<?xml version="1.0" encoding="utf-8" standalone="yes"?><rss version="2.0" xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"><channel><title>Rusija | Dovilė Jakniūnaitė</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/tags/rusija/</link><atom:link href="https://www.jakniunaite.lt/lt/tags/rusija/index.xml" rel="self" type="application/rss+xml"/><description>Rusija</description><generator>HugoBlox Kit (https://hugoblox.com)</generator><language>lt</language><lastBuildDate>Fri, 03 Jul 2026 00:00:00 +0000</lastBuildDate><image><url>https://www.jakniunaite.lt/media/icon_hu_596d18512ec1c274.png</url><title>Rusija</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/tags/rusija/</link></image><item><title>Rusijos įtaka Europos periferijoje: tarpusavio priklausomybė, naratyvai, galia (INFLUENCE DN)</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/influence-dn/</link><pubDate>Fri, 03 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/influence-dn/</guid><description>&lt;p&gt;Doktorantūros tinklas „Rusijos įtaka Europos periferijoje: tarpusavio priklausomybė, naratyvai, galia“ (INFLUENCE DN) vykdomas pagal ES bendrąją mokslinių tyrimų ir inovacijų programą „Europos horizontas“, „Marie Skłodowskos-Curie veiksmų“ doktorantūros tinklų programą (MSCA-DN).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Projekto Nr.:&lt;/strong&gt; 101312705.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2027-02-01 – 2031-01-31.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; projekto vadovė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;INFLUENCE – tarptautinis doktorantūros tinklas, kurio tikslas – visapusiškai analizuoti Rusijos užsienio įtakos formas ir veikimą Baltijos ir Vakarų Balkanų valstybėse. Vykdant šį projektą bus ugdoma nauja dešimties tyrėjų karta, kuri įgis tarpdisciplininių žinių ir gebėjimų analizuoti užsienio valstybių įtaką bei praktinių bendrųjų įgūdžių. Projektu taip pat bus siekiama gerinti doktorantūros studijų kokybę, aktualumą ir tvarumą dalyvaujančiuose universitetuose, plėtoti bendradarbiavimą su neakademiniu sektoriumi bei gilinti ekspertines viešąsias diskusijas apie Rusijos veikimą ir užsienio politiką.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Projekto mokslinių tyrimų programa remiasi trimis tarpusavyje susijusiais Rusijos įtakos vektoriais – tarpusavio priklausomybės, naratyvų ir galios. Tarpusavio priklausomybės analizė apima ekonominius, energetinius ir skaitmeninius ryšius bei būdus, kuriais priklausomybės gali būti kuriamos, palaikomos ir išnaudojamos. Naratyvų vektorius nagrinėja idėjų, pasakojimų ir visuomenės susiskaldymo vaidmenį formuojant visuomenės nuostatas, o galios vektorius kreipia dėmesį į tiesioginę įtaką politiniams veikėjams, sprendimų priėmimui, rinkimų procesams bei vidaus ir tarptautinėms institucijoms.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;10 individualių doktorantūros projektų apims tyrimus, kurie nagrinės energetines ir ekonomines tarpusavio priklausomybes, skaitmeninių platformų išnaudojimą, antivakarietiškų naratyvų radimąsi ir sklaidą, „rusofobijos“ diskursus, migracijos instrumentalizavimą, neliberalaus valdymo modelių sklaidą, subversyvias veiklas kaip užsienio politikos įrankį, analizuos kišimosi į rinkimų procesus modelius bei Rusijos strategijas tarptautinėse institucijose. Projekte taip pat numatytos stažuotės akademinėse ir neakademinėse organizacijose, bendri mokymai ir įvairios žinių bei tyrimų rezultatų sklaidos veiklos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dalyvaujančios institucijos:&lt;/p&gt;
&lt;ul&gt;
&lt;li&gt;Vilniaus universitetas (Lietuva);&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Glazgo universitetas (Jungtinė Karalystė);&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Helsinkio universitetas (Suomija);&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Sarajevo universitetas (Bosnija ir Hercegovina);&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Varšuvos universitetas (Lenkija).&lt;/li&gt;
&lt;/ul&gt;</description></item><item><title>Utopinės Rusijos žlugimo viltys</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/utopines-rusijos-zlugimo-viltys/</link><pubDate>Sat, 15 Jul 2023 19:39:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/utopines-rusijos-zlugimo-viltys/</guid><description>&lt;p&gt;Kodėl idėjos apie Rusijos surimą yra naivios.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Apie tai parašiau &lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2030995/dovile-jakniunaite-utopines-rusijos-zlugimo-viltys" target="_blank" rel="noopener"&gt;LRT portalui&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kolektyvinė rusų kaltė</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kolektyvinekalte/</link><pubDate>Sun, 03 Apr 2022 19:14:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kolektyvinekalte/</guid><description>&lt;p&gt;Kas yra ir kaip kalbėti apie kolektyvinę tautos ar žmonių grupių kaltę ir atsakomybę. Antrasis komentaras &lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1658227/dovile-jakniunaite-kolektyvine-rusu-atsakomybe-kalte" target="_blank" rel="noopener"&gt;lrt.lt portalui apie tai&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kodėl jie neprotestuoja?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kodel-jie-neprotestuoja/</link><pubDate>Thu, 10 Mar 2022 19:07:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kodel-jie-neprotestuoja/</guid><description>&lt;p&gt;Pradėjau nuosekliau rašyti komentarus LRT.lt portalo Nuomonėms. Pirmasis – apie dažnai keltą, atrodytų, retorinį klausimą – kodėl rusai neprotestuoja prieš savo valdžios politiką.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1638601/dovile-jakniunaite-kodel-jie-neprotestuoja" target="_blank" rel="noopener"&gt;Tekstą skaityti Lrt.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Russia and the Baltic States after Regaining Independence</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaiteberziunas2021russiabalticstates/</link><pubDate>Fri, 01 Jan 2021 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaiteberziunas2021russiabalticstates/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė, and Valentinas Beržiūnas. 2021. “Russia and the Baltic States after Regaining Independence.” In &lt;em&gt;The Withdrawal of Soviet Troops from East Central Europe: National Perspectives in Comparison&lt;/em&gt;, edited by Christoph Meißner and Jörg Morré, 263–78. Göttingen: Vanderhoeck &amp;amp; Ruprecht.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Revoliucija, kurios nereikia</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/revoliucija-kurios-nereikia/</link><pubDate>Wed, 15 Nov 2017 19:52:40 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/revoliucija-kurios-nereikia/</guid><description>&lt;p&gt;Šį komentarą FB parašiau lapkričio 7 d. – tą dieną kalbėjo ir minėjo bolševikinės revoliucijos šimtmetį.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Šiandien – Spalio revoliucijos šimtmetis, daug kas kalba, visaip, o manęs LRT radijas šįryt paklausė apie dabartinės Rusijos valdžios santykį su ta revoliucija. Sumąsčiau štai ką.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Visi pastebėjo V.Putino ir kitų politikų santūrumą ir aiškaus ir skambaus santykio su revoliucija neturėjimą. Yra keturi svarbūs aspektai, kodėl taip yra.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirma, bendrai pati revoliucija dabartinėje Rusijoje nėra teigiamas reiškinys. Tai yra tai, kas atneša suirutę, kataklizmus ir nelaimes, o dabartinis Rusijos valstybingumas statomas ant stabilumo ir aiškumo idėjos, čia ne naujos revoliucingos idėjos, o valstybės nešama tvarka yra svarbiausia. Juk revoliucijos XXI a. tai yra „spalvotosios“, „Arabų pavasaris“, „Euromaidanas“ – išorės jėgų sukurti protesto judėjimai, po kurių viskas tik pablogėja.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Antra, sovietmečio traktavimas irgi neleidžia turėti aiškaus santykio. Viena vertus, yra pripažįstama, jog dėl revoliucijos šalis išgyveno pilietinį karą, chaosą, politines represijas, yra netgi daromi tam tikri veiksmai iš valdžios pusės prisiminti, pripažinti tai. Naujasis Rusijos valstybingumas, nors mažai kas nori prisiminti, rėmėsi irgi kategoriška komunistinių idėjų kritika. Kita vertus, viešojoje ir populiariojoje erdvėje daug remiamasi brežnevine nostalgija su jos estetika ir stilistika, ir čia jei ne turiniu, tai forma sovietmetis tampa pozityvia nuoroda. Dar galima ir dviprasmišką Stalino vietą prisiminti: taip, represavo daug žmonių, bet atvedė šalį prie pergalės. Tad daug dviprasmybių, todėl ir santykis atsargus, todėl ir didelio minėjimo nesinori daryti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Trečia, Rusijos valdžiai reikalinga didinga, pergalinga istorija, kuria Spalio revoliucija nėra, per daug negatyvių dalykų su ja susiję. Esminis pagrindinis, reikšmingiausias, pasididžiavimo vertas istorinis įvykis Rusijai yra Antrasis pasaulinis karas ir pergalė jame. Jo pergales minint aišku, ką ir kaip sakyti, patosą daug lengviau pagaminti ir į dviprasmybes nesigilinti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ketvirta, visuomenės nuomonės apklausos, ir Levados, ir provyriausybinio VCIOMO, rodo, jog yra pasidalinta per maždaug pusę, supaprastintai tariant tarp tų, kurie revoliucijoje mato daugiau teigiamų dalykų, ir tarp tų, kurie mato daugiau neigiamų. Tokiame kontekste, prasidėję svarstymai sukeltų daug, valdžiai nereikalingų, diskusijų. Dėl to Putinas, kai mini Spalio revoliuciją, šneka apie politinio elito atsakomybę (supraskite, kas čia pas mus atsakingas), apie pasidalijimo įveikimą ir brūkšnio užbrėžimą bei naują pradžią.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kitaip tariant dabartinėje oficialiojoje Rusijoje revoliucija yra tolimas įvykis, ir geriau toks liktų. Šiemet tam trukdo visų įprotis minėti apvalias datas, na ir Vakarams Spalio revoliucija yra svarbus XX a. pradžios įvykis, formavęs paskui visą amžių ir politine, ir socialine, ir kultūrine prasme. Tad ignoruoti neišėjo, tačiau šimtmetis būna tik kartą, kitais metais šios priverstinės refleksijos jau nebereikės daryti, kaip nereikės ir dar, ir dar kitais metais.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Premjera – Dovilė šneka rusiškai</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-rusofobija-su-aleksandru-morozovu-delfi-tv/</link><pubDate>Tue, 28 Feb 2017 20:36:23 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-rusofobija-su-aleksandru-morozovu-delfi-tv/</guid><description>&lt;p&gt;Visai sau netikėtai buvau įkalbinta sudalyvauti &lt;a href="http://ru.delfi.lt/news/live/rusofobiya-s-chem-imeem-delo.d?id=73749768" target="_blank" rel="noopener"&gt;diskusijoje rusų kalba&lt;/a&gt; – DelfiTV (2017 m. vasario 14 d.). Sutikau, nes gavau progą susipažinti su Aleksandru Morozovu – Rusijos politikos apžvalgininku, kurio komentarus FB (o dar kiek anksčiau ir LiveJournal) vis paskaitau. Dabr jis Lietuvoje gyvena, tad anksčiau ar vėliau pažintis turėjo įvykti. O diskusija visai pavyko.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;a href="http://ru.delfi.lt/news/live/rusofobiya-s-chem-imeem-delo.d?id=73749768" target="_blank" rel="noopener"&gt;„Русофобия&amp;quot; – с чем имеем дело?&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nuotrauka: Andrius Ufartas (Delfi)&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Rusijos užsienio politika 2017 – deeskalacijos link</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/rusijos-uzsienio-politika-2017-deeskalacijos-link/</link><pubDate>Mon, 02 Jan 2017 21:00:01 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/rusijos-uzsienio-politika-2017-deeskalacijos-link/</guid><description>&lt;p&gt;Prieš metų galą kiek daugiau pagalvojau apie Rusijos užsienio politiką – viskas komentare, kurį parašiau BNS (2016 gruodžio 15).&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Ko laukti kitais metais – klausimas, kurį artimiausias dvi tris savaites uždavinėsime įvairiais pavidalais. Kol išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas po truputį pateikinėja mums savo atsakymus apie Jungtines Valstijas, klausimus ir atsakymus apie kitą mums rūpimą šalį – Rusiją – tenka aiškintis patiems.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Apie Rusiją galima prisiskaityti galybę pasakų. Štai vieniems ji atrodo silpna ir nereikšminga ir ekonomine, ir geopolitine prasme, mirštanti ir mažėjanti šalis, kuri pralaimėtų bet kokį karą, ir dabar matome tik beviltiškus, nors ir skausmingus, bandymus pasirodyti svarbia. Kitiems Rusija yra didžiulė ir įtakinga šalis, kuri tenori užkariauti viską aplinkui, renka ir JAV, ir Prancūzijos, ir, matyt, tuoj jau ir Vokietijos vadovus ir kurios propaganda tokia galinga, kad tuoj visi neturės kito pasirinkimo, tik pamilti šią šalį. Ar galima tarp šių dviejų kraštutinių – Rusijos nuosmukio ir Rusijos neišvengiamos grėsmės – mitų, kurie čia, žinoma, šaržuojami, rasti būdų paaiškinti jos strategiją?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;2014-ieji metai, atnešę visų pirma Krymo okupaciją, žinoma, buvo lūžis ir pasaulio, ir pačios Rusijos politikoje. Ir dabar jau praėję treji metai leidžia pastebėti kai kurias tendencijas, kurias verta turėti mintyje bandant kalbėti apie Rusijos užsienio politiką 2017 m. Manau, kad ypač verta atkreipti dėmesį į tris dalykus. 2004-2008 m. dominavo aiškiai pragmatinė nuostata su idėjomis apie energetinę galybę, tai dabar pagrindiniu tikslu tapo siekis sukurti daugiapolę pasaulio tvarką.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirma, Rusijos užsienio politika turi aiškią ideologinę poziciją, kaip turi atrodyti tarptautiniai santykiai ir kokia jos vieta ten. Pasaulis turi būti daugiapolis, ir jame kelios didžiosios valstybės (Rusija viena jų) sprendžia globalios politikos klausimus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinoma, tai nėra nauja idėja, ją dar devyniasdešimtųjų viduryje skelbė garsusis Rusijos diplomatas Jevgenijus Primakovas. Nauja yra šios nuostatos absoliutus prioritetas. Jei, pavyzdžiui, 2004-2008 m. dominavo aiškiai pragmatinė nuostata su idėjomis apie energetinę galybę, tai dabar pagrindiniu tikslu tapo siekis sukurti daugiapolę pasaulio tvarką, kuri reiškia ne tik didžiųjų valstybių dominavimą, bet ir atvirą specifinių regioninių interesų buvimo pripažinimą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tokia tvarka pasiekiama tik įrodžius Rusijos svarbą pasaulyje. Rusijai neužtenka nei ekonominio pajėgumo, nei politinio statuso, tad belieka (ir buvo pasirinkta) demonstruoti ir naudoti karinę galią. Ir kuo daugiau visi aplinkui skelbia apie Rusijos karinį pavojų, kuo labiau jį ruošiasi atremti, tuo geriau. Tai ir reikia įrodyti – į Rusiją dėmesio negalima nekreipti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Reikia pastebėti, kad karinės priemonės yra tik įrankis, iš daugiapoliškumo idėjos palaikymo neseka būtent tokia strategija. Tiesiog šiuo metu ji pasirodė veiksmingiausia.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Būtent dėl to santykiai su JAV yra esminiai. Per šiuos metus tapo akivaizdu, kad radikali konfrontacinė strategija nebuvo sėkminga: kreipti dėmesį gal ir privertė, bet gerbti nepradėjo daugiau. Tačiau idėja apie kelių didžiųjų valstybių valdomą pasaulį remiasi prielaida, kad tos didžiosios valstybės gali susitarti. Būtent to, o ne didžios meilės ar draugystės dabar tikimasi iš naujojo JAV prezidento. Reikia administracijos, su kuria galima kalbėtis ir kuri sutiktų tai daryti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Antrasis dėmuo, kurį reikia prisiminti, galvojant apie Rusiją 2017-aisiais, susijęs su vidaus procesais. Tiksliau faktu, kad užsienio politika tapo neatsiejama vidaus politikos dalimi. Gerai žinoma, kad Rusijos viešojoje erdvėje yra aiškus priešas – JAV, arba apskritai bet kokia įtaka iš Vakarų. Šis priešiškumas išorei buvo susijęs su nerimu dėl sistemos stabilumo, kurį sukėlė du patirti šokai: 2011-2012 m., kai Rusijoje žmonės nusprendė parodyti nepasitenkinimą protestuodami, ir 2014 m., kai Ukrainoje žlugo Viktoro Janukovičiaus režimas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Krymo „atsiėmimas“ kaip tik ir buvo tai, kas sugrąžino visai sistemai ir jos vadovui legitimumą. „Mes parodėme jiems, ką Rusija gali,“ – tai iki šiol vienas populiariausių paaiškinimų Rusijoje, kodėl tas įvykis toks svarbus. Ir šito negalime nuvertinti – šios euforijos užteko tiek ilgai, kad daugiau nei dvejus metus valdžiai nereikėjo rūpintis kitokia politine mobilizacija. Ir tik dabar, 2016 m. pabaigoje, mes galime matyti, kad Rusijos valdžia pamažu pradeda ieškoti naujų naratyvų ir kovų. Rusijos užsienio politika yra tapusi vidaus politinio gyvenimo dalimi ir nemaža jos prezidento autoriteto yra pastatyta ant Rusijos garbės sugrąžinimo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinoma, visa žiniasklaidos mašina prisidėjo prie euforijos dėl Krymo ir diskusijų dėl Rusijos „kietumo“ pasaulyje palaikymo. Bet čia svarbu pabrėžti kiek kitą aspektą – nėra prasmės kalbėti apie dvi atskiras – užsienio ir vidaus politikos – sritis Rusijoje galvojant apie tai, kaip joje konsoliduojama sistema. Rusijos užsienio politika yra tapusi vidaus politinio gyvenimo dalimi ir nemaža jos prezidento autoriteto yra pastatyta ant Rusijos garbės sugrąžinimo – tema, kurią, neabejoju, įvairiomis formomis girdėsime artėjant 2018 metų rinkimams.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tačiau lygiai taip pat aišku, kad tokios politinės euforijos, kokia buvo 2014-2015 metais, ilgai neišlaikysi: tam reikia vis naujų ir naujų dirgiklių ir gerų žinių. Jas generuoti tapo vis sunkiau, kai pamažu pradėjo aiškėti, jog Rusiją imama vis labiau marginalizuoti įvairiuose tarptautiniuose formatuose.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Rusija nesitikėjo griežtos reakcijos į savo veiksmus (gretas Vakarų atleidimas Rusijai 2008 m. Rusijos Gruzijos karo metu, matyt, leido tikėtis atlaidumo ir dabar) ir kad ta reakcija (sankcijos ir izoliavimas) užtruks taip ilgai. Dėl to jau nuo 2015 m. pabaigos ir visus 2016 m. galime stebėti bandymus išeiti iš absoliučios konfrontacijos ir susipriešinimo. Ir tai yra trečiasis Rusijos užsienio politikos bruožas, išryškėjęs pastaruoju metu ir kuris turėtų tęstis toliau.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Sirija buvo pirmas ryškesnis bandymas keisti situaciją, bet jis nebuvo sėkmingas. Tačiau vis tiek ryškus yra tono kitimas ir įtampos jame mažėjimas. Tai visiškai nereiškia, kad Vakarai tapo priimtinesni, kad dalis naudojamų grubokų įtakos metodų ima keistis, – tai lieka, tačiau buvo visgi pripažinta, kad geopolitinę įtampą reikia sumažinti ir kažkur praverti duris. Galima spėti, kad į jas 2017 m. pasibels ne tik JAV.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad Rusija tikrai neatsisako idėjos apie savo vaidmenį pasaulio politikoje, valdžios konsolidavimas per užsienio politiką nors ir mąžta, bet lieka svarbi vidinio politinio proceso dalis. Suvokdama, kad politinio pergalingo patoso kasdienybėje itin ilgai neišlaikysi, Rusija pamažu kuria sąlygas 2017 metus paversti deeskalacijos ir įtampos mažėjimo metais.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tekstas iš &lt;a href="http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/dalia-jakniunaite-rusijos-uzsienio-politika-2017-deeskalacijos-link-500-727256" target="_blank"&gt;15min.lt&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Working Paper Introducing the Analytical Framework for Comparing Approaches and Strategies of the Selected External Actors</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2017workingpaperintroducing/</link><pubDate>Sun, 01 Jan 2017 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2017workingpaperintroducing/</guid><description/></item><item><title>Rudeniniai pasirodymai: pabėgeliai, Rusija, Ukraina ir Junckeris</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/rudeniniai-pasirodymai-pabegeliai-rusija-ukraina-ir-junckeris/</link><pubDate>Tue, 27 Oct 2015 13:54:02 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/rudeniniai-pasirodymai-pabegeliai-rusija-ukraina-ir-junckeris/</guid><description>&lt;p&gt;Archyvui: keletas nuorodų į ankstyvo rudens komentarus ir interviu:&lt;/p&gt;
&lt;ol&gt;
&lt;li&gt;&lt;a href="http://vz.lt/po-darbu/2015/09/18/pabegeliai-lietuvoje--tik-laiko-klausimas" target="_blank" rel="noopener"&gt;Interviu Verslo žinių „Savaitgalio&amp;quot; priedui&lt;/a&gt;. Kalbėjausi su Beatriče Laurinavičiene. Tikrai nemanau, kad nors kiek giliau išmanau pabėgelių problematiką, bet čia man svarbiau buvo išsakyti savo poziciją reakcijų Lietuvoje atžvilgiu. Lyg mes galėtumėme užsidaryti. (2015-09-18)&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;&lt;a href="http://pasaulis.lrytas.lt/ivykiai/politologe-del-pabegeliu-krizes-butu-naivu-kaltinti-rusija.htm" target="_blank" rel="noopener"&gt;Interviu su Ginta Gaivenyte „Lrytas.lt&amp;quot;&lt;/a&gt; – šiaip jau apie Rusiją ir dar daugiau apie Ukrainą. Bet pradėti vis tiek teko nuo sezono aktualijos – Rusijos atviro įsitraukimo į konfliktą Sirijoje. (2015-09-29)&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;Radijas: pakalbėjome su Agne Skamarakaite &lt;a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011993149" target="_blank" rel="noopener"&gt;LRT Aktualijų studijoje apie Rusijos tikslus Sirijoje&lt;/a&gt; (2015-10-05).&lt;/li&gt;
&lt;li&gt;&lt;a href="http://www.tspmi.vu.lt/tinklarastis/2015/10/d-jakniunaite-geresni-santykiai-tarp-es-ir-rusijos-ar-taip-jau-daug-ir-truksta/" target="_blank" rel="noopener"&gt;Komentaras BNS apie Rusijos ir ES santykius.&lt;/a&gt; Pretekstas – „ES galvos&amp;quot; Jeano-Claude&amp;rsquo;o Junckerio pasvarstymai apie „padorų&amp;quot; elgesį su Rusija. Komentaro idėja itin paprasta – išsišokimas nelaiku, gal kada ir gerinsim tuos santykius, bet dabar dar reikia daug kitų dalykų įveikti (pvz., sankcijos – ne toks jau ir mažas). (2015-10-18)&lt;/li&gt;
&lt;/ol&gt;</description></item><item><title>Normatyvinė galia prieš informacinę</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/normatyvine_informacine/</link><pubDate>Sat, 04 Jul 2015 14:51:26 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/normatyvine_informacine/</guid><description>&lt;p&gt;&lt;em&gt;Bedarydama visokių smulkesnių tekstų inventorizaciją prisiminiau visai neseną, bet mažai kam prieinamą apie vis dar šių dienų aktualijas. Parašytas bendradarbiaujant su &lt;a href="http://politika.lt/" target="_blank" rel="noopener"&gt;Politika.lt&lt;/a&gt;, pasirodė jų popieriniame žurnale tokiu pačiu pavadinimu.&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Rytų kaimynystė yra erdvė, kur mažiausiai pastaruosius dešimtį metų vyksta atvira, tiesioginė ir galima sakyti bekompromisė konkurencija tarp dviejų veikėjų – Rusijos ir Europos Sąjungos (ES). Konkuruojama ne tik dėl politinės įtakos, ne tik dėl erdvės kontrolės ar naujų rinkų, visų pirma konkuruojama dėl to, kieno idėjos įsivyraus šiame regione. Abi veikėjos siekia patraukti, suvilioti, įrodyti, kad jos siūloma pasaulėžiūra, gyvenimo būdas ir vertybės yra būtent tos, su kuriomis verta gyventi ir dėl kurių verta pasistengti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Daugelis yra pastebėję, kad tai daroma visiškai skirtingai – formuluojami skirtingi tikslai, pateikiami skirtingi argumentai ir taikomi skirtingi metodai. Net jei ir yra aptariamos ES ir Rusijos strategijos, kiek mažiau dėmesio skiriama kitam aspektui – šių strategijų palyginimui ir veiksmingumo įvertinimui. Būtent lyginant dvi priešingas strategijas daug geriau išryškėja, kodėl taip sudėtinga ES konkuruoti su Rusija kovoje dėl Rytų Europos kaimynystės. Galima kalbėti apie keturis pagrindinius skirtumus.&lt;/p&gt;
&lt;h4 id="1-skirtingas-švelniosios-galios-supratimas-normatyvinė-prieš-informacinę"&gt;1. Skirtingas švelniosios galios supratimas: normatyvinė prieš informacinę&lt;/h4&gt;
&lt;p&gt;Aiškinimąsi reikėtų pradėti nuo šiaip jau gal gana ir pabodusio švelniosios galios termino. Švelnioji galia pagal šios sąvokos populiarintoją Joseph Nye yra valstybės patrauklumo didinimo strategija, kuri priešpastatoma prievartos ar finansinių paskatų naudojimui. Švelnioji galia remiasi kitiems patrauklia kultūra, skleidžiamomis ir įtvirtinamomis politinėmis vertybėmis ir moralia bei legitymia užsienio politika. Ji veikia, nes ją pripažįstama ir ja žavimasi.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;ES, vis dar neturėdama daug įprastų galios komponentų, sukurta visiškai kitokiu pagrindu nei valstybė, savo išorinėje politikoje be ekonominių paskatų iš esmės ir tegali naudoti tik švelniąją galią. Žinomiausią ES galios apibūdinimą yra pateikęs Ianas Mannersas, formuluodamas ES kaip normatyvinės galios koncepciją. Jis atkreipė dėmesį į ES gebėjimą taikiomis priemonėmis ginti savo vertybes. Tai galia, realizuojanti save per idėjas ir nuomones, toks veikėjas yra atsakingas tarptautinės sistemos dalyvis, turintis aiškią normų sklaidos suvokimą: visų pirma liberalios demokratijos principų – įstatymo viršenybės, žmogaus teisės, laisvos rinkos – sklaidą. Tikima, kad tokia galia gali keisti ir pakeisti pasaulį, padaryti jį tokiu „kaip mes&amp;quot;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kita vertus, Nye yra pripažinęs, kad švelnioji galia visgi nėra normatyvinis terminas, o aprašomasis – tai yra valstybių, siekiančių taikyti švelniąją galią, tikslai gali skirtis. Rusijos atvejis kaip tik ir parodo kitą švelniosios galios pusę.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Rusija šią sąvoką atrado sąlyginai neseniai: Vladimiras Putinas ją pavartojo savo 2012 m. prieš prezidento rinkimus. Jis teigė, kad ji yra „įrankių ir priemonių sistema pasiekti užsienio politikos tikslus be ginklų, o naudojant informaciją ir kitus svertus&amp;quot;. Kitaip tariant šioje interpretacijoje švelnioji galia tampa įrankiu – tai tikslingas darbas su informacija siekiant įprastų užsienio politikos tikslų. Dėl to Rusijos atveju reikia kalbėti visų pirmą apie siekį tapti informacine galia.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad abi pusės mąsto švelniosios galios terminais, tačiau ES įrodinėdama patrauklumą skleidžia vertybes, o Rusija skleidžia informaciją.&lt;/p&gt;
&lt;h4 id="2-es-universalizmas-prieš-rusijos-partikuliarizmą"&gt;2. ES universalizmas prieš Rusijos partikuliarizmą&lt;/h4&gt;
&lt;p&gt;Ir normatyvinė, ir informacinė galia kovoja dėl vertybių, tiksliau, kurios vertybės taps priimtinesnės. Iš ES siūlomas atvirumas, skaidrumas, tinklaveika, kolektyvinis saugumas, neoliberali transatlantinė sistema. Iš Rusijos – tradicija, konservatyvios vertybės, tikroji laisvė veikti, daugiapolė, JAV atsverianti globali sistema, kur kiekviena valstybė pati sprendžia savo pačios reikalus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad ir viena, ir kita pasirinkimą konstruoja kaip arba-arba, pasirinkimas ir-ir nėra įmanomas. Taip vyksta dviejų sistemų susidūrimas, kuriam pati Rusija yra itin linkusi pritaikyti Huntingtono civilizacijų susidūrimo koncepciją, tuo implikuodama pamatinį jų nesuderinamumą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tačiau yra ir esminis skirtumas tarp šių vertybių sistemų. ES skleidžia universalizuojantį naratyvą – visi turi tapti tokiais kaip ji, kito pasirinkimo tik priimti, tai kas siūloma, nėra. Taip ES užima mokytojos poziciją, sukurdama asimetrinį santykį su partneriais. Rusija skleidžia partikuliarizmo naratyvą – neapibrėždama tradicijos, (iš dalies ir) konservatyviųjų vertybių, ji tarsi leidžia kiekvienam pasirinkti savo gyvenimo būdą, o skelbdama opoziciją hegemonui tarsi kiekvienam leidžia turėti savą globalios sistemos vaizdinį. Tad jos sistema atrodo lankstesnė ir adaptyvesnė kiekvieno interesams.&lt;/p&gt;
&lt;h4 id="3-rusija-ginasi"&gt;3. Rusija ginasi&lt;/h4&gt;
&lt;p&gt;Dėl šio teiginio sutaria abi veikėjos. Vėlgi skiriasi tik paaiškinimai. ES požiūriu, Rusija nesupranta ar nenori suprasti ES geranoriškumo, noro ieškoti bendrų interesų ir bendros naudos, naudojasi nulinės sumos žaidimo logika, šaltojo karo išsiugdytais mąstymo šablonais, ir dėl to bereikalingai užima gynybinę poziciją. Tuo tarpu ES nenori nieko pulti ar išstumti, ji nori ir siekia dirbti kartu.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Rusijos interpretacijoje informacinė galios didinimas reikalingas siekiant atsilaikyti prieš puolimą, kuris vykdomas prieš Rusiją. Vakarai, kuriuos čia įkūnija ir ES, planingai ir sistemingai nuo pat Sovietų sąjungos žlugimo spaudžia Rusiją, nori ją paversti tokia kaip jie ir paklusti jiems. Dėl to, pavyzdžiui, esą manipuliatyviai yra naudojamasi ir ta pačia švelniąja galia, kai jos metodais provokuojamos ekstremistinės, separatistinės ir nacionalistines pasaulėžiūras, manipuliuojama suverenių valstybių gyventojų nuomone ir panašiai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad Rusija ginasi, o gynyba, kaip žinia, gali būti geriausias puolimas, nekalbant jau apie tai, kad leidžia sukurti nukentėjusios įvaizdį.&lt;/p&gt;
&lt;h4 id="4-es-įtikinėja-rusija-kariauja"&gt;4. ES įtikinėja, Rusija kariauja&lt;/h4&gt;
&lt;p&gt;Pagaliau galima kalbėti ir apie tai, kaip smarkiai skiriasi savo veikimo, taktikos nusakymas: ES taikaus įtikinėjimo (kartais ir spaudimo) priemonės susiduria su Rusijos kariaujamu informaciniu karu. Būtent šis paskutinis skirtumas ryškiausiai leidžia apibendrinti ir parodyti, kaip nepaisant tų pačių švelniosios galios naudojimo paskatų iš abiejų pusių, šių veikėjų – ES ir Rusijos – konkurencija vyksta visiškai skirtingose dimensijose.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Mat jei kariaujama, leistinų priemonių spektras tampa gerokai platesnis: įtakos technikomis gali būti ir dezinformacija, ir demoralizuojanti propaganda, ir krizių valdymo technikos (eskalavimas ir deeskalavimas), netgi šantažas. Nėra būtina įtikinti, reikia išgąsdinti, supainioti pateikiant daug skirtingų naratyvų, na ir, žinoma, naudoti aiškias perskyras, kur yra tik juoda arba balta. Racionalus, ilgesnis, argumentais ar netgi skaičiais besiremiantis kalbėjimas tokiu atveju sunkiai atsispiria prieš emocingąją karinę propagandą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Matome, kad ES ir Rusijos įtakos didinimo strategijos ir mąstymas skiriasi itin ryškiai ir būtent dėl to gaunamas skirtingas kol kas ES pralaimėjimą rodantis poveikis. Kadangi veikimas vyksta skirtinguose lygmenyse, tiesioginė konkurencija ir veiksmų neutralizavimas bent jau iš ES pusės tampa neįmanomi. ES tiesiog dėl savo prigimties, savo tapatybės ir iš jų kylančių veikimo strategijų kol kas negali atrasti veiksmingo atsako Rusijos siūlomam „švelnumui&amp;quot;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pasirodė: Dovilė Jakniūnaitė, Normatyvinė galia prieš informacinę galią: 4 priežastys, kodėl Rusija laimi prieš ES, &lt;em&gt;Politika.lt&lt;/em&gt; 2, 2014, p. 29-30. (taip pat ir anglų k.: Normative power against Informational Power: Four reasons why Russia is winning against the EU, &lt;em&gt;Politika.lt&lt;/em&gt; 2, 2014, p. 31-33).&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Dar kartą apie Lietuvos ir Rusijos santykius – Interviu „Kauno dienai” 2014 vasaros gale</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/dar-karta/</link><pubDate>Tue, 19 May 2015 13:36:40 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/dar-karta/</guid><description>&lt;p&gt;Interviu darytas 2014 m. rugpjūčio gale, kai vis dar atrodė, kad yra prasmės kalbėti apie Lietuvos ir Rusijos santykius (nors apie juos seniai sunku kažkaip naujai ir prasmingai kalbėti). Klausinėjo Valentinas Beržiūnas, kuris yra ir mano doktorantas. Turbūt tai vienintelis paaiškinimas, kaip galėjau atsidurti šiame dienraštyje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Taigi:&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pokalbis apie Rusijos ir Lietuvos santykius ir jų perspektyvą – su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docente dr. Dovile Jakniūnaite.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kaip atsitiko, kad po SSRS žlugimo Rusija tapo pagrindine grėsme Lietuvoje? Ar įmanomos natūralios permainos ir ar Rusija gali mums vieną dieną tapti partnere, o ne nuolatine grėsminga kaimyne?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Labai trumpą laikotarpį nuo 1990 iki 1991 m. Lietuva ir Rusija palaikė pagarbius ir draugiškus santykius: viena tuomet dar siekė tarptautinio pripažinimo, o kita – didesnio suvereniteto. Rusijai tapus SSRS teisių perėmėja, branduoline valstybe, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinės narės statusą turinčia valstybe, viskas pasikeitė ir apie jokią dvišalių santykių simetriją nuo to laiko jau nebegalime kalbėti. Pradedant derybomis dėl kariuomenės išvedimo, sienos sutarties, Kaliningrado tranzito, nekalbant jau apie Lietuvos stojimo į NATO procesą, nuolatos kildavo įtampa su Rusija, kuri niekados nepasižymėjo geranoriškumu jokiose derybose.
Lietuvos istorinės tapatybės kertinis akmuo – jos nebuvimas Rusija ir Rusijos sudėtyje. Pridėjus prie to Lietuvos istorines patirtis ir jų atminties konstravimą, su kuria sieta ir siejama yra ir dabartinė Rusija, taip pat kai kurių politinių jėgų bandymus pasinaudoti Rusijos korta vidaus politikos žaidimuose, ir yra tokia situacija, kai Rusija tampa didžiausiu tiek fiziniu, tiek idėjiniu, vertybiniu priešu. Be to, reikėtų pastebėti, kad Rusija, švelniai tariant, nėra geros ir sėkmingos, savo piliečiais besirūpinančios valstybės pavyzdys. Tai valstybė, kurios elitas rūpinasi valdžios išsaugojimu, bandydamas įtikinti savo piliečius, kad jų šalis yra atakuojama, nuvertinta, išnaudojama.
Baltijos valstybių priešiškumas (kuris pabrėžiamas per esą rusų nemėgimą ar radikalų nacionalizmą) yra tik viena iš istorijų, kuriomis Rusijoje palaikomas priešiško išorinio pasaulio vaizdas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinoma, teigti, kad permainų niekada neįvyks, būtų neatsakinga – niekada negali žinoti, kada pamatysime juodą gulbę tarp galybės baltų. Manau, kad galima įsivaizduoti pasaulį, kuriame Lietuva turėtų jei ne draugiškus, tai bent jau konstruktyvius, dalykiškus santykius su Rusija. Tik klausimas, kuriame amžiuje tai galėtų atsitikti. Taip, kaip šiuo metu yra valdoma Rusija, kokius lyderius jos žmonės linkę palaikyti, koks politinis elitas dominuoja ir konkuruoja dėl vadžios ir koks yra žemas politinio ir pilietinio aktyvumo lygis šalies regionuose, labai sunku manyti, kad tai galėtų įvykti Vladimiro Putino valdymo metais, kurie gali gerokai užsitęsti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Revoliucija „iš apačios&amp;quot; Rusijoje vargu ar įmanoma, o politinio elito pasiruošimas iš savo gretų išrinkti demokratišką lyderį yra labai abejotinas. Kol Rusija liks tokia, kokia yra dabar, dvišalių santykių pagerėjimo tikrai nėra prasmės tikėtis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Valstybės tapatybės konstravimas per santykius su kitomis valstybėmis – kaip tai veikia tarpvalstybinius santykius? Turiu galvoje, ar, esant tokiai situacijai, kai atsakingi už užsienio politiką pareigūnai, politikai, ekspertai nuolatos kartoja, kad kokia nors valstybė kelia grėsmę, apskritai galime kada nors tikėtis nuoširdžių ir abipuse pagarba grįstų tarpvalstybinių santykių?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Žinoma, su grėsmę keliančia valstybe negalima, neįmanoma kurti jokių santykių. Dabartinėje situacijoje turbūt mažai kas teigtų, kad egzistuoja bent kokios nors prielaidos gerinti santykius, net jei ir, pavadinkime, fizinės grėsmės iš Rusijos pusės tikimybė nėra didelė.
Šiuo metu Rusija pati itin smarkiai prisideda prie iki tol jau Lietuvoje stipriai įsitvirtinusio jos kaip nepatikimos, agresyvios ir netgi neprognozuojamos valstybės vaizdinio stiprinimo.
– Susidaro įspūdis, kad daugelis Lietuvos žmonių nuoširdžiai tiki, kad „sugrįš rusai&amp;quot;, o „amerikiečiai mus išgelbės…&amp;quot;, na, o Rusijoje daugelis iki šiol mano, kad Vakarai – amžinas varžovas, o Baltijos šalys tebėra SSRS ir „kone mūsų žemė&amp;quot;.
– Rusijoje jau seniai yra įsitvirtinusi ir pastaraisiais metais itin suintensyvėjusi antivakarietiška retorika, kuri dominuoja tiek paties prezidento V.Putino, tiek didžiojoje dalyje rusiškos žiniasklaidos. Vyrauja įsitikinimas, kad Vakarai siekia paversti Rusiją tuo, kuo ji negali būti, ir kad JAV siekia viena dominuoti globaliame pasaulyje.
Todėl neatsitiktinai nuolat palaikoma idėja apie daugiapolio pasaulio būtinybę ir idėja apie tai, kaip yra svarbu, kad egzistuotų alternatyvūs globalūs galios centrai. Atrodo, kad V.Putino vizijoje vienas iš jų yra ir Rusija – valstybė, palaikanti tradicinę pasaulio tvarką, kur aukščiausias idealas yra suvereniteto gynimas (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų Ukrainos įvykių kontekste) ir nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas.
Na, o dėl lietuvių tikėjimo, kad „sugrįš rusai&amp;quot; – tokiam teiginiui patvirtinti ar paneigti reikėtų bent kažkokių apklausų. Bet jeigu mes žiūrėtume ar skaitytume vien lietuvišką populiariąją žiniasklaidą, galima būtų taip sugalvoti, nes šiuo metu itin smarkiai formuojama bauginanti atmosfera ir vis stiprėja „tėvynės gynimo&amp;quot; retorika, kurios didžiausia negatyvi, nebūtinai tikslingas padarinys – vidinis susiskaldymas ir tam tikrų piliečių grupių pavertimas svetimais.
Pagaliau reikia suvokti, kad Rusija į Baltijos valstybes žiūri kiek kitaip nei į Ukrainą, Baltarusiją ar Kazachstaną. Tam tikra prasme Baltijos šalys jau yra Rusijos prarastos, tai, aišku, nesušvelnina Rusijos požiūrio, tačiau vis dėlto pamažu skatina Rusiją nebesieti savęs su Lietuva, Latvija ir Estija.
Kita vertus, toks pokytis tikrai netrukdo Rusijai rodyti Lietuvai nepagarbos ar savo elgesiu, kalbomis pabrėžti jos menkumą. Tokiame kontekste, žinoma, sunku įsivaizduoti bet kokį santykių gerėjimą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Žvelgiant į Rusijos vadovų kalbas Lietuvos atžvilgiu (ironiškus, pašaipius, gal net iš aukšto) – susidaro įspūdis, kad Lietuvą Rusija laiko neverta pagarbos, nors mes, priešingai, visuomet reikalaujame pagarbos iš Rusijos. Jūsų nuomone, toks rusų požiūris gali būti susijęs su tuo, kad mes dažnai esame linkę garsiai atkartoti didžiųjų Vakarų valstybių, ypač Jungtinių Valstijų (Rusijos varžovo ar net priešo) poziciją, taigi atrodome kaip neturintys stuburo „satelitai&amp;quot;, sudarantys geopolitinį pleištą tarp Rusijos ir Europos?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Nesutinku, kad Lietuvos užsienio politika atrodo bestuburė. Priešingai, nuo pat dešimtojo dešimtmečio pradžios ji yra aiškiai ir nuosekliai provakarietiška, pasisakanti už intensyvų transatlantinį bendradarbiavimą ir aktyvų Lietuvos įsitraukimą į kuo daugiau tarptautinių institucijų. Lygiai taip pat Lietuva beveik visada buvo skeptiška ar bent jau atsargi Rusijos ir jos politikos atžvilgiu.
Manyčiau, kad tik dėl gana užsispyrėliškos ir kategoriškos pozicijos Lietuva susilaukia pastabų ir kritikos iš Rusijos įvairiuose daugiašaliuose formatuose.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Dažnai Lietuvoje sakoma, kad santykių su Rusija būklė – ne mūsų, o rusų problema. Sutinkate?&lt;/strong&gt;
– Dėl prastų dvišalių santykių retai įmanoma apkaltinti tik vieną pusę. Tad vien tik Rusiją kaltinti dėl to, kad santykiai yra prasti, nebūtų sąžininga. Jau minėtoji užsispyrėliška Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu tikrai neprisideda prie bent kokių idėjų gerinti santykius atsiradimo.
Kita vertus, kaip jau irgi esu paminėjusi – dabartinė Rusija su savo agresyvia užsienio politika ir noru pasipriešinti viskam, kas ateina iš Vakarų, ir turinčia lyderius, pasiryžusius sugrąžinti „šalies didybę&amp;quot;, tikrai neleidžia manyti, kad prasti dvišaliai santykiai būtų vien tik Lietuvos kaltė.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirmą kartą pasirodė „Kauno dienoje&amp;quot;, o &lt;a href="http://klaipeda.diena.lt/naujienos/pasaulis/ekonomika-ir-politika/santykiu-su-rusija-bukle-ir-perspektyvos-interviu-su-tspmi-doc-dr-d-jakniunaite-642389" target="_blank" rel="noopener"&gt;tekstą galima rasti čia.&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Nuotrauka: by &lt;a href="https://flic.kr/p/7dpRsE" target="_blank" rel="noopener"&gt;Zoltán Bánfalvy @flickr&lt;/a&gt; (CC BY-NC-ND 2.0)&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>How Putin's world makes sense</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/putins-world/</link><pubDate>Mon, 05 May 2014 11:16:05 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/putins-world/</guid><description>&lt;p&gt;Parašiau kai ką ir angliškai – tai bene pirmasis bandymas blogeriauti angliškai. Parašyta 2014 m. balandžio 28 d.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Recently, on April 17, Vladimir Putin had his traditional live broadcast Q&amp;amp;A session, which lasted four hours. This bi-annual event by Putin receives a lot of attention inside Russia and abroad. Some highlights of the last one are, for example, available &lt;a href="http://www.theguardian.com/world/2014/apr/17/russia-tv-tsar-vladimir-putin-confident-form-marathon" target="_blank" rel="noopener"&gt;here&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;These sessions, though staged, tell us a lot about what the &amp;ldquo;public&amp;rdquo; Putin thinks or is prepared to say aloud. We might be outraged by most of the ideas, but actually they make sense not only in Putin&amp;rsquo;s head, not only in Russia, but for the outside observers as well.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;A lot of topics were touched upon during these four hours: inevitably Ukraine, Crimea, relations with Europe and the US, also the Olympic games, the flood in the Far East, a variety of other domestic issues with some &lt;a href="https://www.youtube.com/watch?v=ZfPCLY5U-ZA" target="_blank" rel="noopener"&gt;awkward&lt;/a&gt; (first lady) or &lt;a href="https://www.youtube.com/watch?v=w1yH554emkY" target="_blank" rel="noopener"&gt;bizarre&lt;/a&gt; (special guest Snowden) moments.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;For me, the most memorable moment happened to be the last minutes of the session after the final &amp;ldquo;philosophical&amp;rdquo; question was read: what is it to be Russian? Putin indeed went deep.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;We found out that &amp;ldquo;the Russian person or, on a broader scale, a person of the Russian world, primarily thinks about his or her highest moral designation, some highest moral truths&amp;rdquo;. That person &amp;ldquo;does not concentrate on his or her own precious personality&amp;rdquo; and &amp;ldquo;does not open himself outward&amp;rdquo;, is prepared to die &amp;ldquo;for one&amp;rsquo;s friends, one&amp;rsquo;s people or for the homeland&amp;rdquo;. &amp;ldquo;Feelings of fellowship and family values&amp;rdquo;, heroism and sacrifice were also mentioned.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&amp;ldquo;Of course, we are less pragmatic, less calculating than representatives of other peoples, and we have bigger hearts. Maybe this is a reflection of the grandeur of our country and its boundless expanses. Our people have a more generous spirit.&amp;rdquo; (&lt;a href="http://eng.kremlin.ru/news/7034" target="_blank" rel="noopener"&gt;Read in English&lt;/a&gt;, or &lt;a href="https://www.youtube.com/watch?v=r8iRGQxvYt8" target="_blank" rel="noopener"&gt;watch in Russian&lt;/a&gt;.)&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;These ideas are neither original nor new. Anybody who has read 19th century Russian writer Fyodor Dostoyevsky would recognize these ideas immediately. Openness of the Russian soul is the popular stereotype about Russians among both its friends and its skeptics.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;The president does not have to be original, but his words are far from random. His image of Russians resonated inside Russia and abroad. It is the message everybody expects to hear; even the most vocal critics of primordialism would expect that from the current Russian president. Putin and his advisers understand that very well and play it to their advantage both domestically and abroad.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;People of Russia are sincere, open, and prepared to die for their country, the message says. Its rulers understand and care about this sensibility by trying to restore Russia&amp;rsquo;s past glory, making Russians feel proud of their country, whatever or how many problems it has. In this way, Putin becomes the paternalistic and trustful leader who cares about the people. This logic then can be easily extended further to &amp;ldquo;our people&amp;rdquo; outside Russia&amp;rsquo;s borders, and their protection. And suddenly this discourse starts making more sense. His people need protection and he is going to provide it everywhere.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;This paternalistic rhetoric combined with yet another prevalent narrative – that Russia is surrounded by enemies, especially from the West – creates the space for the assertive leader. The leader who stands up against this bullying, who resists the dominant forces (i.e., the US), who does it resolutely. If you accept such an image of your nation, it becomes not so difficult to accept that particular idea of the leader.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Due to different reasons, such paternalistic rhetoric works for Westerners as well. Westerners love to talk about the irrationality, passion, traditionalism of Russians, about their expansive territory and their uniqueness. These descriptions supposedly explain the actions of a country that is difficult to understand. They put Russia into a special place by treating it as uncivilized, undeveloped, as a country perpetually looking for itself, or as naturally &amp;ldquo;imperialistic&amp;rdquo;. Thus, when Putin talks about the nation, we are not surprised. It resonates with what we already know about Russia.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;The second message Putin repeats constantly and which he also sent out during his live session is that Western nations were reluctant to understand Russia&amp;rsquo;s point of view. The West still has difficulties sending resolute messages to Russia or finding workable solutions to the Ukrainian crisis. Russia and its main leader seem immune to many threats: they either ignore the possible economic consequences, or make derisive comments about the sanctions. The West does not understand that Putin uses these stereotypes so that what Russia currently is doing would be accepted as normal. He might be a bad guy but we have an explanation why.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;The problem is not that the West is too appeasing. The problem is that Putin is playing a different game. Currently, the biggest opponent for Putin is not the U.S., nor Ukraine, nor the liberals in the West. His main opponent is history. Already in his third term, Putin is getting older; he is already part of Russia&amp;rsquo;s early 21st century history. He is the stabilizer, the person who brought order to suffering Russia after the turbulent 1990s, who tamed the powerful oligarchs, who strengthened Russia&amp;rsquo;s regional power, its influence in the neighboring space.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;It is a good image to leave behind, but it is hardly memorable or impressive. Recent events (adding the Sochi Olympics to the mix) demonstrate that Putin wants to go down in history as something bigger – as a great strategic leader of Russia, and one who understood its people and what Russians need – the feeling that they are a great, sincere nation that just wants to be appreciated. And they have a leader who has accomplished that.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;It is crucial to realize that Russia is not only Putin, his thinking and desires. Putin acts in an environment that makes his actions possible. Thus, another question is how it becomes possible to have such an environment where part of ruling elite just became silent and a large part of the population accepts Russia&amp;rsquo;s current foreign policy decisions with joy. But that is a question for the next comment.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;First appeared in &lt;a href="https://balticscholars.stanford.edu/?p=821" target="_blank" rel="noopener"&gt;Baltic Scholars for Ukraine – Stanford Libraries tinklaraštyje&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;em&gt;Nuotrauka: &lt;a href="https://flic.kr/p/99vhRs" target="_blank" rel="noopener"&gt;by Johan Oomen @flickr&lt;/a&gt; (CC BY-SA 2.0)&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Ar kas bijo Aleksėjaus Navalno?</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-navalna/</link><pubDate>Sat, 17 Aug 2013 15:27:36 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-navalna/</guid><description>&lt;p&gt;Mano atsakymai į keletą klausimų apie Aleksėjų Navalną „Vilniaus dienai&amp;quot; (rugpj. 17 d.). Veikėjas, kuriam dar teks skirti gerokai daugiau dėmesio.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;A. Navalnas, atrodo populiarus Rusijoje. Ar dėl to, kad akcentuoja nacionalizmą ir kovą prieš korupciją, kas daugeliui rusų – „prie širdies&amp;quot;?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kol kas neskubėčiau kalbėti apie Aleksėjaus Navalno populiarumą visoje Rusijoje. Po nuosprendžio jo byloje Levados centro padaryta apklausa rodė, kad jo bylą atidžiai stebėjo ne daugiau nei penki procentai apklaustųjų, o žinojo, apie ką klausiama, mažiau nei trečdalis. Spėjama, kad už jį prezidento rinkimuose galėtų balsuoti maždaug keturi penki procentai rinkėjų. Žinoma, jo populiarumas ir žinomumas Maskvoje, kur Navalnas šiuo metu dalyvauja mero rinkimuose yra gerokai didesnis. Komentatoriai dažniausiai sutinka, kad jo pagrindiniai rėmėjai yra didžiųjų miestų besiformuojanti ir kol kas nedidelė vidurinioji klasė. Tačiau kol kas tenka pripažinti, kad A.Navalnas dar neperžengė tos ribos, po kurios jis galėtų būti laikomas rimta politine jėga, galinčia mesti iššūkį dabartiniam isteblišmentui.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Ar matote šiame opozicijos judėjime ir konkrečiai A. Navalno asmenyje potencialą vieną dieną mesti iššūkį Kremliui?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;A. Navalnas iš tiesų šiuo metu atrodo tampa vis ryškesniu Rusijos opozicijos veidu. Potencialo pritraukti didesnes mases šis opozicionierius turi. Charizmatiškas, atkaklus, energingas, kovojantis su korupcija, pasisakantis prieš imigrantus, ypač iš Kaukazo ir Centrinės Azijos, raginantis mažinti valstybės aparatą – šis rinkinys, leidžiantis Navalną vadinti dešiniuoju populistu, yra patrauklus ir suprantamas Rusijos sąlygomis. Šalyje, kur apie šešiasdešimt procentų linkę pritarti šūkiui „Rusija rusams&amp;quot;. Šis opozicionierius neslepia savo ambicijų, yra pasakęs, kad sieks kandidatuoti prezidento rinkimuose, dabar meta iššūkį administracijos atstovui Maskvoje ir vis drąsiau ir drąsiau atakuoja pilkuosius Rusijos valstybės kardinolus, kalbėdamas apie jų nemoralumą, godumą ir veidmainystę.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kiek šiam jo potencialui bus leista išsiplėtoti, deja, labai smarkiai priklausys nuo dabartinės Rusijos valdžios ir jos pasiryžimo su juo susitvarkyti laipsnio. O susidorojusi ji jau yra ne su vienu, bandžiusiu mesti jai iššūkį.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Kodėl A. Navalnas buvo sulaikytas, juk taip Kremlius tik padidino šio opozicijos veikėjo populiarumą?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;A.Navalno teismo procesas buvo ir yra politinis. Ir tiesą sakant nieko neturėjo nustebinti nei tai, kad jis buvo pripažintas kaltu, nei tai, kad buvo nuspręsta skirti bausmę įkalinant jį. Reikia taip pat suvokti, kad jo byla nėra vienintelė, kai bandoma susidoroti su opozicija, ryškiai pradėjusia formuotis po 2011 m. Dūmos rinkimų ir juos lydėjusių protestų. Po prezidento rinkimų V.Putino sistema labai aiškiai parodė, kad ji nėra linkusi toleruoti masinių protestų toliau ir yra aiškiai pasiryžusi taikyti griežtas sankcijas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Šiuo metu Navalnas nėra sulaikytas ir dalyvauja Maskvos mero rinkimuose. Rinkimuose, kurių jis tikrai negali laimėti, tačiau kuriems jis yra reikalingas. Visų pirma tam, kad legitimizuotų tikėtiną naująjį merą – Sergėjų Sobianiną. Tačiau ar jie padės pačiam Navalnui išvengti kalėjimo ir užmaršties? Tai gali pasakyti tik laikas ir V.Putinas.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Trumpai apie opoziciją Rusijoje</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-opozicija-rusijoje/</link><pubDate>Sat, 17 Aug 2013 15:23:57 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-opozicija-rusijoje/</guid><description>&lt;p&gt;Liepos viduryje „Kauno dienos&amp;quot; žurnalistas Julijanas Gališanskis paklausė maždaug taip: „ar Rusijai pavyko teismais ir naujais įstatymais numalšinti protesto judėjimą, ar dabar matome tik laikiną štilį, o galbūt atvirkščiai – griežtos valdžios priemonės tik dar labiau kurstys visuomenės pasipriešinimą?&amp;quot;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Klausimą mintyse persiformulavau į kiek kitokį – kokios opozicijos Rusijoje perspektyos? Parašiau štai ką:&lt;/p&gt;
&lt;blockquote class="border-l-4 border-neutral-300 dark:border-neutral-600 pl-4 italic text-neutral-600 dark:text-neutral-400 my-6"&gt;
&lt;p&gt;Kelis mėnesius vykstantis teismo procesas prieš Aleksėjų Navalną neabejotinai rodo, kad šis erzina Rusijos valdžią. Sąmoningai provokatyvus ir kategoriškas, pastaruoju metu įsitvirtinantis kaip vienas aiškiausių opozicijos lyderių ir veidų, Navalnas pavasarį pareiškė, jog ketina dalyvauti prezidento rinkimuose, ir visiškai neseniai buvo užregistruotas Maskvos mero rinkimuose. Jis yra vienas aktyviausių opozicionierių, kurio štabas išmaniai išnaudoja Rusijos valdžios tiesmukus veiksmus kovojant su juo. Jo teismas susilaukė daug viešumo, baigiamoji kalba teisme internete peržiūrėta daugybę kartų, vaizdai su policijos bandymu jį sulaikyti irgi pasklido plačiai ir pagal paskutines apklausas mažiau nei ketvirtadalis mano, jog kaltinimai jam yra pagrįsti. Tad labai tikėtina, jog teismo procesas jį pavers arba kankiniu, arba herojumi. Ir taip tik sustiprins jo pozicijas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tačiau ar šis procesas ir jo veikla kaip nors pagelbės Rusijos opoziciniam judėjimui ir galėtų prisidėti prie politinių permainų? Pirmiausia būtina suvokti, kad artimiausiu metu sunku tikėtis tokių intensyvių protestų, kokie vyko 2012 m. pirmąjį pusmetį. Opozicija ir protestų organizatoriai natūraliai turėjo pereiti į kitokią stadiją: tapti organizuotesne, labiau koordinuota, dirbti daugiau nematomo mobilizuojančio darbo ir pagaliau turėti kokį aiškesnį tikslą nei nuversti Putiną. Rusijos sąlygomis tai nėra lengva užduotis ir opozicija nėra tokia vieninga bei efektyvi kaip norėtųsi. Jai, žinoma, kliudo ir pati Rusijos valdžia, pradėjusi teismus prieš protestuotojus, sugriežtinusi teisinę bazę. Kiek rezultatyvūs šie veiksmai suprasime galbūt artėjant tik kitiems rinkimams. Navalno teismo atveju, matyti, kad buvo persistengta ir itin tiesmukai pademonstruotas noras juo atsikratyti. Tad simbolinė pergalė pasiekta. Tačiau pats didžiausias ir kol kas neatsakytas klausimas yra – ar šias pergales mato tik atidūs ir suinteresuoti stebėtojai, ar šios žinios nukeliauja toliau į pasyvią, nors ir nepatenkintą gyventojų dalį ir stiprina jos nepasitenkinimą valdžia. Kol kas panašu, kad audra vyksta tik stiklinėje.&lt;/p&gt;
&lt;/blockquote&gt;
&lt;p&gt;Internetinio įrodymo neturiu, tikiu, kad tokia žinutė ir pasirodė.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Trumpas pasirodymas „Kauno dienoje” apie „kaprizingąją Rusiją”</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kaprizinga-rusija/</link><pubDate>Sun, 27 Jan 2013 19:14:35 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/kaprizinga-rusija/</guid><description>&lt;p&gt;Po ilgesnės pertraukos vėl išspaudžiau šį bei tą apie Rusiją – &lt;a href="http://kauno.diena.lt/naujienos/uzsienis/ka-pasauliui-atne-e-drakonas-ir-ka-atne-gyvate-469226" target="_blank" rel="noopener"&gt;pačiame metų gale „Kauno dienoje&amp;quot;&lt;/a&gt; (berods gruodžio 29 d. numeryje), paklausta Valentino Beržiūno.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pažyminys „kaprizingoji&amp;quot; ne mano sugalvotas, bet kodėl gi ne. Galima ir taip. Apie beveik bet kurią valstybę galima ir taip. O rašiau štai ką:&lt;/p&gt;
&lt;blockquote class="border-l-4 border-neutral-300 dark:border-neutral-600 pl-4 italic text-neutral-600 dark:text-neutral-400 my-6"&gt;
&lt;p&gt;Protestai po Dūmos rinkimų, aukščiausių vadovų rokiruotė ir naujos išrinktos valdžios kontroversiški sprendimai sutvirtinti valdžią buvo bene svarbiausi įvykiai, žymėję 2012 m. politinį gyvenimą Rusijoje. Dar 2011 m. pabaigoje iš karto po Dūmos rinkimų prasidėję protestai pirmą metų pusmetį įgavo pagreitį ir sugebėjo mobilizuoti iki tol neįsivaizduotą skaičių maskviečių. Jie parodė, kad jau bent keliuose didžiuosiuose miestuose formuojasi kritiškų ir, svarbiausia, aktyvių gyventojų dalis, nenorinti taikytis su esamo politinio elito dominavimu.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kita vertus, pamatėme, kaip sunku išlaikyti mobilizuotas mases ir protestuotojus suburti į ilgalaikį socialinį judėjimą. Todėl jau antrą metų pusę aktyvizmo, taip pat optimizmo, kad kas nors gali keistis, banga nuslūgo. Tačiau socialinis aktyvumas išgąsdino Rusijos vadovus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Padaryta ir pozityvių sprendimų – sugrąžinti gubernatorių rinkimai, rodant norą kiek atpalaiduoti stiprėjusią valdžios vertikalę. Tačiau kiti Rusijos valdžios veiksmai kėlė daugiau abejonių ir rodė ryžtą kovoti tiek su vidaus, tiek su išorės kritikais. Tarp tokių sprendimų reikia paminėti įstatymą dėl „užsienio agento&amp;quot; statuso, kurį gavo nevyriausybinės organizacijos, gaunančios paramą iš užsienio, įstatymą dėl tėvynės išdavystės priėmimo, įvestas didžiules baimes protestuotojams, „Pussy Riot&amp;quot; bylą ir pagaliau paskutinį „perliuką&amp;quot; – „anti-Magnitskio įstatymą&amp;quot;, uždraudžiantį JAV piliečiams įvaikinti Rusijos vaikus. Tad 2012 m. Rusijoje matėme, kaip jos politinis elitas vis atkakliau ir griežčiau bando įrodyti ir parodyti savo valdžią tikėdamasis, kad per pastaruosius metus suaktyvėjusi gyventojų dalis sugrįš prie savo kasdienių rūpesčių ir nepasitenkinimą valdžia reikš tik privačiuose pokalbiuose.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kalbėti apie Lietuvos ir Rusijos santykių lūžius 2012 m. yra sunku. Abi šalys demonstravo nesuderinamas pozicijas, iš esmės nebuvo jokio kalbėjimosi. Rusijos gyventojų sąmonėje Lietuva ir toliau lieka viena priešiškiausių valstybių. O Lietuvoje Rusija ir toliau išlieka pagrindiniu vidinių politinių kovų „baubu&amp;quot; ir įrankiu. Šiame kontekste su intriga galime laukti 2013 m., kuriais pažadėtas dvišalių santykių „perkrovimas&amp;quot;. Turint mintyje jau įsigalėjusius stereotipus bei Rusijos nelankstumą ir nenusiteikimą daryti nuolaidų Lietuvai, pokyčius žadėjusių socialdemokratų laukia milžiniškas iššūkis.&lt;/p&gt;
&lt;/blockquote&gt;</description></item><item><title>Baltijos valstybės ir Rusija: liminali dvišalių santykių būsena</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2013bvirrusija/</link><pubDate>Tue, 01 Jan 2013 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2013bvirrusija/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2013. “Baltijos valstybės ir Rusija: liminali dvišalių santykių būsena.” &lt;em&gt;Politologija&lt;/em&gt; 71: 21–45.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Eilinį kartą apie Rusiją, ir apie mus, aišku</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-rusija-ir-mus/</link><pubDate>Sun, 26 Aug 2012 13:05:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-rusija-ir-mus/</guid><description>&lt;p&gt;Kažkada birželio vidury Vladimiras Laučius paprašė atsakyti į keletą klausimų. Atsakiau. Palaukus jam išėjo &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kas-baisiau-rusija-ar-mes-patys.d?id=58986363" target="_blank" rel="noopener"&gt;toks keistas straipsnis-kratinys&lt;/a&gt;. Prisipažįstu, perskaičius bendros idėjos nesupratau. Nusprendžiau, kad apie Bugajskį kokio konteksto norėjosi, tai ir pridėjo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad, kad išmintis nepasimestų, o ir kad būtų aišku, nuo ko pradėjau ir iš kur tas mintis paėmė, įdedu savo pilnus atsakymus.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;1 klausimas. Ar Eurazijos projektas turi šansų ir jei taip, tai kuo tai gresia ES?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Eurazijos sąjunga nėra pirmasis Rusijos integracinis projektas regione. NVS buvo gerokai ambicingesnis, bet vis tiek galų gale tik formalus darinys, taip ir nesugebėjęs išplėtoti kokios nors aiškesnės bendro buvimo vizijos.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Eurazijos sąjunga kol kas yra tik trijų valstybių muitų sąjunga, be Rusijos čia mes matome dvi įprastas tokių projektų palaikytojas – Baltarusiją ir Kazachstaną. Ar yra daugiau kandidačių, trokštančių ten prisijungti?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kol kas vargu: likusios Vidurio Azijos valstybės kiekviena dėl skirtingų priežasčių plėtoja atsargius santykius su Rusija. Armėnija, nors ir laikoma pakankamai prorusiška irgi vis labiau bando atitolti. Kai kas mano, kad Ukraina yra tai prizas, kurio Rusija siekia šia savo sąjunga ir būtent jos aktyvus įsitraukimas tikrai galėtų suneraminti kaimynus vakaruose. Nepaisant dabartinės įtampos tarp ES ir Ukrainos, toks pastarosios posūkis kol kas atrodo mažai tikėtinas. Juo labiau, kad Eurazijos sąjungos idėja visų pirma buvo V.Putino priešrinkiminis bandymas priešpastatyti save Medvedevo Europos saugumo architektūros idėjai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tad šis bandymas yra, viena vertus, siekis atsiriboti nuo ankstesnės idėjos, kita vertus – parodyti, kad Rusija nori ir gali įgyvendinti savo projektus viena. Kol kas toks pareiškimas nekelia grėsmės labiau nei kiti Rusijos veiksmai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;2 klausimas. Ar įmanoma „mentališkai&amp;quot; grąžinti Lietuvą į buvusią SSRS erdvę, formaliai paliekant ją Euroatlantinėse struktūrose (laikinai)? Energetinio saugumo taip ir neužsitikrinome, rusų popsas užgožė LT televizijas, rusų televizijų kalbos apie „Europos saulėlydį&amp;quot; skamba vis įtaigiau.&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kad Rusijos televizija gali būti įtaigi, mes žinome, tačiau, kiek ji žino geriau už kitus ar ką ji turi mintyje kalbėdama apie „saulėlydį&amp;quot;, sunku aiškiai suprasti. Šiaip ar taip tai ne pirmas ir ne antras nuosmukio skelbimas, tad esu tikra, kad ir po šio Europa nedings. Kokia ji bus, kokį vaidmenį pasaulio politikoje ji vaidins, čia jau kitų diskusijų klausimas.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dėl Lietuvos. Jei tam tikros pop muzikos populiarumas būtų priklausomybės „mentalinei&amp;quot; erdvei kriterijus, tai mes amerikietiškajai (anglosaksiškai?) erdvei priklausytumėme ne mažiau nei rusiškai. Energetinių išteklių šaltinis šiame kontekste irgi nėra itin reikšmingas – jis automatiškai mąstymo pobūdžio ir vertybinio pasirinkimo nelemia. Be to, ir pati grįžimo į sovietinę erdvę idėja neaiški – praėjo daugiau nei dvidešimt metų nuo TSRS žlugimo, tiek visa erdvė, tiek kiekviena valstybė atskirai pasikeitė ir kiekviena savaip nutolo nuo istorinio laiko. Tačiau nuorodos į tą laikmetį vis daromos, darant prielaidą, kad jos savaime suprantamos, visiems vienodos ir nekintančios. Tiesiog apeliacijos į sovietmetį uždeda lyg ir savaime suprantamą, tačiau iš tikrųjų tuščią, nors ir negatyvią etiketę, ir neleidžia suvokti, dėl ko iš tikrųjų verta nerimauti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Mano nuomone, daug svarbiau kalbėti apie tai, kad Lietuvoje atsiranda vis garsesnių balsų, kalbančių apie kažkokį ypatingą Lietuvos kelią ir dalią, apie tai, kad žmogaus teisių idėja yra „kišama&amp;quot;, kad valstybė turi teisę nurodyti, kas yra vertybė, kieno gyvenimas yra geresnis, kad suverenitetas yra aukščiau visko, net pagarbos žmogui, ar kad tolerancija ir bandymas kalbėtis ir susitarti dėl bendro buvimo taisyklių yra nereikalingas, „vakarietiškas&amp;quot; produktas. Ar tai „grįžimas&amp;quot;? Nežinau. Greičiau kol kas dar ne itin sėkmingas bandymas sukurti uždarą, svetimų besibijančią ir savų žmonių negerbiančią tautą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;3 klausimas. Ar Lietuva apskritai vis dar bus svarbi pačiai ES, antai Vokietijai, jei Europą toliau krės krizė, kurios galą mato gal tik didžiausi optimistai?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Lietuva bus svarbi ES-ai tiek kiek jai pačiai bus svarbi Europos Sąjunga. ES buvo ir yra politinis, vertybinis, ideologinis projektas, kuris neįmanomas be ją sudarančių valstybių narių ir būtent dėl to mąstyti, kad ES gali nereikėti kurios iš narių, reiškia kalbėti apie jos pačios norą nebebūti. Tačiau žinoma, nereikia galvoti, kad narystė pati savaime Lietuvą padarys svarbia, girdima ar reikšminga – ir čia jau kita, buvimo tarptautinėse institucijose, realybė, kur irgi reikia dirbti, norint ką nors gauti.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;O Vokietija? Ant jos dabar laikosi ES, tad šiuo metu jai tik geriau, kad dar yra daugiau mažiau ramiai besitvarkančių, problemų nekeliančių valstybių narių.
O krizė kada nors vis tiek baigsis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Na, ir galų gale &amp;ldquo;istorinis&amp;rdquo; momentas – &lt;a href="https://www.jakniunaite.lt/wp-content/uploads/2012/08/dovile_delfis_2012_06_25.png" target="_blank" rel="noopener"&gt;tapti dienos sakiniu delfiuose&lt;/a&gt; (ačiū sesei Audronei, nusprendusiai taip mane išlaikyti istorijoje).&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Šiuolaikinės Rusijos tapatybės paieškos ir politinė praktika, 1990–2010 m.</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/rusijos-tapatybes-paieskos/</link><pubDate>Fri, 01 Jun 2012 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/projektai/rusijos-tapatybes-paieskos/</guid><description>&lt;p&gt;Projektas „Šiuolaikinės Rusijos tapatybės paieškos ir politinė praktika, 1990–2010 m.“ vykdytas pagal Lietuvos mokslo tarybos Mokslininkų iniciatyvų projektų programą.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;&lt;strong&gt;Trukmė:&lt;/strong&gt; 2011–2012 m.&lt;br&gt;
&lt;strong&gt;Mano vaidmuo:&lt;/strong&gt; projekto vadovė.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Politologės klausia, politologė atsako</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/politologes-klausia-politologe-atsako/</link><pubDate>Fri, 11 May 2012 10:57:07 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/politologes-klausia-politologe-atsako/</guid><description>&lt;p&gt;Keistas, žinoma, tas Delfių ar BNS įprotis pradėti straipsnį &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/politologe-rusijos-elgesys-su-baltijos-salimis-liks-abejingas-ir-siek-tiek-provokatyvus.d?id=58662643" target="_blank" rel="noopener"&gt;„Politologė (-as): …&amp;quot;&lt;/a&gt;, labai jau iš aukštybių nuomonė atrodo.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirmadienį kažkaip sujudo žurnalistai – Putinas oficialiai valdžioje, Sarkozy dings iš politinės arenos, graikai išsirinko nei šį, nei tą – ir to sujudimo dalis teko ir man. Naujienos šiaip jau didelės nėra ir nebuvo, bet kad jau paklausė, &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/politologe-rusijos-elgesys-su-baltijos-salimis-liks-abejingas-ir-siek-tiek-provokatyvus.d?id=58662643" target="_blank" rel="noopener"&gt;atsakiau&lt;/a&gt;.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kartojau ir kartosiu: santykių su Rusija toks valdžios (ne)pasikeitimas Rusijoje, o tuo labiau Lietuvoje neatgaivins, neišgelbės ir visaip kitaip nepakeis. Tam reikia kažko kita. Ko? Va čia jau įdomesnis klausimas. Ilgesniam pamąstymui.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Apie protestus Rusijoje</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-protestus-rusijoje/</link><pubDate>Fri, 16 Dec 2011 15:13:19 +0200</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/blogas/apie-protestus-rusijoje/</guid><description>&lt;p&gt;Po ilgesnės pertraukos parašiau &lt;a title="Apie protestus Rusijoje Delfi.lt" href="http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/djakniunaite-kodel-pavasaris-rusijoje-dar-neatejo-bet-dziugauti-yra-del-ko.d?id=52945463" target="_blank"&gt;viešą komentarą&lt;/a&gt;. Kaip, matyt, ir dauguma būsimų – apie Rusiją. Šįkart po gruodžio 9 d. protestų. Tekstas iš karto po žvaigždutėmis&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Visi daugmaž abejingai laukėme gruodžio 4 d. Dūmos rinkimų Rusijoje – kas gi čia tokio gali įvykti? Po savaitės abejingumas ir įsivaizdavimas, kad suvokiame, kas vyksta Rusijoje, dingo. Į protesto mitingą praėjusį šeštadienį, gruodžio 10 d., atėjo daug daugiau žmonių nei tikėtasi. Pilietinė visuomenė nubudo? Rėžimui kyla pavojus? Nuo skepticizmo iki optimistinės euforijos gali būti mažiau nei vienas žingsnis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Iš tiesų džiūgauti yra dėl ko. Protestuotojai atėjo išreikšti savo nepasitenkinimą ir dėl rinkimų pažeidimų, ir dėl politinio rėžimo. Tiesa, įdomiausia čia tai, jog tai nėra pirmas kartas, kai galima įtarti rinkimus nebuvus švariais. Kodėl sujusta dabar? Taip, ekonominės padėties prastėjimas gali būti viena iš priežasčių. Tačiau visgi panašu, jog esminė priežastis – režimas pasirodė ne toks stiprus ir įtaigus, kaip galvota. Išėjusi šimtatūkstantinė minia tą patvirtino.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Atrodo, kad Rusijoje atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems rūpi, kas vyksta jų šalyje. Tai žmonės, gyvenantys didžiuosiuose miestuose ir aktyviai besinaudojantys šiuolaikinėmis internetinėmis technologijomis. Iš tiesų mobilizacinė socialinių tinklų galia pasirodė nelauktai stipri: ten kur televizija tiekia tik vieno tipo informaciją, egzistuoja stipri ir gyvybinga alternatyvi informacinė erdvė. Ji sunkiai kontroliuojama ir, kaip pasirodo, daro poveikį. Neabejotinai, dar reikia laiko suvokti, kas per reiškinys buvo šeštadieniniai protestai ir ką jie sako apie Rusijos visuomenę. Bet aišku, kad jie pramankštino tirpti pradėjusius pilietiškumo raumenis.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kita vertus, besidžiaugiant Rusijos gyventojų sujudimu, nevertėtų skubėti skelbti atėjus „pavasarį“ Rusijoje.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirma, Vieningoji Rusija, gavusi 50 proc. balsų, lieka dominuojanti politinė jėga šalyje. Visa kita atiteko lojaliajai, sukalbamai ir nesikandžiojančiai opozicijai: komunistams (19 proc.), Teisingajai Rusijai (13 proc.) ir beveik 12 proc. surinkusiems Vladimiro Žirinovskio liberaldemokratams. Vienintelė liberalesnė partija, kuriai leista dalyvauti rinkimuose, Jabloko, neįveikė 7 proc. rinkiminio barjero.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Taip, Konstituciją keičianti dviejų trečdalių dauguma prarasta, bet rinkimų rezultatai partijos dominavimui ir įtakai grėsmės nekelia. Nedingo ir visuotinė parama televizijoje, ir regioninių elito grupių palaikymas, ir administraciniai resursai kovojant su tikraisiais politiniais oponentais.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Tiesa, reikia pripažinti, kad mažesnis nei tikėtasi balsų skaičius dominuojančiai jėgai, privertė pakeisti nuomonę apie Vladimiro Putino ir jo partijos perspektyvas ir suteikė paskatų susimąstyti netgi apie rėžimo ateitį. Pseudodemokratiniam, hibridiniam rėžimui, legitimizuojančiam save tuo, jog jį palaiko didžioji dalis gyventojų, žinutė, jog sistema veikia kažkaip kitaip nei tikėtasi, yra pavojinga ir turėtų versti sunerimti bei gerai apsvarstyti tolesnius žingsnius.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Antra, Vladimiras Putinas vis tiek (greičiausiai) taps Rusijos prezidentu. Tik dabar jam teks gerokai pamąstyti, kaip jis tai norės padaryti. Minties, kad populiarumo ir turimos reputacijos užteks rinkiminei kampanijai, teks atsisakyti.&lt;br&gt;
Atrodo, kad didžioji klaida buvo padaryta rugsėjį. Tuomet paskelbus, jog Putinas bus keliamas kandidatu prezidento rinkimuose realiai buvo pranešta apie valdžios perdavimą, įvyksiantį kitų metų kovą. Tada buvo nusiųstas pranešimas – „niekas nepasikeis“. Reakcijų į tai gali būti įvairių: pradedant ta, kurios baimintasi labiausiai – pasyvumu ir nėjimu į rinkimus, ir baigiant balsavimu „prieš“, net nesvarbu, už ką balsuojama. Kaip kad atsitiko šių rinkimų atveju.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Dėl to prezidento rinkimams bus ruošiamasi jau daug rimčiau. Didžiausias Putino pranašumas – apčiuopiamos vieningos alternatyvos nebuvimas ir dominavimas viešojoje erdvėje. Jo populiarumas vis dar viršija 50 procentų – to galėtų pavydėti bet kokios Europos valstybės vadovas. Jo laukiantis didžiausias iššūkis – įrodyti, kad Prezidento rinkimai vyks sąžiningai. O tai nebus taip lengva turint mintyje ne tik dominuojančią nuostatą ir pačioje Rusijoje, ir užsienyje, jog rinkimai nevyksta švariai, bet ir kai kurių regioninių lyderių itin didelį stropumą (puikus pavyzdys yra Čečėnija su savo 99 proc. palaikymu).&lt;br&gt;
Dabar klausimas – o kas toliau?&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Galima juokauti, jog toliau artėja Rusijos valdžios išsigelbėjimas – šventės. Rimčiau tariant protestuotojų laukia sunkiausias išbandymas – išlaikyti dėmesį ir rasti būdų formuluoti aiškius reikalavimus, nepavirstant amorfiška ir nevaldoma protestuojančia minia, siekiančia tiesiog nuversti valdžią. Garsiajam Rusijos valdžios tandemui teks kitoks iššūkis – parodyti, ką jie gali padaryti politinės krizės sąlygomis. Ir vieni, ir kiti turi ko pasimokyti iš pastarosios savaitės.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Revoliucinio „pavasario“ metafora yra pavojinga, nes mums nurodo mąstyti tam tikru būdu, įsivaizduojant masę nepatenkintų žmonių, kurie atkakliais protestais ir naujomis technologijomis galų gale nuverčia valdžią. Tikrai nesiūlyčiau svajoti apie tokią revoliuciją Rusijoje. To niekam nereikia.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Kita vertus, šios dienos parodė, jog už tariamos apatijos ir abejingumo, yra ir nepasitenkinimo, ir nerimo, ir pykčio. Kiekvienai valdžiai sveika tai pajusti. Kokias išvadas ji pasidarys, pradės ryškėti artėjant tikram pavasariui – prezidento rinkimai kovą, atrodo, bus gerokai didesnis iššūkis Putinui ir įdomesnis procesas mums nei bet kas galėjo tikėtis visai neseniai.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Pirmą kartą pasirodė Delfi.lt, 2011 m. gruodžio 14 d, &lt;a href="http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/djakniunaite-kodel-pavasaris-rusijoje-dar-neatejo-bet-dziugauti-yra-del-ko.d?id=52945463" target="_blank"&gt;Kodėl „pavasaris“ Rusijoje dar neatėjo, bet džiūgauti yra dėl ko&lt;/a&gt;&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Neighbourhood Politics of Baltic States: Between the EU and Russia</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2009neighbourhoodpoliticsbalticstates/</link><pubDate>Thu, 01 Jan 2009 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2009neighbourhoodpoliticsbalticstates/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2009. “Neighbourhood Politics of Baltic States: Between the EU and Russia.” In &lt;em&gt;Identity and Foreign Policy: Baltic-Russian Relations and European Integration&lt;/em&gt;, edited by Eiki Berg and Piret Ehin, 117–32. Ashgate.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Symbolic Foreign Policy Games: Russian – British Relations 2006– 2008</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2008symbolicforeignpolicygames/</link><pubDate>Tue, 01 Jan 2008 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2008symbolicforeignpolicygames/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2009. “Symbolic Foreign Policy Games: Russian – British Relations 2006–2008.” &lt;em&gt;Lithuanian Annual Strategic Review 2009&lt;/em&gt; 7: 115–31.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Studija apie Lietuvos ir Rusijos santykius, arba kodėl mes dar ilgai neturėsime „normalių“ santykių su Rusija</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2008vitkusbookreview/</link><pubDate>Tue, 01 Jan 2008 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2008vitkusbookreview/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2008. “Studija apie Lietuvos ir Rusijos santykius, arba kodėl mes dar ilgai neturėsime „normalių“ santykių su Rusija” &lt;em&gt;Sociologija. Mintis ir veiksmas&lt;/em&gt;, 1: 134–38.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Recenzija knygai: Gediminas Vitkus, 2006,
, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Kur prasideda ir baigiasi Rusija: kaimynystė tarptautinėje politikoje</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2007kurprasidedabaigiasirusija/</link><pubDate>Mon, 01 Jan 2007 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2007kurprasidedabaigiasirusija/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2007. &lt;em&gt;Kur prasideda ir baigiasi Rusija: kaimynystė tarptautinėje politikoje&lt;/em&gt;. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Russia in Search of Identity: How the Country Is Defining Its Path</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2007-russia-search-identity/</link><pubDate>Mon, 01 Jan 2007 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/jakniunaite2007-russia-search-identity/</guid><description>&lt;p&gt;Jakniūnaitė, Dovilė. 2007. “Russia in Search of Identity: How the Country Is Defining Its Path.” In &lt;em&gt;Transformation of Putin‘s Regime: Why Transitology Is Not Applicable to Post-Soviet Russia?&lt;/em&gt;, edited by Algimantas Jankauskas, Raimundas Lopata, and Gediminas Vitkus, 147–75. Vilnius: Vilnius University Press.&lt;/p&gt;</description></item><item><title>Russian Public Opinion Leaders on the Changes in Russia During the Yeltsin Era and Beyond</title><link>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/clarkjakniunaite2003russianpublicopinion/</link><pubDate>Wed, 01 Jan 2003 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://www.jakniunaite.lt/lt/publikacijos/clarkjakniunaite2003russianpublicopinion/</guid><description>&lt;p&gt;Clark, Terry D., and Dovilė Jakniūnaitė. 2003. “Russian Public Opinion Leaders on the Changes in Russia During the Yeltsin Era and Beyond.” In &lt;em&gt;Changing Attitudes toward Economic Reform During the Yeltsin Era&lt;/em&gt;, edited by Terry D. Clark, Ernest Goss, and Larisa Kosova, 93–138. Westport, CT: Greenwood.&lt;/p&gt;</description></item></channel></rss>