Komentaras, pasirodęs 15min.lt, primenantis apie balsavimo teisės moterims suteikimо Lietuvoje šimtmetį.
Valstybingumo pamatus padėjome prieš šimtą metų – vasario 16 d. Tačiau demokratijos gimimas Lietuvoje įvyko vėliau – 1918-ųjų lapkričio 2 d. Tai diena, kai buvo priimti Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, kuriuose paskelbta, kad Lietuvos Respublikoje rinkimų teisę turės visi – ir moterys, ir vyrai – be jokių tautybės, tikėjimo, turto ir, žinoma, lyties apribojimų.
Taigi Lietuvoje balsavimo teisė moterims suteikta prieš šimtą metų. Nes būtent joms, o ne vyrams dėl šios teisės dalyvauti nepriklausomos valstybės politiniame gyvenime teko kovoti. Juk nė minties nebuvo, kad pastarieji galėtų šios teisės neturėti. Galbūt dėl to šimtmečio metais valstybės vadovams pasimiršo šis jubiliejus – trispalvių fone bendros šnekos apie išorinius išnaudotojus yra paprastesnės nei konkretus kalbėjimas apie savo vidines kovas ir išbandymus.
O kova nebuvo nei lengva, nei savaime suprantama.
Lyčių lygybė. Klausimas, vienu mirksniu įaudrinantis, verčiantis užimti ir pareikšti poziciją. Pridėkime nuomones dėl priekabiavimo, diskusijas apie seksizmą, stereotipus, diskriminaciją ir turime mišinį, bet kada pasiruošusį išsprogdinti viešąją erdvę. Ši tema kelia iššūkių ir pagrindiniam mūsų valstybės žmogui – Prezidentei. Ne dėl to, kad ši tema jai visiškai nepatiktų, ir ne dėl to, kad ji yra aistringa moterų teisių gynėja. O dėl to, kad mes šiuo klausimu turime dvi prezidentes.
Skaityti toliau
Tekstas, kurį parašiau po Emancipacinių diskursų renginio, pasirodė portale manoteises.lt.
****
„Mes tai galime!“ – skelbė Antrojo pasaulinio karo plakatas, kabėjęs vienoje JAV gamykloje ir turėjęs stiprinti darbuotojų moralę sunkiais karo metais. Tikrai matėte šią darbininkę, raginančią galėti kažką daryti, įvairiausiuose kontekstuose – ir agitaciniuose, ir ironizuojančiuose, ir marketinginiuose. Nieko apie šį plakatą dabar nežinotume, jei jis devintajame dešimtmetyje nebūtų ištrauktas, parodytas parodoje ir tapęs feministinės įgalinimo politikos simboliu. Kaip ir tada kitoje šalyje, kitose feministinėse diskusijose, taip ir dabar klausimas „Moterys gali ką?“ nėra paprastas, ypač jei dar pridėsime „gali kaip?“.
Reikės kada plačiau atsisėsti ir aprašyti visą projektą ir jo kontekstą, bet dabar tiesiog kronikai.
Metų pradžioje prisidėjau prie man svarbaus renginio organizavimo – diskusijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje” (FB renginio aprašymas). Organizavome kartu su Margarita Jankauskaite, Jūrate Juškaite ir Laima Kreivyte. Kartu sugalvojome, kad jau antrą kartą tai darome ir tą pačią dieną, paeksperimentuoti ir kartu paraginti galvoti ir apie Nacionalinę emancipacijos dieną, pasiūlydamos pasirašyti kreipimąsi dėl šios idėjos. Na, ir kartu kiekviena paaiškinome, ką turime mintyje šiame tekste.
Netikėtai tą dieną nemažai žiniasklaidos žmonių užsikabino už šios idėjos – klausinėjo mūsų visų, kas ir kaip. Dar vienas intensyv
us ir savotiškas patyrimas, kurį vis dar reikia suvirškinti.
O pats renginys irgi įvyko (nuotraukos čia), pranešimus paskaitėme, žmonių atėjo ir, atrodė, klausėsi, dauguma ištvėrė visas tris valandas be pertraukos. Pasiekimas irgi nemažas.
Keletas pranešimų tekstų, kurie paskui pasirodė:
- Natalija Arlauskaitė, Trūksta žodžių
- Margarita Jankauskaitė, Kaip neoliberalizmas grobė feminizmo idėjas
- Donatas Paulauskas, Auksinis seksizmas
- Laura Galdikienė, Moterys – potencialios ateities bedarbės?
- Ugnė Marija Andrijauskaitė, Emancipacija per revoliuciją: radikaliai kitokios Lietuvos moterų istorijos
- Dovilė Jakniūnaitė, Mes tai galime?! Apie feministinį (ir ne tik) įgalinimą (gerokai išsamiau ir struktūruočiau viską surašiau nei kalbėjau)
(atnaujinta: 2017-03-25)
Balandžio mėn. pradžioje parašiau tekstą apie rožinę spalvą. Nes rūpėjo ir pačiai išsiaiškinti, ir kitoms/iems, kas nėra gerai su ta “moteriška rožine” ir kodėl apie tai iš viso verta mąstyti.
Sulaukiau gerų reakcijų. Džiaugiuosi, nes aistringai rašiau beveik savaitę.
Tekstas portale “Manoteisės.lt”
Tai nutinka vėl ir vėl ir vėl – beveik visose diskusijose, aptarinėjančiose užsienio, saugumo, Lietuvos ateities ar kitus “rimtus” reikalus televizijoje, interneto portaluose ir viešuose renginiuose. Tačiau šįkart tai užkliuvo itin smarkiai ir sukėlė diskusijų FB, nes kalbame apie organizaciją, kuri siekė atnešti į Lietuvą atvirumą, įvairumą ir, norėjosi tikėti, refleksyvumą. Tačiau ALF’as, kaip jis buvo visiems žinomas savo veiklos metais (kitaip Atviros Lietuvos fondas), mini jubiliejų šių šešių gerai pažįstamų vyrų kompanijoje, į kuriuos galima pasižiūrėti čia.
Dažnas argumentas, pateisinantis tokias situacijas – atrinkome geriausius. Taip, greičiausiai jie yra geri, žavūs, įžvalgūs ir t.t., tačiau jei jie visi vienodi, ar tikrai vien individualūs pasiekimai lėmė tokią situaciją. Jei sutinkate su tuo argumentu, tai:
- galbūt esate jauna/s ir tikite, kad būkite darbštus ir atkaklus ir viską pasieksite (tik taip jau yra, kad moterys turi dirbti daugiau ir atkakliau – faktas, kurį pripažįsta daug sėkmingų moterų; o ką nors įtakingą pažinoti niekam niekada nepakenkė).
- Galvojate, kad taip ir turi būti: kažkas juk turi organizuoti, padaryti, kad viskas būtų gražu, malonu, šaunu, o kažkas turi prisiimti sunkų viešumos darbą ir pagyras. Ir taip jau yra ir bus, kad vienos daro geriau vienus dalykus, o kiti – kitus. Bet ar susimąstėte kiek kartų vien per XX a. toks pasiskirstymas vaidmenimis vertėsi ir keitėsi?
- Nebūtinai manote, kad tai tikrai gera situacija, bet tiesiog pasitikite savo pasaulio matymu, pirma atėjusia mintimis, pirmu sprendimu. O ten juk visada tie, kas centre, kas visada matomi, nes mes taip įpratome ir nesusimąstome, kad pasaulyje veikia ir kitokios jėgos – auklėjimas, stereotipai, tinklai, na ir aišku, galios hierarchijos.
Ar tikrai reikia visada įtraukti moteris?
Ar diskusija nuo to taps gilesnė, išsamesnė, įvairesnė? Nebūtinai. Tačiau kas trukdo susimąstyti minutę ilgiau ir įvertinti žmones, apie kuriuos iš karto nepagalvojame, nes jie kitokie, nes dažniau matyti veidai užgožia. Nes pasaulis nėra vienalytis, vienspalvis ir vienamžis.
Apie tai sunku mąstyti, ypač, jei turi galią, jei esi privilegijuotas, nes tada gali neabejoti savimi, nekelti nepatogių klausimų, kadangi jie juk gali būti ir apie tave. Bet jei mes siekiame teisingesnės, geresnės visuomenės (neabejoju visi, kūrę ir kuriantis atvirą Lietuvą, to nori), kodėl gi nepatyrus ir truputį asmeninio intelektualinio diskomforto?
Paraginta kolegos Tomo parašiau komentarą apie Lietuvos moteris politikoje IQ Economist žurnalui. Kovo 8 d. proga redaktoriai nusprendė paskleisti mano išmintį savo portale. Belieka tik skleisti toliau.
Man tikrai keista ir naivi atrodė ta mada, gal kokius 2009 m. prasidėjusi, džiaugtis mūsų pažanga ir moterų iškilimu, apie tai ir parašiau. Liūdna, bet šiuo atveju skeptiška pozicija yra ir realistinė pozicija, ir bus dar gana ilgą laiką.
Arba cituojant save:
Kelios moterys viršuje nekeičia moterų vietos politikoje, kai į kasdienę politiką neįsitraukia daugiau moterų. Kaip nekeičia situacijos ir tai, kad iš 26 Seimo narių moterų tik viena artikuliuotai kalba apie moteris ir jų padėtį visuomenėje bei būtinybę kažką keisti, o kalbos apie ekonominę lyčių lygybę ir smurto prevenciją namuose tampa kone feministinio kalbėjimo išraiška.
Mums reikia politiko ar politikės, pasakančio(s) garsiai ir rišliai, kad yra problema. Reikia, kad tai taptų politine problema, nes mes juk sprendžiame tik jas, ar ne?