Komentaras, pasirodęs 15min.lt, primenantis apie balsavimo teisės moterims suteikimо Lietuvoje šimtmetį.
Valstybingumo pamatus padėjome prieš šimtą metų – vasario 16 d. Tačiau demokratijos gimimas Lietuvoje įvyko vėliau – 1918-ųjų lapkričio 2 d. Tai diena, kai buvo priimti Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, kuriuose paskelbta, kad Lietuvos Respublikoje rinkimų teisę turės visi – ir moterys, ir vyrai – be jokių tautybės, tikėjimo, turto ir, žinoma, lyties apribojimų.
Taigi Lietuvoje balsavimo teisė moterims suteikta prieš šimtą metų. Nes būtent joms, o ne vyrams dėl šios teisės dalyvauti nepriklausomos valstybės politiniame gyvenime teko kovoti. Juk nė minties nebuvo, kad pastarieji galėtų šios teisės neturėti. Galbūt dėl to šimtmečio metais valstybės vadovams pasimiršo šis jubiliejus – trispalvių fone bendros šnekos apie išorinius išnaudotojus yra paprastesnės nei konkretus kalbėjimas apie savo vidines kovas ir išbandymus.
O kova nebuvo nei lengva, nei savaime suprantama.
Europos Sąjunga ieško savęs, ją ištiko krizė, ateitis neaiški. Tai pastaraisiais metais atsikartojančios temos. Ir tai tiesa – ES reikia sustiprėti, atgauti pasitikėjimą, o ES valstybėms narėms suprasti, kas joms ES reikalinga. Tačiau žvilgtelėję už ES sienų pamatysime, kad ne visus jaudina tikra ar tariama ES krizė: šiuo metu yra bent dešimt valstybių, siekiančių tapti ES dalimi. Ir dauguma jų to siekia ne teoriškai, „ant popieriaus“, o primygtinai ir vis garsiau.
Žinome ir tai, kad 2014 m. rudenį, tapęs Europos Komisijos (EK) vadovu, Jeanas Claude’as Junkeris pranešė, kad jo Komisijos kadencijos metu ES nesiplės. Šį pažadą ištesėjo: naujų narių neturime, jokių galutinių sprendimų dėl būsimų narių nedaryta.
Komisija padarė tik vieną dalyką – kadencijai artėjant į pabaigą, prieš pusmetį, pasirodė nauja ES plėtros strategija, kurioje atsirado ir konkreti galimos naujos plėtros data – 2025-ieji metai. Kam gi šios durys prasivėrė?
Skaityti toliauLyčių lygybė. Klausimas, vienu mirksniu įaudrinantis, verčiantis užimti ir pareikšti poziciją. Pridėkime nuomones dėl priekabiavimo, diskusijas apie seksizmą, stereotipus, diskriminaciją ir turime mišinį, bet kada pasiruošusį išsprogdinti viešąją erdvę. Ši tema kelia iššūkių ir pagrindiniam mūsų valstybės žmogui – Prezidentei. Ne dėl to, kad ši tema jai visiškai nepatiktų, ir ne dėl to, kad ji yra aistringa moterų teisių gynėja. O dėl to, kad mes šiuo klausimu turime dvi prezidentes.
Skaityti toliauŠį komentarą FB parašiau lapkričio 7 d. – tą dieną kalbėjo ir minėjo bolševikinės revoliucijos šimtmetį.
Šiandien – Spalio revoliucijos šimtmetis, daug kas kalba, visaip, o manęs LRT radijas šįryt paklausė apie dabartinės Rusijos valdžios santykį su ta revoliucija. Sumąsčiau štai ką.
Visi pastebėjo V.Putino ir kitų politikų santūrumą ir aiškaus ir skambaus santykio su revoliucija neturėjimą. Yra keturi svarbūs aspektai, kodėl taip yra.
Pirma, bendrai pati revoliucija dabartinėje Rusijoje nėra teigiamas reiškinys. Tai yra tai, kas atneša suirutę, kataklizmus ir nelaimes, o dabartinis Rusijos valstybingumas statomas ant stabilumo ir aiškumo idėjos, čia ne naujos revoliucingos idėjos, o valstybės nešama tvarka yra svarbiausia. Juk revoliucijos XXI a. tai yra „spalvotosios”, „Arabų pavasaris”, „Euromaidanas” – išorės jėgų sukurti protesto judėjimai, po kurių viskas tik pablogėja.
Antra, sovietmečio traktavimas irgi neleidžia turėti aiškaus santykio. Viena vertus, yra pripažįstama, jog dėl revoliucijos šalis išgyveno pilietinį karą, chaosą, politines represijas, yra netgi daromi tam tikri veiksmai iš valdžios pusės prisiminti, pripažinti tai. Naujasis Rusijos valstybingumas, nors mažai kas nori prisiminti, rėmėsi irgi kategoriška komunistinių idėjų kritika. Kita vertus, viešojoje ir populiariojoje erdvėje daug remiamasi brežnevine nostalgija su jos estetika ir stilistika, ir čia jei ne turiniu, tai forma sovietmetis tampa pozityvia nuoroda. Dar galima ir dviprasmišką Stalino vietą prisiminti: taip, represavo daug žmonių, bet atvedė šalį prie pergalės. Tad daug dviprasmybių, todėl ir santykis atsargus, todėl ir didelio minėjimo nesinori daryti.
Trečia, Rusijos valdžiai reikalinga didinga, pergalinga istorija, kuria Spalio revoliucija nėra, per daug negatyvių dalykų su ja susiję. Esminis pagrindinis, reikšmingiausias, pasididžiavimo vertas istorinis įvykis Rusijai yra Antrasis pasaulinis karas ir pergalė jame. Jo pergales minint aišku, ką ir kaip sakyti, patosą daug lengviau pagaminti ir į dviprasmybes nesigilinti.
Ketvirta, visuomenės nuomonės apklausos, ir Levados, ir provyriausybinio VCIOMO, rodo, jog yra pasidalinta per maždaug pusę, supaprastintai tariant tarp tų, kurie revoliucijoje mato daugiau teigiamų dalykų, ir tarp tų, kurie mato daugiau neigiamų. Tokiame kontekste, prasidėję svarstymai sukeltų daug, valdžiai nereikalingų, diskusijų. Dėl to Putinas, kai mini Spalio revoliuciją, šneka apie politinio elito atsakomybę (supraskite, kas čia pas mus atsakingas), apie pasidalijimo įveikimą ir brūkšnio užbrėžimą bei naują pradžią.
Kitaip tariant dabartinėje oficialiojoje Rusijoje revoliucija yra tolimas įvykis, ir geriau toks liktų. Šiemet tam trukdo visų įprotis minėti apvalias datas, na ir Vakarams Spalio revoliucija yra svarbus XX a. pradžios įvykis, formavęs paskui visą amžių ir politine, ir socialine, ir kultūrine prasme. Tad ignoruoti neišėjo, tačiau šimtmetis būna tik kartą, kitais metais šios priverstinės refleksijos jau nebereikės daryti, kaip nereikės ir dar, ir dar kitais metais.
Tekstas, kurį parašiau po Emancipacinių diskursų renginio, pasirodė portale manoteises.lt.
****
„Mes tai galime!“ – skelbė Antrojo pasaulinio karo plakatas, kabėjęs vienoje JAV gamykloje ir turėjęs stiprinti darbuotojų moralę sunkiais karo metais. Tikrai matėte šią darbininkę, raginančią galėti kažką daryti, įvairiausiuose kontekstuose – ir agitaciniuose, ir ironizuojančiuose, ir marketinginiuose. Nieko apie šį plakatą dabar nežinotume, jei jis devintajame dešimtmetyje nebūtų ištrauktas, parodytas parodoje ir tapęs feministinės įgalinimo politikos simboliu. Kaip ir tada kitoje šalyje, kitose feministinėse diskusijose, taip ir dabar klausimas „Moterys gali ką?“ nėra paprastas, ypač jei dar pridėsime „gali kaip?“.
Visai sau netikėtai buvau įkalbinta sudalyvauti diskusijoje rusų kalba – DelfiTV (2017 m. vasario 14 d.). Sutikau, nes gavau progą susipažinti su Aleksandru Morozovu – Rusijos politikos apžvalgininku, kurio komentarus FB (o dar kiek anksčiau ir LiveJournal) vis paskaitau. Dabr jis Lietuvoje gyvena, tad anksčiau ar vėliau pažintis turėjo įvykti. O diskusija visai pavyko.
„Русофобия” – с чем имеем дело?
Nuotrauka: Andrius Ufartas (Delfi)
Reikės kada plačiau atsisėsti ir aprašyti visą projektą ir jo kontekstą, bet dabar tiesiog kronikai.
Metų pradžioje prisidėjau prie man svarbaus renginio organizavimo – diskusijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje” (FB renginio aprašymas). Organizavome kartu su Margarita Jankauskaite, Jūrate Juškaite ir Laima Kreivyte. Kartu sugalvojome, kad jau antrą kartą tai darome ir tą pačią dieną, paeksperimentuoti ir kartu paraginti galvoti ir apie Nacionalinę emancipacijos dieną, pasiūlydamos pasirašyti kreipimąsi dėl šios idėjos. Na, ir kartu kiekviena paaiškinome, ką turime mintyje šiame tekste.
Netikėtai tą dieną nemažai žiniasklaidos žmonių užsikabino už šios idėjos – klausinėjo mūsų visų, kas ir kaip. Dar vienas intensyv
us ir savotiškas patyrimas, kurį vis dar reikia suvirškinti.
O pats renginys irgi įvyko (nuotraukos čia), pranešimus paskaitėme, žmonių atėjo ir, atrodė, klausėsi, dauguma ištvėrė visas tris valandas be pertraukos. Pasiekimas irgi nemažas.
Keletas pranešimų tekstų, kurie paskui pasirodė:
- Natalija Arlauskaitė, Trūksta žodžių
- Margarita Jankauskaitė, Kaip neoliberalizmas grobė feminizmo idėjas
- Donatas Paulauskas, Auksinis seksizmas
- Laura Galdikienė, Moterys – potencialios ateities bedarbės?
- Ugnė Marija Andrijauskaitė, Emancipacija per revoliuciją: radikaliai kitokios Lietuvos moterų istorijos
- Dovilė Jakniūnaitė, Mes tai galime?! Apie feministinį (ir ne tik) įgalinimą (gerokai išsamiau ir struktūruočiau viską surašiau nei kalbėjau)
(atnaujinta: 2017-03-25)
Prieš metų galą kiek daugiau pagalvojau apie Rusijos užsienio politiką – viskas komentare, kurį parašiau BNS (2016 gruodžio 15).
****
Ko laukti kitais metais – klausimas, kurį artimiausias dvi tris savaites uždavinėsime įvairiais pavidalais. Kol išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas po truputį pateikinėja mums savo atsakymus apie Jungtines Valstijas, klausimus ir atsakymus apie kitą mums rūpimą šalį – Rusiją – tenka aiškintis patiems.
Apie Rusiją galima prisiskaityti galybę pasakų. Štai vieniems ji atrodo silpna ir nereikšminga ir ekonomine, ir geopolitine prasme, mirštanti ir mažėjanti šalis, kuri pralaimėtų bet kokį karą, ir dabar matome tik beviltiškus, nors ir skausmingus, bandymus pasirodyti svarbia. Kitiems Rusija yra didžiulė ir įtakinga šalis, kuri tenori užkariauti viską aplinkui, renka ir JAV, ir Prancūzijos, ir, matyt, tuoj jau ir Vokietijos vadovus ir kurios propaganda tokia galinga, kad tuoj visi neturės kito pasirinkimo, tik pamilti šią šalį. Ar galima tarp šių dviejų kraštutinių – Rusijos nuosmukio ir Rusijos neišvengiamos grėsmės – mitų, kurie čia, žinoma, šaržuojami, rasti būdų paaiškinti jos strategiją?
Kartais parašau kokį ilgesnį FB įrašą, kurio nesinori pamesti, kartais (o gal bus dažniausiai) iš tuštybės, kartais, nes manau, kad galima ir palikti bei google’ui darbą palengvinti. Šis po 2016 m. rinkimų, kai visi baisiausiai nustebo, kad LVŽP staiga tiek ėmė ir gavo tiek vietų Seime. Visi – reiškia visi FB’e. Ir kaip paskui greitai tapo aišku, „arogancija” ne man vienai ant liežuvio atsirado.
*****
Nedariau prognozių, tai neturiu kuo pasigirti ar dėl ko susigėsti.
Tiesa, tikrai nesupratau, ko FB-LTU taip džiūgavo po pirmo turo – na, DP nėr, LRLS geriau nei galvota, bet kad LVŽS vienaip ar kitaip dominuos buvo aišku. O dabar po dviejų savaičių iliuzijų, bent keleri metai pagirių.
Bet šiandien rytą [2016-10-24] labiau norisi pagalvoti, apie diskusijas/reakcijas iki rinkimų.
Didžioji (ir dominuojanti) dalis mūsų ekspertų/komentatorių/žurnalistų/šiaip aktyvių stebėjų visiškai akivaizdžiai turi vieną šališkumą (pavadinkime jį konserv/lib-bias): nesvarbu, ką pati/s palaikai, kas patinka, tendencija bus tikėtis, kad tradicinės dešiniosios partijos pasirodys geriau. Nes gi pažįstame juos, nes jie tokie faini ir šmaikštūs, pasipūtę, bet tik truputį, nes tai irgi faina, ir jie bus tokie profesionalai partinėje vyriausybėje (skirtingai nuo karbauskinių profesionalų, nes jie gi partijos neturi).
Daugiamandatė lyg ir patvirtino nuostatą, tačiau vienmandatėse balsai skirstosi kitaip: jei jau ateini, tai balsuoji už antrąjį pasirinkimą, kuris, kaip rodo tyrimai, retai būna konservatoriai (liberalai kiek dažniau, bet dėl vietinių priežasčių labiau).
Šitas šališkumas, beje, neleido suprasti ir Butkevičiaus ilgalaikio populiarumo, kaip neleis suprasti ir Karbauskio. Ir tada beliks „sirgti” už partijos suirimą (kas dabar intensyviai vyksta), prognozuoti mažumos vyriausybę, koalicijos griūtis, išankstinius rinkimus. Ir kai viena iš pranašysčių įvyks, paploti sau per pečius ir vėl skelbti (džiugiai ar netaip), kad ateina konserv/lib era. Iki kito nusivylimo.
Nes beveik niekas šitą ašarų pilną rytą nenori sąžiningai suprasti, kodėl žmonės balsuoja taip. Norisi tik apšaukti kvailiais, tamsuoliais, valstiečiais, talibais, sovietikais ir t.t. Štai balsuotojus už A.Paleckį išvadinome vatnikais, nusiuntėme žvaigždžių desantą, valio, M.Navickienė laimėjo. Bet kas toliau? Ar ji pasiruošusi dabar ten nueiti ir su už ją nebalsavusiais pakalbėti (rusiškai)? Suprasti, kodėl apskritai tokia alternatyva galėjo atsirasti.
Mes – visokio plaukio ekspertai, kuriantys visokiausius modelius – nežinome, kaip gyvena ir mąsto didžioji dalis šalies. Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, tai nuolankiai pripažinti tai (bei kartoti bent kartą per mėnesį) ir galų gale paklausti – o kaip? Be arogancijos.
2014 metų vasarą, kai neatostogavusieji atidžiai sekė įvykius Ukrainoje ir svarstė, kaipgi viskas pasisuks po Malaizijos lėktuvo numušimo, mažai kas kreipė dėmesį, kas panašiu metu vyko Kalnų Karabache. Tuomet pačioje liepos pabaigoje smarkiai suintensyvėjo įtampa tarp Azerbaidžano ir nepriklausomybę paskelbusio nepripažinto Kalnų Karabacho. Kariniai veiksmai truko savaitę, nusinešė 30 žmonių gyvybes ir vėl sugrįžo į savo ankstesnę – nei karo, nei taikos – būseną, nustatytą 1994 metų paliaubomis.
Tiesa, tik iš dalies. Nuo to laiko periodiškai atsišaudymai ir pavasarinės įtampos jau pradėjo tapti norma, kol šiais metais pačioje balandžio pradžioje bent vienam savaitgaliui regiono problemos vėl tapo pastebimos pasaulio žiniasklaidoje. Po dviejų dienų susidūrimų lyg ir vėl paskelbtos paliaubos.
Tai reiškia, kad geriausiu atveju kartojasi 2014 metų scenarijus, po kurio viskas vėl grįš į savo „normą“: nematomą, bet pastovią įtampą, periodiškus susirėmimus ir tolesnį santykių tarp Armėnijos ir Azerbaidžano neegzistavimą.
Kitaip tariant, Kalnų Karabachas ir toliau liks konfliktu, kurio nė viena pusė nei gali, nei nori išspręsti.
Yra keturi dalykai, per kuriuos galima atskleisti gana beviltiškas šios teritorijos ir konflikto sprendimo perspektyvas bent jau artimiausioje ateityje.
Balandžio mėn. pradžioje parašiau tekstą apie rožinę spalvą. Nes rūpėjo ir pačiai išsiaiškinti, ir kitoms/iems, kas nėra gerai su ta “moteriška rožine” ir kodėl apie tai iš viso verta mąstyti.
Sulaukiau gerų reakcijų. Džiaugiuosi, nes aistringai rašiau beveik savaitę.
Tekstas portale “Manoteisės.lt”
Rudens pradžioje pakalbėjau su VU Naujienų žurnaliste Agne Grinevičiūte apie knygą „Ambicingas dešimtmetis”. Išėjo visai nebloga santrauka, kaip aš galvoju apie Lietuvos užsienio politiką ir pagrindines knygos idėjas.
****
Mūsų šalis užsibrėžė ambicingą tikslą tapti regiono lydere, centru, būti matoma tarptautinių organizacijų nare, įsitvirtinti ES ir NATO. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Dovilė Jakniūnaitė sako, kad vienus tikslus pavyko gana sėkmingai įgyvendinti, o kiti numirė natūralia mirtimi. Tačiau didžiausia mūsų šalies užsienio politikos sėkme mokslininkė vadina Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. liepą. Apie visa tai ir kalbamės su doc. D. Jakniūnaite.
Tai nutinka vėl ir vėl ir vėl – beveik visose diskusijose, aptarinėjančiose užsienio, saugumo, Lietuvos ateities ar kitus “rimtus” reikalus televizijoje, interneto portaluose ir viešuose renginiuose. Tačiau šįkart tai užkliuvo itin smarkiai ir sukėlė diskusijų FB, nes kalbame apie organizaciją, kuri siekė atnešti į Lietuvą atvirumą, įvairumą ir, norėjosi tikėti, refleksyvumą. Tačiau ALF’as, kaip jis buvo visiems žinomas savo veiklos metais (kitaip Atviros Lietuvos fondas), mini jubiliejų šių šešių gerai pažįstamų vyrų kompanijoje, į kuriuos galima pasižiūrėti čia.
Dažnas argumentas, pateisinantis tokias situacijas – atrinkome geriausius. Taip, greičiausiai jie yra geri, žavūs, įžvalgūs ir t.t., tačiau jei jie visi vienodi, ar tikrai vien individualūs pasiekimai lėmė tokią situaciją. Jei sutinkate su tuo argumentu, tai:
- galbūt esate jauna/s ir tikite, kad būkite darbštus ir atkaklus ir viską pasieksite (tik taip jau yra, kad moterys turi dirbti daugiau ir atkakliau – faktas, kurį pripažįsta daug sėkmingų moterų; o ką nors įtakingą pažinoti niekam niekada nepakenkė).
- Galvojate, kad taip ir turi būti: kažkas juk turi organizuoti, padaryti, kad viskas būtų gražu, malonu, šaunu, o kažkas turi prisiimti sunkų viešumos darbą ir pagyras. Ir taip jau yra ir bus, kad vienos daro geriau vienus dalykus, o kiti – kitus. Bet ar susimąstėte kiek kartų vien per XX a. toks pasiskirstymas vaidmenimis vertėsi ir keitėsi?
- Nebūtinai manote, kad tai tikrai gera situacija, bet tiesiog pasitikite savo pasaulio matymu, pirma atėjusia mintimis, pirmu sprendimu. O ten juk visada tie, kas centre, kas visada matomi, nes mes taip įpratome ir nesusimąstome, kad pasaulyje veikia ir kitokios jėgos – auklėjimas, stereotipai, tinklai, na ir aišku, galios hierarchijos.
Ar tikrai reikia visada įtraukti moteris?
Ar diskusija nuo to taps gilesnė, išsamesnė, įvairesnė? Nebūtinai. Tačiau kas trukdo susimąstyti minutę ilgiau ir įvertinti žmones, apie kuriuos iš karto nepagalvojame, nes jie kitokie, nes dažniau matyti veidai užgožia. Nes pasaulis nėra vienalytis, vienspalvis ir vienamžis.
Apie tai sunku mąstyti, ypač, jei turi galią, jei esi privilegijuotas, nes tada gali neabejoti savimi, nekelti nepatogių klausimų, kadangi jie juk gali būti ir apie tave. Bet jei mes siekiame teisingesnės, geresnės visuomenės (neabejoju visi, kūrę ir kuriantis atvirą Lietuvą, to nori), kodėl gi nepatyrus ir truputį asmeninio intelektualinio diskomforto?
Archyvui: keletas nuorodų į ankstyvo rudens komentarus ir interviu:
- Interviu Verslo žinių „Savaitgalio” priedui. Kalbėjausi su Beatriče Laurinavičiene. Tikrai nemanau, kad nors kiek giliau išmanau pabėgelių problematiką, bet čia man svarbiau buvo išsakyti savo poziciją reakcijų Lietuvoje atžvilgiu. Lyg mes galėtumėme užsidaryti. (2015-09-18)
- Interviu su Ginta Gaivenyte „Lrytas.lt” – šiaip jau apie Rusiją ir dar daugiau apie Ukrainą. Bet pradėti vis tiek teko nuo sezono aktualijos – Rusijos atviro įsitraukimo į konfliktą Sirijoje. (2015-09-29)
- Radijas: pakalbėjome su Agne Skamarakaite LRT Aktualijų studijoje apie Rusijos tikslus Sirijoje (2015-10-05).
- Komentaras BNS apie Rusijos ir ES santykius. Pretekstas – „ES galvos” Jeano-Claude’o Junckerio pasvarstymai apie „padorų” elgesį su Rusija. Komentaro idėja itin paprasta – išsišokimas nelaiku, gal kada ir gerinsim tuos santykius, bet dabar dar reikia daug kitų dalykų įveikti (pvz., sankcijos – ne toks jau ir mažas). (2015-10-18)
Graži gamta, skanus maistas, draugiški žmonės – pagrindiniai stereotipai apie gruzinus, kuriuos jie ir patys labai mėgsta. Ir tai tiesa – toje žemėje begalė itin įvairaus grožio, daug nuoširdumo ir dažnai prajuokinančio temperamento.
Kartu pabuvus Gruzijoje ilgiau nei turistinę savaitę ar dešimt dienų, supranti, kokia tai liūdna ir liūdesį kelianti šalis: daug, labai daug skurdo, o kartu ir ryškėjančios turtinės nelygybės, daug nusivylimo ir netikėjimo, kad bus geriau, kuriuos kažkaip nuosekliai keičia tikėjimas, kad „tapus Europa” bus kažkaip tikrai tikrai geriau. O juk nebus, bent jau ne iš karto, negreitai ir su dar didesniais iššūkiais (ne tik vertybiniais, nors visų pirma su jais).
Viso to ir dar daug ko nepaminėjau interviu „Dienai” – ten atsirado sausesnis, (tarkim) „politologinis” intro apie politinę situaciją šalyje. Jei kažkada sekėte, kas vyksta, galite atsinaujinti. Skaityti toliau …
Parašiau komentarą apie vieną paskutiniųjų incidentų Gruzijoje prie jos Pietų Osetijos ABL – administracinės linijos, skiriančios jos kontroliuojamas ir nekontroliuojamas ribas. Pavadinimas ten – „Naujas Rusijos išbandymas”. Tam tikra prasme jis teisingas, nors ne tikslus – tai besitęsiantis išbandymas. Tekstas toks:
Prieš keletą dienų, liepos 10-ąją, atėjo žinia, jog Gruzijos teritorijoje atsirado du nauji pasienio ženklai, skelbiantys, jog čia prasideda „Pietų Osetijos siena“. Vienas jų nuo ankstesnės savo buvimo „pajudėjo“ kokius tris šimtus metrų gilyn į Tbilisio kontroliuojamą zoną, kitas – apie kilometrą. Naujas žymėjimas iš Gruzijos atėmė apie dešimt hektarų teritorijos.
Vietinės reikšmės įvykis? Mažytė provokacija? Kažko didesnio pradžia? Turbūt viskas kartu. Yra keletas priežasčių, kodėl vėl svarbu atkreipti dėmesį į Gruziją ir šįkart į vieną iš jos prarastų teritorijų – Pietų Osetiją (ir čia net neminėsiu Ukrainos situacijos – pernelyg akivaizdu). Pirma, taktiškai tų kelių hektarų teritorijos praradimas reiškia, jog linija, skirianti du konfliktuojančius darinius kartu su Rusijos pasieniečiais, dabar yra mažiau nei pusė kilometro nuo pagrindinio ir vienintelio Gruzijos rytus ir vakarus jungiančio greitkelio, o Baku-Supsa naftotiekio dalis atsiduria erdvėje, kurios gruzinai negali kontroliuoti. Ne katastrofa, bet saugumo staiga tapo mažiau. Skaityti toliau …
Bedarydama visokių smulkesnių tekstų inventorizaciją prisiminiau visai neseną, bet mažai kam prieinamą apie vis dar šių dienų aktualijas. Parašytas bendradarbiaujant su Politika.lt, pasirodė jų popieriniame žurnale tokiu pačiu pavadinimu.
Rytų kaimynystė yra erdvė, kur mažiausiai pastaruosius dešimtį metų vyksta atvira, tiesioginė ir galima sakyti bekompromisė konkurencija tarp dviejų veikėjų – Rusijos ir Europos Sąjungos (ES). Konkuruojama ne tik dėl politinės įtakos, ne tik dėl erdvės kontrolės ar naujų rinkų, visų pirma konkuruojama dėl to, kieno idėjos įsivyraus šiame regione. Abi veikėjos siekia patraukti, suvilioti, įrodyti, kad jos siūloma pasaulėžiūra, gyvenimo būdas ir vertybės yra būtent tos, su kuriomis verta gyventi ir dėl kurių verta pasistengti.
Daugelis yra pastebėję, kad tai daroma visiškai skirtingai – formuluojami skirtingi tikslai, pateikiami skirtingi argumentai ir taikomi skirtingi metodai. Net jei ir yra aptariamos ES ir Rusijos strategijos, kiek mažiau dėmesio skiriama kitam aspektui – šių strategijų palyginimui ir veiksmingumo įvertinimui. Būtent lyginant dvi priešingas strategijas daug geriau išryškėja, kodėl taip sudėtinga ES konkuruoti su Rusija kovoje dėl Rytų Europos kaimynystės. Galima kalbėti apie keturis pagrindinius skirtumus. Skaityti toliau …
Ir toliau senienas kraunu archyvui. Vasario 11 d. nuėjau į LRT „Labas rytas”. Tikslas buvo paviešinti knygą, apie kurią čia vis dar turiu parašyti. Kadangi dvylika minučių televizijoje niekas apie savo knygą neleidžia šnekėti, ypač, kai tai dešimtmečio senumo įvykiai, pašnekėjau ir apie Lietuvą tada, ir apie Rusiją, ir apie Ukrainą, ir apie politiką tiesiog. Nes kaipgi kitaip.
Spausti ir žiūrėti reikia čia.
O nuotrauka tai tyčia tokia, fotografuota iš kompo stebint tiesioginę transliaciją. Facebooke tokias ypač mėgsta.