinaitė, Raimonda, and Dovilė Jakniūnaitė. 2014. “Lithuania at the United Nations Security Council: Strategy or Accident?” &lt;em&gt;Lithuanian Foreign Policy Review&lt;/em&gt; 32: 33–48.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Dar vienas politologo komentaras</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/dar-vienas/</link><pubDate>Sun, 27 Jan 2013 19:34:33 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/dar-vienas/</guid><description>&lt;p&gt;Naujasis Seimo pirmininkas &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vgedvilas-reikia-derinti-santykius-su-rusija-ir-pasirupinti-savo-zmonemis.d?id=60355799" target="_blank" rel="noopener"&gt;truputį nušnekėjo apie užsienio politiką&lt;/a&gt;. BNS nebūtų BNS, jei nepasiteirautų politologų nuomonės (&lt;a href="http://web.vu.lt/tspmi/d.jakniunaite/politologes-klausia-politologe-atsako/" target="_blank" rel="noopener"&gt;kaip kad jie tai daro&lt;/a&gt;).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Šįkart pasiteiravo manęs ir kolegos Arūno Molio. Cituoju, žinoma, tik save.&lt;/p&gt;
&lt;blockquote class="border-l-4 border-neutral-300 dark:border-neutral-600 pl-4 italic text-neutral-600 dark:text-neutral-400 my-6"&gt;
&lt;p&gt;Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) dėstanti Dovilė Jakniūnaitė BNS sakė, kad su V.Gedvilo išsakyta mintimi, jog reikia turėti gerus santykius su kaimynais, sunku ginčytis. Tačiau, pasak jos, nuolat reikia klausti, „kokia kaina bus bendradarbiaujama&amp;quot;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;„Jei stebime pastaruosius 20 metų, kaip vystosi santykiai su Rusija, buvo labai mažai dienų, kai Rusija rodė norą būti geranoriška ar supratinga Lietuvos atžvilgiu. To niekada negalima užmiršti ir klausimas, kiek apskritai galima pasitikėti kita puse. Turėti gerus santykius reikia ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos noro&amp;quot;, – sakė TSPMI atstovė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pasak D.Jakniūnaitės, idėja dėl santykių su Rusija perkrovimo yra oficiali Vyriausybės pozicija, tačiau V.Gedvilas „neturi daug patirties kalbėdamas apie užsienio politiką arba ją darydamas&amp;quot;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;„Paprastas pavyzdys iš jo kalbos – jis sako, kad NATO yra NATO ir čia nereikia kišti Rusijos. Čia yra žmogaus, kuris tik paviršutiniškai gilinasi į užsienio ir tarptautinės politikos klausimus, kalbėjimas. Aš manau, jis yra žmogus, kuris nevisiškai išmano kai kurias realijas. Rūpintis &lt;a href="http://www.delfi.lt/temos/lietuvos-uzsienio-politika" target="_blank" rel="noopener"&gt;Lietuvos užsienio politika&lt;/a&gt; nėra tiesioginė Seimo pirmininko funkcija. Šiuo atveju galbūt reikėtų tai palikti žmonėms, kurie tiesiogiai už tai atsakingi&amp;quot;, – teigė ji.&lt;/p&gt;
&lt;/blockquote&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/politologai-apie-vgedvilo-pasisakyma-del-rusijos-draugisku-santykiu-negalima-gristi-nuolaidziavimu.d?id=60363041" target="_blank" rel="noopener"&gt;Galima ir visą komentarą perskaityti Delfiuose.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Iš tiesų sunku tokius pašnekėjimus kaip nors išmintingai pakomentuoti. Nesakysi, kad labai nusišnekėjo, bet neišmanymą pademonstravo. Negali nesutikti, kad nereikia gerų santykių, bet sunku kaip nors sureaguoti, kai vienintelis dalykas, kurį siūloma – „galvoti apie žmones&amp;quot;. Tas abstraktaus „žmogaus&amp;quot; kultas apskritai smarkiai purto, o kai supranti, kad už to daugiau tikrai nieko nėra, dar liūdniau darosi.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Po savo nuomonės išsakymo, dar kurį laiką mąsčiau – o kam p. V.Gedvilui iš viso reikėjo pasisakyti? Vienintelis paaiškinimas – žmogiška tuštybė. Kad jau „Svoboda&amp;quot; paprašė, nejaugi atsisakysi? Atrodytų, politikoje ne pirmos dienos, o tokios klaidos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Paskui, „damage control&amp;quot; darbu užsiiminėjo ir &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/abutkevicius-nereikia-atsukti-nugaros-nei-rusijai-nei-jav.d?id=60373943" target="_blank" rel="noopener"&gt;Ministras pirmininkas&lt;/a&gt; (išsisukinėdamas) ir &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/llinkevicius-nera-bandoma-dirbtinai-atitolinti-amerika-ir-priartinti-rusija.d?id=60382223" target="_blank" rel="noopener"&gt;Užsienio reikalų ministras&lt;/a&gt; (diplomatiškai). O kaip čia tas dujas mes galime gauti aiškino &lt;a href="http://verslas.delfi.lt/energetika/lietuva-gali-prisijungti-prie-jav-duju.d?id=60437301" target="_blank" rel="noopener"&gt;Romas Švedas&lt;/a&gt;. Tad galų gale visiškai į sveikatą viskas išėjo.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Eilinį kartą apie Rusiją, ir apie mus, aišku</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-rusija-ir-mus/</link><pubDate>Sun, 26 Aug 2012 13:05:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-rusija-ir-mus/</guid><description>&lt;p&gt;Kažkada birželio vidury Vladimiras Laučius paprašė atsakyti į keletą klausimų. Atsakiau. Palaukus jam išėjo &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kas-baisiau-rusija-ar-mes-patys.d?id=58986363" target="_blank" rel="noopener"&gt;toks keistas straipsnis-kratinys&lt;/a&gt;. Prisipažįstu, perskaičius bendros idėjos nesupratau. Nusprendžiau, kad apie Bugajskį kokio konteksto norėjosi, tai ir pridėjo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad, kad išmintis nepasimestų, o ir kad būtų aišku, nuo ko pradėjau ir iš kur tas mintis paėmė, įdedu savo pilnus atsakymus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;1 klausimas. Ar Eurazijos projektas turi šansų ir jei taip, tai kuo tai gresia ES?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Eurazijos sąjunga nėra pirmasis Rusijos integracinis projektas regione. NVS buvo gerokai ambicingesnis, bet vis tiek galų gale tik formalus darinys, taip ir nesugebėjęs išplėtoti kokios nors aiškesnės bendro buvimo vizijos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Eurazijos sąjunga kol kas yra tik trijų valstybių muitų sąjunga, be Rusijos čia mes matome dvi įprastas tokių projektų palaikytojas – Baltarusiją ir Kazachstaną. Ar yra daugiau kandidačių, trokštančių ten prisijungti?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kol kas vargu: likusios Vidurio Azijos valstybės kiekviena dėl skirtingų priežasčių plėtoja atsargius santykius su Rusija. Armėnija, nors ir laikoma pakankamai prorusiška irgi vis labiau bando atitolti. Kai kas mano, kad Ukraina yra tai prizas, kurio Rusija siekia šia savo sąjunga ir būtent jos aktyvus įsitraukimas tikrai galėtų suneraminti kaimynus vakaruose. Nepaisant dabartinės įtampos tarp ES ir Ukrainos, toks pastarosios posūkis kol kas atrodo mažai tikėtinas. Juo labiau, kad Eurazijos sąjungos idėja visų pirma buvo V.Putino priešrinkiminis bandymas priešpastatyti save Medvedevo Europos saugumo architektūros idėjai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad šis bandymas yra, viena vertus, siekis atsiriboti nuo ankstesnės idėjos, kita vertus – parodyti, kad Rusija nori ir gali įgyvendinti savo projektus viena. Kol kas toks pareiškimas nekelia grėsmės labiau nei kiti Rusijos veiksmai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;2 klausimas. Ar įmanoma „mentališkai&amp;quot; grąžinti Lietuvą į buvusią SSRS erdvę, formaliai paliekant ją Euroatlantinėse struktūrose (laikinai)? Energetinio saugumo taip ir neužsitikrinome, rusų popsas užgožė LT televizijas, rusų televizijų kalbos apie „Europos saulėlydį&amp;quot; skamba vis įtaigiau.&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kad Rusijos televizija gali būti įtaigi, mes žinome, tačiau, kiek ji žino geriau už kitus ar ką ji turi mintyje kalbėdama apie „saulėlydį&amp;quot;, sunku aiškiai suprasti. Šiaip ar taip tai ne pirmas ir ne antras nuosmukio skelbimas, tad esu tikra, kad ir po šio Europa nedings. Kokia ji bus, kokį vaidmenį pasaulio politikoje ji vaidins, čia jau kitų diskusijų klausimas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dėl Lietuvos. Jei tam tikros pop muzikos populiarumas būtų priklausomybės „mentalinei&amp;quot; erdvei kriterijus, tai mes amerikietiškajai (anglosaksiškai?) erdvei priklausytumėme ne mažiau nei rusiškai. Energetinių išteklių šaltinis šiame kontekste irgi nėra itin reikšmingas – jis automatiškai mąstymo pobūdžio ir vertybinio pasirinkimo nelemia. Be to, ir pati grįžimo į sovietinę erdvę idėja neaiški – praėjo daugiau nei dvidešimt metų nuo TSRS žlugimo, tiek visa erdvė, tiek kiekviena valstybė atskirai pasikeitė ir kiekviena savaip nutolo nuo istorinio laiko. Tačiau nuorodos į tą laikmetį vis daromos, darant prielaidą, kad jos savaime suprantamos, visiems vienodos ir nekintančios. Tiesiog apeliacijos į sovietmetį uždeda lyg ir savaime suprantamą, tačiau iš tikrųjų tuščią, nors ir negatyvią etiketę, ir neleidžia suvokti, dėl ko iš tikrųjų verta nerimauti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Mano nuomone, daug svarbiau kalbėti apie tai, kad Lietuvoje atsiranda vis garsesnių balsų, kalbančių apie kažkokį ypatingą Lietuvos kelią ir dalią, apie tai, kad žmogaus teisių idėja yra „kišama&amp;quot;, kad valstybė turi teisę nurodyti, kas yra vertybė, kieno gyvenimas yra geresnis, kad suverenitetas yra aukščiau visko, net pagarbos žmogui, ar kad tolerancija ir bandymas kalbėtis ir susitarti dėl bendro buvimo taisyklių yra nereikalingas, „vakarietiškas&amp;quot; produktas. Ar tai „grįžimas&amp;quot;? Nežinau. Greičiau kol kas dar ne itin sėkmingas bandymas sukurti uždarą, svetimų besibijančią ir savų žmonių negerbiančią tautą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;3 klausimas. Ar Lietuva apskritai vis dar bus svarbi pačiai ES, antai Vokietijai, jei Europą toliau krės krizė, kurios galą mato gal tik didžiausi optimistai?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Lietuva bus svarbi ES-ai tiek kiek jai pačiai bus svarbi Europos Sąjunga. ES buvo ir yra politinis, vertybinis, ideologinis projektas, kuris neįmanomas be ją sudarančių valstybių narių ir būtent dėl to mąstyti, kad ES gali nereikėti kurios iš narių, reiškia kalbėti apie jos pačios norą nebebūti. Tačiau žinoma, nereikia galvoti, kad narystė pati savaime Lietuvą padarys svarbia, girdima ar reikšminga – ir čia jau kita, buvimo tarptautinėse institucijose, realybė, kur irgi reikia dirbti, norint ką nors gauti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;O Vokietija? Ant jos dabar laikosi ES, tad šiuo metu jai tik geriau, kad dar yra daugiau mažiau ramiai besitvarkančių, problemų nekeliančių valstybių narių.
O krizė kada nors vis tiek baigsis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Na, ir galų gale &amp;ldquo;istorinis&amp;rdquo; momentas – &lt;a href="https://www.jakniunaite.lt/wp-content/uploads/2012/08/dovile_delfis_2012_06_25.png" target="_blank" rel="noopener"&gt;tapti dienos sakiniu delfiuose&lt;/a&gt; (ačiū sesei Audronei, nusprendusiai taip mane išlaikyti istorijoje).&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Mėgėjiška kaimynystės antropologija ir truputis užsienio politikos</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kaimynystes-antropologija/</link><pubDate>Fri, 16 Dec 2011 15:22:23 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kaimynystes-antropologija/</guid><description>&lt;p&gt;Ar nepradėjote juoktis, kai iš neturėjimo ką veikti pirmą valandą nakties stebėjote balsavimą Eurovizijoje? Mat ką tik graikai dvylika balų paskyrė Kiprui, o šis lygiai taip pat jiems dosniai atsilygino? Ar dar kartą pastebėjote, kaip puikiai kaimynus ir geografiją išmano skandinavai, Balkanų valstybės, na, ir visa vidurio ir pietryčių Europa?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kuris iš mūsų negirdėjo prancūzo, džiaugsmingai pasakojančio anekdotus apie beviltiškus belgus, ar esto, besišaipančio iš lėtapėdžių suomių, nekalbant jau apie atvirą pasityčiojimą, pasigirstantį JAV piliečiui prabylant apie Kanadą. Gal tik žydai juokiasi iš savęs, visi kiti – dažniausiai iš savo kaimynų.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Bet kuri valstybės geografija mokykloje prasideda nuo to, kad pranešama sostinė, gyventojų skaičius ir teritorijos dydis, o paskui išvardinami visi šalies kaimynai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kaimynai yra visur – ir politiniame, ir „šiaip“ gyvenime. Jie neišvengiamybė, su jų buvimu tiesiog susitaikai, o jei ne – anksčiau ar vėliau supranti, kad bet kuri pergalė laikina.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kaimynystė neatsiejama nuo sienų; tik per jas ji įmanoma. Sienų studijose įprasta galvoti apie sienas kaip skirtis, ribas, už kurių yra Kitas – svetimas, nepažįstamas, gana dažnai greičiausiai grėsmingas ar bent jau nepasitikėjimo vertas. Tačiau ieškant paaiškinimų, kodėl žmonių kolektyvai linkę atsiriboti, kodėl ir kokiu būdu braižo tikras ir simbolines sienas, kokios kultūrinės, politinės, socialinės ir estetinės pasekmės formuojasi, „tarpinė“, kaimyno, kategorija praleidžiama. Ir visai be reikalo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nes kaimynas – ne svetimas. Tačiau ir ne savas. Niekas to geriau neįrodo kaip buto sienos. Kiekvieną vakarą grįžus namo vakarieniaujame dviese – aš ir mano kaimyno televizorius, tiksliau, jo garsai. Žinau mėgstamiausius kaimyno serialus, naujienų kanalą, taip pat kada jis keliasi ir gulasi, kada eina vedžioti šunį. Žinau, kad savaitgaliais apsilanko anūkė, ir žinau, kad jis dar turi šiokią tokią sąžinę, nes, kai neišsikentusi pabeldžiu į sieną, kuriam laikui garsas aptyla. Kaip jis gali būti svetimas, kai taip įžūliai ir atsainiai naikina sieną, skiriančią mus? Žinoma, atsitraukti ir pabėgti visada galima. Galima nuspręsti ir kariauti (pavyzdžiui, įsigijus garso stiprintuvą), bet čia tas pats kas žaisti „viščiuko žaidimą“.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žmonių santykiuose atsikratyti kaimyno yra dažniau ryžto, kartais tiesiog išmonės klausimas. Valstybės, deja, kaimynų šiais laikais pasirinkti nebegali. Šia prasme kaimynystė yra visiškai materiali ir objektyvi duotybė, nors ir susiformavusi iš istorinių atsitiktinumų ir selektyviai prisimenamų istorijų. Dėl to kaimynystė, kaip ir apskritai kalbėjimas apie valstybes, pilna stereotipų. Užtenka susirinkti pusiau pažįstamai tarptautinei kompanijai, kad juos išgirstume: štai esą vieni svetingesni, kiti tvarkingesni, dar kiti nuoširdesni ir t.t. Deja, „grynoji“ tarptautinių santykių disciplina, aprašinėdama kaimyninius santykius, yra neįdomi. Santykių kategorijos dažniausiai apsiriboja draugais – sąjungininkais – konkurentais – priešais.&lt;br&gt;
Kita vertus, mūsų pačių kaimyninių santykių kasdienybė yra itin marga. Tad niekas neleidžia manyti, kad tokia negalėtų būti ir tarpvalstybinė kaimynystė. Tiesiog pažiūrėkime į ją kitaip, atsispirdami nuo savo kasdienybės.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žvelgiant per tokią prizmę net nelabai sistemingai ir metodiškai, &lt;strong&gt;ryškėja bent šešios pirminės kaimynystės strategijos.&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Nuobodi kaimynystė&lt;/strong&gt; yra neįdomiausias, tačiau greičiausiai „normaliausias“ atvejis, kai kaimynas yra tiesiog kaimynas, iš kurio anksčiau mamos eidavo skolintis degtukų, druskos ar prašyti palaistyti gėlių, kai šeima išvykdavo atostogų. Santykiai dalykiški pasitikintys, kartais gal žinantys ir kokią intymią smulkmeną apie vienas kitą, bet paprasti. Turbūt būtų itin paplitęs atvejis. Šiuo metu tokie yra Lietuvos ir Latvijos santykiai – apie juos nėra ką papasakoti: kai užsuka kas iš vadovų, priimame draugiškai, kai išvažiuoja, nenuliūstame. Iš toliau žvelgiant ir Beneliukso, taip pat Latvijos ir Estijos ir, matyt, dažnų dydžiu, išsivystymo lygiu bei istorine praeitimi panašių valstybių santykiai panašūs.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Dramatiška kaimynystė&lt;/strong&gt; turi ilgą istoriją, besikeičiančius draugysčių ir pykčių laikotarpius ir abipusę priklausomybę vienas nuo kito. Seniai seniai bendraujama, žinomos kitų paslaptys, įgrisę be proto, tačiau negali imti, spjauti ir ignoruoti. Linkę įpainioti kitus kaimynus ir santykius apipinti „ji pasakė tą, o jis pasakė tą“ gandų voratinkliu, ir įsižeidinėti dėl laiku neišvalytos laiptinės. Tarpvalstybinių pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Lietuva ir Lenkija yra tipiškas atvejis. Nors šiuo metu išgyvenančios ramybės periodą, Vokietija su Prancūzija neabejotinai taip pat priklausytų šiam tipui. Čia dramos atsiranda lyg iš niekur, tačiau po kiek laiko jos tampa neatsiejama sadomazochistinių santykių dalimi. Šiam tipui būtina abipusė drama – būtent tuo ši kaimynystė skiriasi nuo priešiškos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Priešiška kaimynystė&lt;/strong&gt; atrodo panaši į dramatišką, nes irgi konfliktiška bei užgauli, tačiau skiriasi savo agresyvumu, išdidumu ir dažniausiai yra asimetriška. Tai tokia kaimynystė, kai vieną rytą atsikeli ir pastebi, kad tvora truputėlį pasislinko tavo namolink (epizodas, regėtas viename devintojo dešimtmečio australų seriale), arba kai ramų sekmadienio rytą išgirsti kiemo vaikams skaitomą pamokslą iš tokio raudonveidžio kaimyno, turinčio milžinišką džipą ir žmoną, kuri žiemą visad aukštakulniais bateliais vedžioja rotveilerį, ignoruodama visas šunų higienos normas. Nedaug kas nori su jais bendrauti, nedaug kas gali juos ignoruoti. Gal ir banalu, bet Lietuvos santykis su Rusija yra būtent tokia kaimynystė – nepatinka, tačiau mažai ką gali padaryti. Tai vienakryptis santykis, santykių objektas su tavimi gali turėti kartais net feodališką santykį.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Erzinanti kaimynystė&lt;/strong&gt; – tai anksčiau minėto kaimyno, garsiai žiūrinčio televizorių, atvejis. Gali būti ir kitokių variacijų, kai girdi besiriejančią šeimą, dūžtančius indus ir trankomas duris (dar vienas kadras iš kino filmo). Iš likusių neaptartų Lietuvos kaimynų tai, matyt, puikiai tiktų santykiui su Baltarusija aprašyti. Na ir kodėl jie negali susitvarkyti tyliai, ramiai, be triukšmo? Ir kodėl apie juos reikia sukti galvą ir kištis į jų reikalus?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Smalsi kaimynystė&lt;/strong&gt; pažįstama daug kam. Ją jauti nugara, kai neši šiukšles ar kai parsivedi svečių. Tuomet tikrai kokia nors močiutė ar senukas mato tave. Jie žino, kada kas išeina į darbą ar išvyksta atostogų, kokį automobilį turi ir ar paklusnūs tavo vaikai. Jie tik žiūri ir toks ne viską atskleidžiantis „vojerizmas“ verčia lavinti fantaziją ir suteikia galimybių plačioms interpretacijoms. Labai įdomus ir retai pastebimas tarpvalstybinių santykių atvejis. Atrodo, kad Lietuva su Estija turi tokį santykį (tokia „pusiau kaimynystė“, lydima klausimo „ir ką gi jie dar padarys?“), nors mūsų atveju neretai patenkama ir į kitos – pavydžios kaimynystės kategoriją.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Pavydi kaimynystė&lt;/strong&gt; taip pat vienakryptė. Mes matome, kad mūsų kaimynė viską turi („viskas“, žinoma, priklauso nuo žiūrėtojo), ji visada mandagiai pasisveikina, trumpai pasikalba apie orą ar takelių švarą ir nueina toliau gyventi savo gražaus gyvenimo. O mes tada norime tik būti kartu arba tokie patys. Panašu, kad taip yra Lietuvai su jos Šiaurės kaimynais ir neišpasakytu noru tapti Šiaurės dalimi. „Svajonių šalis“ JAV, matyt, savo pietiniams kaimynams irgi dažnai sukelia šį jausmą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tekstas pirmą kartą pasirodė VU TSPMI studentų laikraštyje
.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Lietuvos saugumo politika ir identitetas šiuolaikinių saugumo studijų požiūriu</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaiteminiotaite2001lietuvossaugumopolitikaidentitetas/</link><pubDate>Mon, 01 Jan 2001 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaiteminiotaite2001lietuvossaugumopolitikaidentitetas/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė, and Gražina Miniotaitė. 2001. “Lietuvos saugumo politika ir identitetas šiuolaikinių saugumo studijų požiūriu.” &lt;em&gt;Politologija&lt;/em&gt; 23: 21–43.&lt;/p&gt;</description></item></channel></rss>