Prieina prie manęs po kažkurios paskaitos Gytis iš VU TSPMI SMD: „norim filmų rekomendacijų“. Norėjo apie Rusiją, ne, sakau, aš geriau jums apie tarptautinę politiką parinksiu.
Pažadėjau, pasigailėjau, bet galų gale surašiau. Nesinorėjo, kad jie visi būtų apie karą (buvo sunku), ir norėjosi, kad būtų būtent apie tarptautiškumą – tai, ką taip sunku apibrėžti, bet ką laikykime santykiais tarp valstybių, tarp žmonių, kuriuos skiria tų valstybių sienos, ir pastangas (dažnai nesėkmingas) tas skirtis įveikti. Įtariu, užmiršau keliskart tiek. O nematytų šimtai. Eilės tvarka nereikšminga
Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb, 1964 (IMDB)
Mačiau šį filmą kokius penkis kartus, ir gerai prisimenu, kad žiūrėdama pirmą kartą negalėjau atsistebėti, kaip gali būti taip juokinga ir baisu vienu metu. Man tai geriausia politinė satyra, o Stanley Kubriko man ilgai joks režisierius negalėjo nukonkuruoti. Kartu tai taikli šaltojo karo kritika, atgrasymo politikos paradoksų ir saugumo dilemos iliustracija.
Mandarinai – Tangerines, 2013 (IMDB)
Šį filmą nusprendžiau žiūrėti dėl to, kad jis apie Gruziją – šalį, kurią pastaruosius dvejus metus analizavau, ir dėl to, kad filmo anonse perskaičiau apie estų gyvenvietes Abchazijoje – keistas iki tol negirdėtas faktas. O įstrigo tiek, kad įtraukiau į savo rekomendacijas. Daug filmų yra apie karo beprasmybę ir absurdą, asmenines dramas, bet šis man kažkaip buvo itin suprantamas – gal dėl pažįstamo landšafto, o gal dėl pagrindinio herojaus esto, vis besitikinčio parduoti tuos mandarinus ir galvojančio, kad galima išlikti, jei tik laikysiesi atokiau.
In the Loop, 2009 (IMDB)
Be titrų pirmą pusvalandį šio filmo pirmąkart negalėjau žiūrėti – juokelių ir pašaipos kiekio kitaip negalėjau atlaikyti. Tai dar viena politinė satyra mano sąraše, šįkart britiško humoro – kandaus, vulgaraus ir dideliais kiekiais, nuo kurio nesinori kikenti. Filmas, neabejotinai kritikuojantis britų sprendimą įsitraukti į 2003 m. karą Irake. Bet jis ne apie karą, jis apie sprendimų priėmimą, apie panikas ir baimes, apie informacijos bei dezinformacijos politiką. Kitaip tariant, apie mūsų visų tarptautinę dabartį.
Battle of Algiers 1966, (IMDB)
Iš visų išvardintų tai filmas kurį vėliausiai pamačiau. Jo tema – tai karas Alžyre (1954-1962) ir Prancūzijos vaidmuo jame (Prancūzijoje leidimas jam rodyti buvo gautas tik 1971 m., praėjus penkeriems metams po jo pasirodymo). Tiksliau būtų pasakyti, kad tai filmas apie maištą, pilietinį karą, kolonializmą, partizanus mieste ir apie siekį suprasti, kodėl žmonės priešinasi ir kada smurtas gali būti pateisinamas. n
Valsas su Baširu – Waltz with Bashir, 2008 (IMDB)
Apibūdinant filmą sakoma, kad tai animacinė dokumentika, tad pagal mano susigalvotus kriterijus, lyg ir neturėjo patekti. Jo istorija nuveda į 1982 m. Izraelio karą su Libanu, tačiau aš jį prisimenu kaip jautrų ir negailestingą filmą apie atmintį – savo ir bendrą – po karo, kuris niekada negali būti „cool”.
I don’t want to pray, I don’t know even what this means. I know what the fight is, and I don’t want to fight either. Show me when any problem was solved by war. I don’t believe in superior Western civilization where some lives are more precious than others, where white is not a color, and an aggressive man is measure of all things. But if being Western means thinking, taking responsibility, not accepting short term solutions for many years of grievances and understanding that „they” cannot take our freedom, only us can – then yes, I might start calling myself and „us” Western.
Ar nepradėjote juoktis, kai iš neturėjimo ką veikti pirmą valandą nakties stebėjote balsavimą Eurovizijoje? Mat ką tik graikai dvylika balų paskyrė Kiprui, o šis lygiai taip pat jiems dosniai atsilygino? Ar dar kartą pastebėjote, kaip puikiai kaimynus ir geografiją išmano skandinavai, Balkanų valstybės, na, ir visa vidurio ir pietryčių Europa?
Kuris iš mūsų negirdėjo prancūzo, džiaugsmingai pasakojančio anekdotus apie beviltiškus belgus, ar esto, besišaipančio iš lėtapėdžių suomių, nekalbant jau apie atvirą pasityčiojimą, pasigirstantį JAV piliečiui prabylant apie Kanadą. Gal tik žydai juokiasi iš savęs, visi kiti – dažniausiai iš savo kaimynų.
Bet kuri valstybės geografija mokykloje prasideda nuo to, kad pranešama sostinė, gyventojų skaičius ir teritorijos dydis, o paskui išvardinami visi šalies kaimynai.
Kaimynai yra visur – ir politiniame, ir „šiaip“ gyvenime. Jie neišvengiamybė, su jų buvimu tiesiog susitaikai, o jei ne – anksčiau ar vėliau supranti, kad bet kuri pergalė laikina.